Trečiadienį, spalio 3 dieną, Vokietijoje paminėta Vienybės diena – prieš 22 metus, 1990-iais, po 28 metus trukusio padalijimo į dvi – Rytų ir Vakarų – valstybes, suvienyta ir atkurta Vokietijos Federacinė Respublika. Hesseno žemės pietinėje dalyje esančios Bergštrasės apskrities (Kreis Bergstrasse) rengtame Vienybės dienos minėjime pagrindinę šventinę kalbą tema „Vokietijos vienybė – Europos vienybė“ sakyti šiais metais buvo pakviestas Vasario 16-osios gimnazijos kuratorijos pirmininkas,
Europos lietuvių kultūros centro direktorius Rimas Čuplinskas. Bergštrasės apskrities, kuriai priklauso 10 miestų ir 12 gyvenviečių (260 000 gyventojų) istorijoje – tai pirmasis lietuvis prelegentas, dalyvaujantis apskrities rengiamo minėjimo programoje.
Senojoje Biurštato (Bürstadt) miesto rotušėje vykusiame šventiniame minėjime dalyvavo per 150 kviestinių Hesseno žemės bei Bergštrasės apskrities politikos ir kultūros atstovų. Svečius pasveikino Biurštato miesto meras Alfons Haag, Bergštrasės apskrities viršininkas Matthias Wilkes, apskrities Tarybos pirmininkas Werner Breitwieser.
Regiono žiniasklaidos itin teigamai vertinamoje kalboje R. Čuplinskas į Vokietijos ir Europos istoriją pakeitusius įvykius žvelgė iš asmeninės perspektyvos – gimęs ir augęs Kanadoje, Antrojo Pasaulinio karo lietuvių pabėgėlių šeimoje, 1986 metais, sulaukęs 17-os jaunuolis išvyko į Vokietiją; baigęs Vasario 16-osios gimnaziją, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę pusę metų gyveno ir dirbo Vilniuje, LR Aukščiausios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio sekretariate. „Išgyvendami svarbų istorinį įvykį, jį savaime suvokiame kaip čia ir dabar vykstantį reiškinį, įsitraukiame į įvykių sukūrį, dalijamės patirtimi su mus supančiasiais. Laikui bėgant, išgyventus įvykius perteikti tampa vis sunkiau. Kaip, pavyzdžiui, naująjai kartai, net nebepatyrusiai sovietinio režimo supančiotos kasdienybės, paaiškinti, kas, kaip ir kodėl prieš geras dvi dešimtis vyko Europoje? Nuo kokios istorinės datos pradėti tokiame sudėtingame, daugiaplaniame kontekste?“ R. Čuplinskas tokia data pasirenka 1939-ųjų rugpjūčio 23-ąją, kuomet, pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, Europa buvo pasidalinta Stalinistinės Rusijos ir Hitlerinės Vokietijos. Šia data R. Čuplinskas pradėjo ir savo šventinę kalbą – ir nors ji, anot prelegento, vidutiniam vakarų europiečiui didelės reikšmės neturi, lietuviai, latviai, estai, lenkai ir rumunai šią dieną kasmet prisimena juodu kaspinu perrištą šalies vėliavą nuleisdami iki pusės stiebo. 1939 m. rugpjūčio 23-oji žymi Europos padalijimą, taigi, natūraliai tampa ir kalbos apie šiandieninę Europos vienybę išeities tašku.
Pasak R. Čuplinsko, būtent šios datos iškėlimas į viešąjį diskursą ir įskiepijimas į tautos sąmonę Baltijos šalyse tapo vienu iš svarbiausių visuomeninio sąjūdžio ir Sovietų Sąjungos griuvimo priežasčių. Gimusi kuklia, bet drąsia Lietuvos laisvės lygos demonstracija Vilniuje 1987 m. rugpjūčio 23-ąją, kurioje dalyvavo 200 žmonių, Lietuvos laisvės idėja tautos sąmonėje augo ir stiprėjo, ir, lygiai po metų vykusioje Sąjūdžio demonstracijoje jau skambėjo 250 000 žmonių lūpose. Apogėjų ji pasiekė po dar vienerių metų Baltijos valstybių gyventojams stojus į „Baltijos kelią“ – 600 km ilgio gyvą žmonių grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Po šešių mėnesių įvyko pirmieji Lietuvos pokario istorijoje demokratiniai parlamentiniai rinkimai, po dar keleto savaičių Lietuva paskelbė nepriklausomybę.
„Šią istorinę dieną sutikau LR parlamente. Dabar prisimindamas tuometines valdžios darbo sąlygas ir priemones tiesiog stebiuosi, kaip valstybė, turėdama tiek mažai, pasiekė tiek daug. Ir tai taikau ne tik Lietuvai, bet ir visiems Rytų bloko kraštams. Galiausiai, šiose šalyse lemiamą žodį turėjo ne spygliuotos tvoros, tankai ar slaptosios tarnybos – tai buvo Vilniuje, Leipcige ir kitose vietose vis aktyviau besiburiantys taikūs, beginkliai, paprasti žmonės. Žmonės, sugebėję įrodyti, jog jie yra tauta, ir šalies valdžia privalo paklusti jos valiai. Tai jie ir jų sumanūs vadovai nugriovė ir Vokietijos sieną, ir viso Rytų bloko geležinę uždangą.“
Kokia situacija šiandien? Po 22 metų, kas penktas Vokietijos gyventojas dar niekada nėra buvęs Rytų Vokietijoje. Per 70 procentų gyventojų sako aiškiai jaučiantys mentaliteto skirtumus tarp senųjų ir naujų Vokietijos žemių gyventojų.
O Europoje? Ekonominiai pastarųjų metų sunkumai ir milijoninės įmokos į euro gelbėjimo fondą daugelį europiečių priverčia iš pagrindų abejoti „Europos projektu“.
Anot prelegento, klausimo, ar buvo prasminga įkurti Europos ekonominę ir pinigų sąjungą prieš tai labiau nesustiprinus politinės sąjungos, svarba akivaizdi. Tačiau, šiandieną aktualesnis klausimas yra, ar iš viso norime politinės sąjungos, kurią stiprinant neišvengiamai turėsime atiduoti dar daugiau šalies suverenumo, ir ar tokia sąjunga iš viso įgyvendinama? Ar kada nors neprieisime išvados, kad tarp kai kurių valstybių tiesiog egzistuoja tie „nesuderinami skirtumai“, taip gerai pažįstami iš Holivudo garsenybių skyrybų?..
R. Čuplinskas priminė, jog Europos susivienyjimo išeities taškas buvo ir tebelieka bendras jos piliečių siekis, kad žemynas gyventų taikoje. Prelegento teigimu, jau vien ši minimali prielaida reikalauja stiprios politinės sąjungos ir veiksmingos užsienio bei saugumo politikos. Tai įrodo daugelis pavyzdžių; bene skaudžiausiai – Srebrenicos žudynės. Čuplinskas pabrėžė, jog svajonė apie politiškai vieningą Europą sąlygoja ne lėtą kultūrinį šalių niveliavimą, o pasiryžimą gerbti vieni kitų skirtumus ir iš jų mokytis. „Savaime suprantama, kad tokiomis sąlygomis rasti politinį konsensusą yra sunkus uždavinys, reikalaujantis daug įdirbio.Tačiau, kartais, kelias į tikslą ir yra pats tikslas.“ Kalbos pabaigoje Čuplinskas vylėsi, jog Europos likimas – ne nuleisti rankas dėl „nesuderinamų skirtumų“, o stropiai ir nuosekliai dirbti jų įveikimo vardan. Jo nuomone, Europa nėra savitikslis, ji – nepakartojama proga ir galimybė sukurti kažką naujo. „Linijos, kurias Hitleris ir Stalinas nubrėžė Europos, o sąjungininkai Vokietijos žemėlapyje, dar gyvos mūsų galvose, tačiau, manyčiau, esame gerame kelyje jas ištrinti.“
——-
Nuotr.: Bergštrasės apskrities viršininkas Matthias Wilkes (dešinėje) ir Rimas Čuplinskas
Vokietijos LB „Informacijų“ redakcija