AtA ELENA GRABAUSKAITĖ – ARNAŠIENĖ 1928-02-02 – 2012-10-17
Elena Grabauskaitė gimė žemaičių bajorų Bronislovo ir Elzbietos Grabauskų šeimoje Kalniškių kaime, Pajūrio parapijoje, Šilalės valsčiuje. Šeimoje augo gausus būrys vaikų. Mūsų Mama Elena buvo ketvirtas ir, toli gražu, ne paskutinis gražios žemaičių bajorų šeimos vaikas. Tačiau jau vienuolikos metų būdama pažino netektį mylimo tėvelio Bronislavo, kurio ilgesys ir šviesus atminimas lydėjo visą gyvenimą…Tėvelio bruožų ir pavyzdžio ieškojo Jo giminėje ir godžiai sugėrė į save.
Lietuvos generolas ir visuomenės veikėjas Pranas Liatukas, pasižymėjęs kovose su bermontininkais ir bolševikais, buvo mamos tėvelio pusbrolis, 1945 m. sausio 30d. NKVD apkaltintas priklausymu Lietuvos laisvės armijai ir suimtas. Vėliau, 1945 m. rudenį, neatlaikęs kankinimų mirė Lukiškių kalėjimo ligoninėje. Senelis Jonas Šerpytis, ilgus metus ėjęs Pajūrio maršalkos pareigas, tų pačių metų pavasarį taip pat užmerkė savo akis šiam pasauliui. Pirmo pasaulinio karo pabaigoje gausiai skolinęs visiems, skolų grąžinimo nesulaukė, vien išgirdęs pasiteisinimą, kad tokių pinigų, kokiais buvo skolintasi nebėra. Tik vienas Jonas Arnašius, būsimas Elenos Arnašienės uošvis, surado savyje jėgų ateiti ir susitarti, kokiu būdu grąžinti skolą dėl susidariusių naujų ekonominių ir politinių aplinkybių abiem priimtinu būdu. Taigi, taip netikėtai ir nelauktai po tėvelio Bronislovo mirties visi ūkio rūpesčiai krito ant jaunos mūsų senelės, našlės Elzbietos, pečių ir gausaus vaikų būrio. O juk tai buvo rūstūs 1939 metai. Vėliau viena okupacija sekė kitą. Iki pat gyvenimo pabaigos Mamytė su karčiu liūdesiu prisimindavo savo vaikystės drauges žydaites, su kuriomis kartu nerūpestingai lakstė vaizdingais Pajūrio laukais ir kloniais, bet dėl žiaurios likimo lemties žuvusių dėl žiauraus vokiško hitlerinio okupanto ir vietinio kolaboranto beširdiškumo.
Netrukus jau po karo laukė skaudi ir netikėta brolio Alfonso, vos sulaukusio aštuonioliktojo gimtadienio, netektis. Brolis Alfonsas jau sunkiai sirgdamas užsimindavo, kad, jei Dievas duotų pasveikti, rinktųsi tik kunigystės kelią. Tačiau Dievo keliai buvo kiti…
Dar vaikystėje išmoktos gyvenimo pamokos įtraukė ją į Laisvės kovų kelią. Dalyvavo eilinio Jūros būrio partizano Jono Jagmino – Klevo išgelbėjime ir išsaugojime. 1950 – aisiais partizanas su dviem bendražygiais pakliuvęs į apsuptį netoli Žvingių norėjo nusišauti, tačiau kulka išėjo per akį ir jis liko gyvas. Enkavėdistai, matyt, tikėdamiesi ateityje išgauti iš jo žinių, sužeistą partizaną nuvežė gydyti į Tauragės ligoninę. Nors ir buvo saugomas, padedamas vienos seselės J. Jagminas iš ligoninės pabėgo. Pajūrio parapijoje tuo metu gyveno du broliai. Vienas iš jų buvo stribas, kitas partizanų ryšininkas ir rėmėjas. Pastarasis, pasibeldęs į jaunos našlės Elzbietos namus, greit sulaukė ir maisto ir jaudinančio supratimo į bėdą patekusiam partizanui. Mama Elena dažnai prisimindavo, kaip partizaną vien kiaušinio tryniu, medumi per šiaudelį su kitomis likimo draugėmis pakaitomis lankydamos pakėlė vėl ant kojų laisvės kovai. Deja – neilgam. Jau 1951 m. liepos 1 d. partizanas Jonas Jagminas – Klevas žuvo Tuščių kaime. Mama Elena kiekvienais metais per Vėlines užsakydavo šv.Mišias už partizaną Joną Jagminą – Klevą iki pat savo sūnaus Edmundo nelemtos žūties 1987 m. vėlų rudenį.
Speiguotą ir pusningą 1954 m. žiemą per Kalėdas meilės gija sujungė Elenos Grabauskaitės ir Stasio Arnašiaus širdis. Netrukus pasipylė gražus ir gausus vaikų būrys: duktė Zita – dabar ekonomistė Vilniuje, grojo smuiku; sūnus Alfonsas – verslininkas ir muzikantas Tauragėje – akordeonu, duktė Virginija – šeimos gydytoja Kaune – kanklėmis; a.a. sūnus Edmundas maisto pramonės technologas – gitara; o sūnus Egidijus -kunigas, užsienio lietuvių sielovados misionierius ir kapelionas – violončele. Visi vaikai paveldėjo muzikinės klausos gyslelę iš mamos, kurios dažna paguoda ir sielos atgaiva bei virpulys ar darbų gausoje, ar šventės džiaugsme būdavo graži daina,. Mama pirmiau nupirkdavo savo mažiems vaikams gaidas ir tik vėliau galvodavo, kas gros kokiu instrumentu. Norom nenorom norisi prisiminti Diterio Boenhoferio (1906 – 1945 ) garsaus vokiečių liuteronų pastoriaus, teologo, antinacinio pasipriešinimo dalyvio šeimos pavyzdį. Jų šeimoje visi grojo skirtingais instrumentais. Būsimasis garsusis teologas – gitara. Už visų vaikų gyvenimo laimės ir pasiekimų stovėjo motinos, rūpestingai ir įžvalgiai pastebėjusios kiekvieno vaiko talentą, pavyzdys.
Mamos Elenos ilgų metų ir sveikatos garantas buvo rūpestis gėlėmis ir sodo gėrybėmis. Mama ne kartą užsimindavo, kad jei ne sodas ir daržas, kur tada išlieti savo energiją ir jėgas? Kai šiandien tiek daug jaunų žmonių neranda savęs, yra pasimetę ir nuobodžiauja, Mamai visada laiko būdavo per mažai, o planų per daug: namų remontas, baldų perstatymas , sienų perdažymas vykdavo nerečiau kaip kas penkeri metai. O kur dar, kiekvienų Šv.Kalėdų proga kviečiamas į namus Tauragės legendinis fotografas Jaroslavas, ir daromos amžinai atminčiai iškilmingos šeimos nuotraukos šalia Kalėdų eglutės!
2007 m. gruodžio pradžioje Mama Elena buvo legitimuota Lietuvos Bajorų Karališkoje Sąjungoje jai pripažįstant herbą „ Danskietis“. Kartu su Mama legitimavosi ir visi jos vaikai.
2011 m. pradžioje Mama buvo apdovanota Lietuvos Bajorų Karališkosios Sąjungos Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejiniu medaliu.
Gyvenimo kelionmaišyje visada buvo Jos Kasdienė Duona – Gilus tikėjimas, Dievas ir Bažnyčia. Jos kelias nebuvo didelis ir platus, išvaizdus ar prabangus. Bet darbas ir malda buvo neatskiriami palydovai kančioje, ieškojimuose, sielvartuose ir džiaugsmuose.
Mama, Tu dažnai save lygindavai su paukščiais, sakydavai, kad jau tau metas išskristi… ir štai – Tu išskridai. Trumpai pakentėjusi pakėlei sparnus. Bus vėl pavasaris, bus ir ruduo…kaip ištverti be Tavęs?
Vis kartodavai, kad čia jau Tavo paskutinės Kalėdos, Velykos… Ir, kai vėl pabels Kalėdų ir Velykų metas, tik TAVO atminčiai uždegtos žvakės liepsna bylos Tavo Meilę mums, Tavo rūpestį, džiaugsmingą būtį čia – Žemėje, Tikėjimą ir Viltį išskristi su paukščiais į Viešpaties Sodą…
Amžiną atilsį duok, Gailestingas ir Maloningasis Viešpatie, Elenai. Tavo valioje yra kiekvieno iš mūsų gyvybės ir amžinybės siūlas.
Palaimingos kelionės į Dievo Padanges!
Su Dievu ir iki pasimatymo, Mama!
Tavo vaikai
*********
Redakcija nuoširdžiai užjaučia kun. Egidijų Arnašių ir jo seseris bei brolius, netekus mylimos Motinos.
Tebūnie jos kelias į Amžinybę lengvas.