Lietuviai pasaulyje

STAUGIA VILKAI

Written by admin · 3 min read

Sydnėjaus Geležinio Vilko skautų vyčių būrelis  spalio  26 d. atšventė savo 60 metų jubiliejų.  Visi gerai žinome apie Gedimino sapno  geležinį vilką ant kalno ir to sapno išaiškinimą – kunigaikštis pastatys miestą, kurio garsas nuskambės per visą pasaulį… Kai  prieš šešiasdešimtmetį Camperdown‘o parapijos šventoriuje, po lietuviškų Šv.Mišių, į sueigą susirinkę keli skautukai sumanė steigti skautų vyčių būrelį, tikrai negalėjo nė pagalvoti ar net numatyti, kad jų  vardas ir darbai  Dievui, Tėvynei ir Artimui  paplis ne tik po Australijoje įsikūrusią lietuvišką bendruomenę, skautų stovyklas, bet nuskambės ir už jūrų vandenėlių.

Būreliui priklausė  daug gražaus lietuviško jaunimo, kurių dalis šiandien jau jų amžinybėje… Bet dar gana gražus būrys susirinko pabaliavoti ir atšvęsti tą garbingą 60 jubiliejų.  Iš jaunų stovyklavimo dienų atmintyje iškyla įspūdingas atvejis, kai  australo ūkininko miškelyje, kaip paprastai per šv.Kalėdas, artėjo ugnis link mūsų palapinių.  Reikėjo neatidėliojant kraustytis prie pat kelio.  Mažesnieji, išvargę po dienos užsiėmimų, saldžiai miegojo, todėl mums, vyresniems, naktį reikėjo  ne tik palapines perstatyti mėnulio šviesoje ir gaisro pašvaistėje, bet ir jaunesniuosius ant rankų sunešti į naujus guolius.  Nežinau,  Kaja, ar tu su savo sesute buvai toje stovykloje, bet amžius atitiko.  Ir štai vyras, kaip sakytumėm „po ūsu“, be abejo, ir pats vaikų tėvas, man priėjus prie baro užklausia: „Ar ir tu vytis?“. Prisipažinus, kad nuo senų  laikų ir aš čia pilnateisis dalyvis, pasiūlo „užfundyti“.  Gaila tik, kad skysčių suvaržytas turiu atsisakyti.  Paklausus kas jis toks, maloniai nustebino: „Aš – Kajos Kazoko sūnus“.  O kas iš mūsų nežino kas buvo Vincas Kazokas ir Genovaitė Kazokienė?  Lietuvybės gražus tęsinys…  Kiek tų senai nematytų veidų, ar net  draugų vaikų vaikai…  Apie šimtinė dalyvių.
    Kalbos, sveikinimai, prisiminimai.  Viduryje salės dega laužas.  Dainos, sukurtos skaučių vyčiams.  Trys tenorai – Darius Gakas,  pritariant gitarai,  Ričardas Bukevučius su armonikėle ir Jaronimas Belkus – klausykis, plok, džiaukis, brauk ašarą…  Ot, kaip būtų gražu, kad mūsų choro valdyba vietoj įsileisdama tik „pageidaujamus“ dainorius, paimtų ir surengtų vajų, surinkdami tuos dar jaunus ir galingus balsus.
    Visi jubiliejaus dalyviai buvo apjuosti jubiliejiniu „Geležinio Vilko“ (su įrašu) kaklaraščiu. Įsiamžinome nuotraukoje ,,prisiminimui“…  Po to – „Ateina naktis“,  visi apjuosėm liepsnojantį laužą.  Ilgokai dar ėmėm vienas kitą į glėbį ir lyginom vienas kito sveikatas,  grįždami į bendrai praleistas skautybės dienas.  Esam išsiblaškę po platų pasaulį, pragyvenę įvairias darbo karjeras.  Ilgai atmintyje išliks Algis Plūkas, tas mūsų didysis pulsas.
    Vilniausmiesto  simbolis – Geležinis vilkas,  miesto, kur istoriškai kovota su lenkais. Tokią mums svarbią skautybės datą šiandien turėjome atšvęsti lenkų klube,  nes kai kurie lietuviai, o jų tarpe skautų vadovai, dėl „gerbiamo pono pirmininko užgaidos“ neturi teisės peržengti lietuvių klubo slenksčio.  Kai turėjome seną klubą, jo  antroje pusėje buvo didžiulis griovys, kuris turėjo atlaikyti dangoraižius.  Lenkai savo klube nesudarydavo užtektinai pajamų, kad galėtų užsimokėti už alų.  Ateidavo pasiskolinti iš mūsų, bet skolas atlygindavo.  Mūsų krivių krivaitis pranašavo, kad lietuviai ir lenkai čia neišsilaikys, skelbė, kad ir lenkai būk tai ieško pirkėjo.  Šiandien aplink stovi dangoraižiai, gyvenimas verda, čia ir kavinių,  ir raštinių, ir gyventojų kaip avilyje.  Esame vietovėje, kur vakare gatvė tampa apmirusia. Gauti milijonai nutekėjo su nusileidžiančia saulute.  Praėjusiais finansiniais  metais turėjome ketvirtį milijoną išlaidų.  Ir ar mes turime patikėti, kad išnuomavus, nuomininkai atneš keletą tūkstantėlių ir viskas  išsilygins?  Tikrai, esame pasakų tikintieji…
    Nežinodami direktoriaus atsakomybinių pareigų „dirbame klubo naudai“, ar asmeniško honoro „stiprybės“ įrodymo parėmimui?  Pagalvokime, kodėl lietuviai rengia subuvimus kitur?
    Taip būtų buve malonu atšvęsti Nijolės ir mano 80-tį  lietuvių klube, o reikėjo pasitenkinti vietiniu kiniečių restoranu, ir viskas dėl tos „spaudos laisvės“ gerbūvio.  Buvau ištremtas neribotam laikui (o dar keisčiausia, kad straipsnis rašytas ne mano), taigi, drauge pirmininke,  Stalinas bent nustatydavo tremties laikotarpį, bet čia draugams direktoriams tai nesvarbu.  Skaudu rašyti šias eilutes, tuo labiau, kad tuomet turėjau garbės būti lietuvių namų pirmąjame organizaciniame komitete.  
    Pamąstykime…   

Algis Bučinskas, Australija