Hiutenfeldas, 2012 m. rugpjūčio 28 d.: Šeštadienį, rugpjūčio 25-ąją, baigėsi tris dienas Vokietijoje, lietuviškoje Rennhofo pilyje, vykusi tarptautinė konferencija „Democracy and Diaspora“ („Demokratija ir diaspora“). Jau antrus metus iš eilės organizuojamas suvažiavimas suburia posovietinių kraštų atstovus, gyvenančius užsienyje, dalintis patirtimi siekiant įsitraukti į savo kilmės šalių visuomeninį gyvenimą, pilietinės visuomenės kūrimą, demokratijos skatinimo procesus. Anglų kalba vykusiame susitikime dalyvavo Vakarų Europos šalyse gyvenantys lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, moldavų ir azerbaidžaniečių kilmės aktyvistai ir intelektualai.
Konferenciją, kurią rėmė LR Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo bei paramos demokratijai departamentas, organizavo Europos lietuvių kultūros centras Vokietijoje (ELKC) kartu su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU) bei Vasario 16-osios gimnazija.
Konferenciją ketvirtadienio, rugpjūčio 23-osios, vakarą pradėjo ELKC direktorius Rimas Čuplinskas. Jis pristatė renginiui neatsitiktinai pasirenkamą lietuvių Vokietijoje kultūros centrą – Rennhofo pilį – bei supažindino su čia įsikūrusios Vasario 16-osios gimnazijos, kaip ilgametės lietuvių diasporos centro Vakarų Europoje, vaidmeniu.
Susitikime atstovaujamos šalys nepriklausomybę atgavo panašiu metu, tačiau demokratijos vystymesi nuėjo skirtingą kelią. Lietuva, šiuo atveju, yra pažangiausia. Tai lėmė daug veiksnių, vienas iš jų – aktyvus bei ilgametis diasporos Europoje bei JAV darbas. „Lietuvos diaspora turi gilias tradicijas ir ilgametę bendradarbiavimo su tėvyne patirtį. Štai Vokietijoje jau nuo 1953 m. lietuviams priklausanti Romuvos sodyba su Rennhofo pilimi, Vasario 16-osios gimnazija, Europos lietuvių kultūros centru, Lietuvių kultūros institutu bei Vokietijos lietuvių bendruomenės ir Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos būstinėmis yra lietuvių židinys Vakarų Europoje, iš kurio buvo ir yra vykdoma aktyvi veikla Lietuvos labui, pasiekiama efektyvių rezultatų. Tai įpareigoja mus dalintis patirtimi su kitų panašaus likimo šalių diasporomis ir, tikiuosi, kad Lietuvos pavyzdys konferencijos dalyviams taps paskata dirbti savo tėvynės pažangai,“ konferencijos tikslus komentavo R. Čuplinskas.
Įvadinę paskaitą tema „Partnerysčių kūrimas progresui“ („Building Partnerships for Progress“) ketvirtadienio vakarą skaitė LR Užsienio reikalų ministerijos (URM) ambasadorė ypatingiems pavedimams Gintė Damušytė, pasirinktą temą nagrinėjusi tiek iš asmeninės, tiek iš politinės perspektyvos. Dalyvių dėmesį atkreipusi į rugpjūčio 23-osios istorinę reikšmę susitikimo kontekstui ir aptarusi diasporos sąvoką, Damušytė pristatė Niujorke (JAV) 1979–1991 veikusio Lietuvių informacijos centro, kuriam ilgus metus vadovavo, veiklą. Lietuvių informacijos centras, glaudžiai bendradarbiaudamas su Lietuva, tarsi neoficiali Lietuvos ambasada laisvajame pasaulyje vykdė informacinį bei lobistinį darbą ir taip tiesiogiai prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo. G. Damušytė aktyvius diasporos narius vertina kaip svarbius, įtakingus asmenis, turinčius neeilinį vaidmenį savo šalies demokratiniame vystymesi. Nors užsienyje gyvenančiųjų veikla tėvynės labui dažniausiai atliekama visuomeniniais pagrindais, anot pranešėjos turime daug sėkmės istorijų pavyzdžių, įrodančių, jog šis darbas labai vertingas ir svarbus.
Pristatydama URM strateginės programos „Globali Lietuva“ gaires ambasadorė pabrėžė, jog vienas svarbiausių užsienio lietuvių ir Lietuvos bendradarbiavimo tikslų šiuo metu – masinės emigracijos problemą paversti šansu: aktyviau įtraukti diasporą į Lietuvos gyvenimą, padėti išlaikyti jiems savo tapatybę, protų nutekėjimą paversti protų cirkuliacija.
Ypatingas dėmesys konferencijoje buvo skiriamas didelį susirūpinimą dėl savo politinės ir žmogaus teisių situacijos keliančiai „paskutinei Europos diktatūrai“ – Baltarusijai. Penktadienio rytą konferenciją pradėjo Baltarusijos politikas, autoritarinio vadovo A. Lukašenkos opozicionierius, 2010 m. kandidatas į prezidentus Ales Michalevič. Po 2010 m. gruodžio 20 d. Baltarusijoje vykusių prezidento rinkimų, kurių metu jis du mėnesius buvo įkalintas KGB, A. Michalevičiui pavyko pabėgti į Čekiją, čia jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. Pranešėjas pristatė Baltarusijos politinę situaciją ir jos diasporos vaidmenį šalies kelyje į demokratiją. Tarp konkrečių užsienio baltarusių projektų A. Michalevič paminėjo Europos humanitarinį universitetą Vilniuje, dvi baltarusiškas radijo stotis bei televizijos kanalą BelSat Lenkijoje, taip pat kitų nepriklausomų žinių portalų kūrimą ir leidybą. A. Michalevič su užsienio ekspertais rugsėjo pabaigoje ketina išleisti žurnalą „Brainstorm“, kuris bus platinamas ir Baltarusijoje. Žurnale bus pristatomos įvairios idėjos ir strategijos šalies reformoms ir sisteminiams pokyčiams vykdyti. Šią diskusiją aktyvistas stengiasi skatinti ne tik diasporos tarpe, bet ir pačioje šalyje: aktyviai palaiko ryšį interneto pagalba, rengia apskrito stalo diskusijas, susitikimus, konferencijas, organizuoja baltarusių intelektualinį gyvenimą. Baltarusija vis dar tiek politiškai, tiek ekonomiškai stipriai atsilieka nuo savo kaimyninių šalių: nesilaikoma demokratinių standartų, šalyje neegzistuoja laisva elektroninė žiniasklaida, ūkis ir pramonė didžiąja dalimi priklauso valstybei.
Temą apie užsienyje gyvenančius baltarusius ir jų įtaką šaliai tęsė Europos humanitarinio universiteto (EHU) Vilniuje prorektorius, politologas dr. Darius Udrys. EHU, įkurtas 1992 m. Minske, 2004 m. Baltarusijos valdžios buvo priverstas nutraukti savo veiklą, Lietuvos iniciatyva perkeltas į Vilnių, kur nuo 2005 m. studentai iš Baltarusijos gali studijuoti bakalauro bei magistro pakopų programose. 2006 m. vasario mėn. Lietuvos Vyriausybė suteikė EHU Lietuvos universiteto statusą. D. Udrys pabrėžė, jog pagrindinis universiteto, kaip ir visų aukštųjų mokyklų, tikslas – akademinis, t.y. lavinti ir šviesti jaunimą, diegti jam demokratiškomis vertybėmis grįstą kritinį mąstymą, o ne sąmoningai ugdyti Baltarusijos režimo opozicionierius. Laisvoje, demokratiškoje šalyje baigę studijas jauni baltarusiai šias idėjas ir vertybes neabejotinai pritaikys savo tolimesnėje veikloje savo šalyje. Šiuo metu apie pusė bakalauro laipsnius įgijusių absolventų gyvena Baltarusijoje ir dirba daugiausia privačiame sektoriuje, ketvirtadalis tęsia magistro studijas Vilniuje arba kituose Europos universitetuose. EHU – tai vienas iškiliausių ir svarbiausių Baltarusijos demokratijos skatinimo projektų už jos ribų.
Ukrainos situaciją sunkiame kelyje į demokratiją pristatė Didžiojoje Britanijoje gimęs, Ženevoje gyvenantis ukrainiečių kilmės akademikas, žurnalistas, buvusios Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos šalių ekspertas Bohdan Nahajlo. Šiuo metu Jungtinių Tautų Vyriausiojo Pabėgėlių Komisaro biure (UNHCR) aukštas pareigas einantis B. Nahajlo pranešimą pradėjo pabrėždamas, jog iš jaunų posovietinių šalių nebūtų protinga tikėtis tokio demokratinio pažangumo ir stabilumo, kokį yra įgijusios Senojo žemyno valstybės, turėjusios eilę dešimtmečių demokratinės pilietinės visuomenės kūrimui ir lavinimui. Nepaisant to, ekspertas pripažįsta, jog Ukrainos demokratija turi daug deficitų, kuriems pašalinti ir priartėti prie Europos Sąjungos dar prireiks daug vidinių reformų. Ukrainiečių diaspora yra didelė ir plačiai išsibarsčiusi. Už Ukrainos ribų gyvena net 20 milijonų ukrainiečių, didžioji dalis jų – Rusijoje. B. Nahajlo teigia, jog neatsiejamas ir efektyvus diasporos vaidmuo kovoje už nepriklausomybę jam atrodo natūralus – žmonės, gyvenantys laisvose šalyse, turėjo daugiau galimybių įgyti išsilavinimą, skaityti objektyvius informacijos šaltinius, kritiškai mąstyti – galėjo organizuoti efektyvią veiklą. Pagrindinėmis Ukrainos diasporos veiklos sritimis B. Nahajlo įvardija reprezentacinį ir koordinacinį darbą bei materialinę pagalbą savo šaliai. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, tačiau politinei situacijai susiklosčius ne taip, kaip buvo tikėtasi, diaspora tapo ir liko Ukrainos valdžios opozicionieriais, propaguojančiais demokratizavimą bei integraciją į ES ir NATO. Ekspertas pripažino, jog didelė užsienyje gyvenančių ukrainiečių dalis yra nusivylusi savo šalies diasporos politika – diasporos veikla nėra remiama valstybės, nepakankamai paisoma jos interesų, nevertinamas jos vaidmuo. Pasak B. Nahajlo, nelyginti su Lietuva, kurios ateitis, kaip formaliai integruotos Europos valstybės, yra stabili, Ukraina kol kas yra tik savo tapatybės paieškose.
Rytinę konferencijos dalį savo pranešimu baigė Vytauto Didžiojo universiteto Pasaulio lietuvių akademijos koordinatorė, buvusi Tautinių mažumų ir išeivijos departamento (TMID) direktoriaus pavaduotoja Vida Bagdonavičienė. Savo pranešime V. Bagdonavičienė pristatė Lietuvos valdžios diasporos politikos studiją ir apžvelgė pagrindines bendradarbiavimo su užsienio lietuviais sritis bei modelius. V. Bagdonavičienė išskiria tris šios politikos formavimosi periodus: pirmuoju periodu 1990–1998 m. pagrindinis valdžios dėmesys buvo skiriamas etninėse Lietuvos žemėse gyvenančių lietuvių paramai ir jų teisių gyvenamose šalyse gynimui, lituanistinių mokyklų ir centrų kūrimui bei išlaikymui, taip pat politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų grįžimo į Lietuvą koordinavimui. 1998–2003 m., emigracijos iš Lietuvos masteliams stipriai išaugus, Lietuvos vyriausybė priėmė pagalbos užsienio lietuvių bendruomenėms kultūros ir švietimo srityse programą. Buvo pradėta rūpintis užsienyje gyvenančių lietuvių ir Lietuvos bendradarbiavimu, užsienio lietuvių tapatybės išlaikymu, lituanistiniu švietimu. 2004–2008 m. emigracijos skaičiams dar labiau šoktelėjus, užsienio lietuvių reikalų kuravimas buvo patikėtas prie Lietuvos Vyriausybės įkurtam TMID. Nuo 2010 m. užsienio lietuvių bendruomenių veiklą kuruoja prie URM įsteigtas Užsienio lietuvių departamentas, lituanistinį švietimą – Švietimo ir mokslo ministerija, kitus svarbius bendradarbiavimo klausimus sprendžia LR Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės bei Užsienio lietuvių reikalų koordinavimo komisijos. Lyginant su kitomis konferencijoje atstovaujamomis šalimis, Lietuvos bendradarbiavimas su diaspora vertinamas pažangiai.
Azerbaidžano – pirmosios ir vienintelės demokratinės respublikos musulmonų šalyse – diasporai konferencijoje atstovavo Londone gyvenantis BBC žurnalistas ir reporteris, Europos azerbaidžaniečių draugijoje už žiniasklaidą atsakingas Emil Agazade. Ekspertas pripažino, jog kalbėti apie „senąją“ Azerbaidžano diasporą taip, kaip tai gali daryti kiti konferencijos dalyviai, jo tėvynės kontekste sunku. 1920 m. iš Azerbaidžano bėgę valdžios atstovai ir elitas atsidūrė Turkijoje ir daugelis jų asimiliavosi, todėl diasporą tikrąja ta žodžio prasme pradėjo formuoti tik ekonominiai emigrantai, iš šalies išvykę per pastaruosius 10–20 metų. Kita, patį diasporos apibrėžimą liečianti problema yra ta, kad Azerbaidžane gyvena 9 mln. azerbaidžaniečių, o tuo metu kaimyniniame Irane – apie 20 mln., todėl natūraliai kyla klausimas, ar ir juos galima vadinti diaspora. Dar viena sunkinanti aplinkybė Azerbaidžano diasporos kontekste yra paties azerbaidžaniečių identiteto ir juos siejančių vertybių klausimas – kitaip nei lietuviai, daugelis užsienyje gyvenančių azerbaidžaniečių kalba ne azerų, o rusų kalba. E. Agadze užsienyje gyvenančių azerbaidžaniečių įtraukimą į bendrą veiklą savo tėvynės labui apibūdina kaip gana sudėtingą iššūkį: išvykėliai mielai buriasi į vietos bendruomenes tautinei kultūrinei veiklai, tačiau nėra nusiteikę aktyviai dalyvauti Azerbaidžano politiniame ir socialiniame gyvenime. Taigi, kalbėti apie ryškesnius diasporos pasiekimus Azerbaidžano kelyje demokratijos link, E. Agadzės teigimu, dar nėra įmanoma. Žurnalistas kaip išeitį mato ateityje šaliai išsiauginti naujus lyderius ar tam tikros srities meistrus, kurie savo talentu netiesiogiai pristatytų ir populiarintų Azerbaidžaną pasaulyje.
Moldavų diasporos situaciją ir tendencijas pristatė Paryžiuje gyvenanti Prancūzijos Moldavų studentų asociacijos narė, Paryžiaus Dauphine universiteto magistrantė Aliona Secrieru. Ji papasakojo apie šalies istoriją, politinę sistemą, supažindino su užsienyje veikiančiomis diasporos organizacijomis. Atgavusi nepriklausomybę, Moldavija sunkiai žengė politinių ir ekonominių pokyčių link, joje labai sunki ekonominė situacija, nepavyko europinė integracija, šalis didele dalimi priklausoma nuo Rusijos. Moldavija siekia narystės Europos Sąjungoje, po truputį juntamos provakarietiškos tendencijos, tačiau šis procesas dėl pamatinių demokratinių vertybių stokos vyksta sunkiai. Per pastaruosius 15–20 metų emigracija iš Moldovos pasiekė didžiulį mastą – Moldovos diasporą šiuo metu sudaro apie milijonas asmenų. Išvykusieji noriai remia savo artimuosius ir tuo stipriai veikia šalies finansinę situaciją – apie 35 proc. šalies vidaus produkto sudaro diasporos įplaukos. Gerokai skiriasi Moldavijos diasporos ir šalies gyventojų politinė valia – diaspora palaiko proeuropines partijas, o šalyje gyvenantys moldavai balsus atiduoda komunistų partijoms.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis aptarė diasporų mąstyseną ir procesus iš filosofinės-politinės perspektyvos. Analizuodamas diasporų fenomeną socialinių grupių dinamikos teorijų kontekste, filosofas tarp įvairių pastabų kritiškai išryškino, kodėl organizuota diaspora natūraliai linksta monolitiškumo bei biurokratizmo link. Faktas, kad jų pagrindinė užduotis yra išlaikyti tapatybę svetimomis sąlygomis, nulemia, jog puoselėjamas naratyvas supaprastinamas ir savotiškai „užšaldomas“. Būtent šie procesai užkerta kelią kūrybingai mąstantiems individams pilnavertiškai įsijungti į diasporų gyvenimą.
Apibendrindami konferenciją, dalyviai pabrėžė visapusę naudą dalinantis įvairių diasporų ilgamete patirtimi ir planuoja bendradarbiauti ateityje. Dar šiais metais ketinama išleisti konferencijos pranešimus dokumentuojančią publikaciją.
(ELKC)
Nuotraukose: 1. Konferencijos pranešėjai ir ekspertai;
2. Rimas Čuplinskas ir dr. Darius Udrys (sėdi):
3. Pranešėjai (iš kairės): Vida Bagdonavičienė, Ales Michalevich, Gintė Damušytė