Mums rašo

Bolis Kemeklis. Apie nusikaltimus žmoniškumui

Written by Redakcija · 6 min read

Lietuvoje yra keista padėtis.

Nėra medikų, advokatų, teisėjų, teisininkų, dvasininkų, žurnalistų, politkalinių, tremtinių socialinių grupių, jų etikos/ garbės kodekso. Yra tik du socialiniai sluoksniai (kremliaus šalininkai/ kremliaus ne priešai) ir jų vidiniai įsipareigojimai, padengiami neva grupiniu etikos supratimu. T.y. tų grupių atstovai savo kolegų nekritikuoja, neoponuoja jiems viešai, nenaikina jų padarytos betvarkės. Tai sudėtinga.

Yra dar viena itin didelė ir nepatogi kliūtis- politinė valia. Šis naujadaras pateikiamas aukščiau įstatymo, kaip kad konstitucinio teismo migla/ dvasia aukščiau Konstitucijos.

Nepriklausomai nuo to, kad mano ekonominės galimybės nuo 1992 metų yra ryžtingai ir grubiai ribojamos konkrečiu tikslu, man pavyko savo tikslo siekime prisiliesti prie konkrečių pareigūnų, asmenų neva asmenybių.

Pvz. 

2003 m po to, kada Panevėžio m VSD priimamajame budėtojui įteikiau laišką, pokalbiui telefonu mane išsikvietė VSD karininkas. Protokolo nebuvo, apklausos nebuvo. Paklausė ko aš siekiu, koks mano tikslas. Paaiškinau, kad savo laiku tėvui/ Lietuvos karininkui ir pareigūnui daviau tiek pažadą, tiek Priesaiką ir visa tai atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje vykdau. Pasakiau, kad partizanų ir jų šeimų naikinimo pratęsimas nepriklausomoje Lietuvoje yra grėsmė saugumui, todėl kreipiausi ir į VSD. Tas pareigūnas ( rodos majoras) atsakė, kad jo kompetencija nėra aukšta, VSD yra pavaldi prokuratūrai, perduoda jai savo surašytus dokumentus ir toliau prokuratūros kompetencija veiksme. Tuo susitikimas baigėsi. Nesant apklausai, nepateikiau ir pilnos info. Parašiau laišką VSD lyderiui M.Laurinkui, nuvežiau į Vilnių ir pridaviau jį Vilniaus VSD budinčiam. Atsakymo negavau.

Intos konclageryje kartu su tėvu kalėjo ir kunigas K.Vasiliauskas. Jis pasižymėjo tuo, kad lageryje nebendravo su politkaliniais katalikais, bet tik su komunistinės pakraipos kaliniais. Į katalikų kalinių paklausimus dėl ko taip elgiasi, atsakydavo, kad, jei ne jis, su netikinčiais niekas daugiau nebendrautų. Nuvykau į Katedrą, susiradau kleboną K.Vasiliauską. Pasisveikinau, prisistačiau, paprašiau pasidalinti prisiminimais apie tėvą. Išgirdęs mano prašymą, akivaizdžiai ir labai supyko, pasakė nesikalbėsiąs, paprašė manęs pasišalinti iš Katedros.

Tas pats buvo ir su vienu partizanu iš Trakų, kalėjusiu su tėvu Intos lageryje.

Paskambinau politkaliniui/ marksistui/ komunistui, Gerardo Binkio bendragaujiniui Aleksandrui Bendinskui. Prisistačiau. Pasakiau žinąs apie jį, bet noriu susitikti pokalbiui apie tėvą. Atsisakė, bet pasiūlė susitikti su L.Pumpučiu Panevėžyje, davė jo telefoną. Paskambinau, prisistačiau. Kalbėtis atsisakė, motyvavo, kad tėvas jį įžeidė mirtinai. Paprašiau patikslinti. Paaiškino, kad labai skaudžiai jam trenkė per žandą už komunistinės literatūros platinimą tarp lietuvių kalinių Intos lageryje. Atsakiau- taigi nenužudė, tik į žandą skėlė ir padėjau ragelį.

Susisiekiau su advokatu K.Mortieka. Pasakiau, kad gerbiu jį už indėlį į nepriklausomybę, aptakiai paaiškinau,kad mūsų tėvai buvo kolegos kariai, aš turiu problemų su valdžia dėl tėvo ir paprašiau susitikimo. Be abejo jis pagalvojo, kad mudviejų tėvai buvo kolegos tarybinėje armijoje ir paskyrė susitikimą. Nuvažiavau į ofisą. Prisėdau. Pradėjau dėstyti esmę, kad jie abu tarnavo Smetonos kariuomenėje, šiuo metu turiu problemų dėl jo aktyvaus priešiškumo kompartijai pasiekto didelio įdirbio ir  noriu LKP LDDP sistemą duoti į teismą. Man šnekant K.Motiekos veidas akivaizdžiai ištįso kartu su milžiniška nuostaba jame. Išliko labai mandagus. Atsisakė padėti.

Nuvykau į Klaipėdą, susiskambinau su Z.Šličyte. Susitikau pas ją namuose. Atsakė niekuo negalinti man teisiškai padėti.

Susitikau su advokatu K.Čilinsku jo ofise spaudos rūmuose. Atidžiai išklausė, suprato esmę. Paaiškino niekuo negalįs padėti, nes tokio pobūdžio jo pastangos yra blokuojamos absoliučiai visų politinių partijų. Kaip ir J.Paleckis susirašinėjime, man patarė parašyti knygą ir tokiu būdu nors kiek kompensuoti kompartijos sistemos padarytą žalą. Kaip pavyzdį parodė partizano dukters išleistą knygą apie jos tėvą, kurią išleisti jis padėjo ir gavo knygą dovanų.

1992 metais, po itin žiaurių LKP/ LDDP sistemos veiksmų, nuvykau į priėmimą pas tuometinį teisingumo ministrą Z.Juknevičių. Paaiškinau nebaudžiamumo sklaidą prieš partizanų šeimos narius, paprašiau padėti. Atsisakė, motyvuodamas tuo, kad vyksta totalus kompartijos sistemos siautėjimas, kad jie yra visose valdžiose ir jis ministras yra bejėgis. 2003 metais, TS LKD būnant valdžiose, paskambinau tuomet advokatui Z.Juknevičiui, priminiau mūsų susitikimo detales anuomet, paprašiau susitikimo. Susitikome kavinėje prie III-čių LRS rūmų. Griežtai, be komentarų atsisakė atstovauti mane byloje prieš LKP LDDP LSDP. Mano asmeninių problemų ginti neatsisakė, tik pasiūlė tam turėti pinigų.

LRS narys P.Luomanas buvo vienintelis iš kelių dešimčių, tuo laiku gavusių mano info parlamentarų, pasiūlęs susitikti. Paaiškino nieko negalįs padėti, nes politinė valia yra aukščiau įstatymų ir tos valios atstatyti teisingumą nėra.

————————————