Lietuvoje yra keista padėtis.
Nėra medikų, advokatų, teisėjų, teisininkų, dvasininkų, žurnalistų, politkalinių, tremtinių socialinių grupių, jų etikos/ garbės kodekso. Yra tik du socialiniai sluoksniai (kremliaus šalininkai/ kremliaus ne priešai) ir jų vidiniai įsipareigojimai, padengiami neva grupiniu etikos supratimu. T.y. tų grupių atstovai savo kolegų nekritikuoja, neoponuoja jiems viešai, nenaikina jų padarytos betvarkės. Tai sudėtinga.
Yra dar viena itin didelė ir nepatogi kliūtis- politinė valia. Šis naujadaras pateikiamas aukščiau įstatymo, kaip kad konstitucinio teismo migla/ dvasia aukščiau Konstitucijos.
Nepriklausomai nuo to, kad mano ekonominės galimybės nuo 1992 metų yra ryžtingai ir grubiai ribojamos konkrečiu tikslu, man pavyko savo tikslo siekime prisiliesti prie konkrečių pareigūnų, asmenų neva asmenybių.
Pvz.
2003 m po to, kada Panevėžio m VSD priimamajame budėtojui įteikiau laišką, pokalbiui telefonu mane išsikvietė VSD karininkas. Protokolo nebuvo, apklausos nebuvo. Paklausė ko aš siekiu, koks mano tikslas. Paaiškinau, kad savo laiku tėvui/ Lietuvos karininkui ir pareigūnui daviau tiek pažadą, tiek Priesaiką ir visa tai atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje vykdau. Pasakiau, kad partizanų ir jų šeimų naikinimo pratęsimas nepriklausomoje Lietuvoje yra grėsmė saugumui, todėl kreipiausi ir į VSD. Tas pareigūnas ( rodos majoras) atsakė, kad jo kompetencija nėra aukšta, VSD yra pavaldi prokuratūrai, perduoda jai savo surašytus dokumentus ir toliau prokuratūros kompetencija veiksme. Tuo susitikimas baigėsi. Nesant apklausai, nepateikiau ir pilnos info. Parašiau laišką VSD lyderiui M.Laurinkui, nuvežiau į Vilnių ir pridaviau jį Vilniaus VSD budinčiam. Atsakymo negavau.
Intos konclageryje kartu su tėvu kalėjo ir kunigas K.Vasiliauskas. Jis pasižymėjo tuo, kad lageryje nebendravo su politkaliniais katalikais, bet tik su komunistinės pakraipos kaliniais. Į katalikų kalinių paklausimus dėl ko taip elgiasi, atsakydavo, kad, jei ne jis, su netikinčiais niekas daugiau nebendrautų. Nuvykau į Katedrą, susiradau kleboną K.Vasiliauską. Pasisveikinau, prisistačiau, paprašiau pasidalinti prisiminimais apie tėvą. Išgirdęs mano prašymą, akivaizdžiai ir labai supyko, pasakė nesikalbėsiąs, paprašė manęs pasišalinti iš Katedros.
Tas pats buvo ir su vienu partizanu iš Trakų, kalėjusiu su tėvu Intos lageryje.
Paskambinau politkaliniui/ marksistui/ komunistui, Gerardo Binkio bendragaujiniui Aleksandrui Bendinskui. Prisistačiau. Pasakiau žinąs apie jį, bet noriu susitikti pokalbiui apie tėvą. Atsisakė, bet pasiūlė susitikti su L.Pumpučiu Panevėžyje, davė jo telefoną. Paskambinau, prisistačiau. Kalbėtis atsisakė, motyvavo, kad tėvas jį įžeidė mirtinai. Paprašiau patikslinti. Paaiškino, kad labai skaudžiai jam trenkė per žandą už komunistinės literatūros platinimą tarp lietuvių kalinių Intos lageryje. Atsakiau- taigi nenužudė, tik į žandą skėlė ir padėjau ragelį.
Susisiekiau su advokatu K.Mortieka. Pasakiau, kad gerbiu jį už indėlį į nepriklausomybę, aptakiai paaiškinau,kad mūsų tėvai buvo kolegos kariai, aš turiu problemų su valdžia dėl tėvo ir paprašiau susitikimo. Be abejo jis pagalvojo, kad mudviejų tėvai buvo kolegos tarybinėje armijoje ir paskyrė susitikimą. Nuvažiavau į ofisą. Prisėdau. Pradėjau dėstyti esmę, kad jie abu tarnavo Smetonos kariuomenėje, šiuo metu turiu problemų dėl jo aktyvaus priešiškumo kompartijai pasiekto didelio įdirbio ir noriu LKP LDDP sistemą duoti į teismą. Man šnekant K.Motiekos veidas akivaizdžiai ištįso kartu su milžiniška nuostaba jame. Išliko labai mandagus. Atsisakė padėti.
Nuvykau į Klaipėdą, susiskambinau su Z.Šličyte. Susitikau pas ją namuose. Atsakė niekuo negalinti man teisiškai padėti.
Susitikau su advokatu K.Čilinsku jo ofise spaudos rūmuose. Atidžiai išklausė, suprato esmę. Paaiškino niekuo negalįs padėti, nes tokio pobūdžio jo pastangos yra blokuojamos absoliučiai visų politinių partijų. Kaip ir J.Paleckis susirašinėjime, man patarė parašyti knygą ir tokiu būdu nors kiek kompensuoti kompartijos sistemos padarytą žalą. Kaip pavyzdį parodė partizano dukters išleistą knygą apie jos tėvą, kurią išleisti jis padėjo ir gavo knygą dovanų.
1992 metais, po itin žiaurių LKP/ LDDP sistemos veiksmų, nuvykau į priėmimą pas tuometinį teisingumo ministrą Z.Juknevičių. Paaiškinau nebaudžiamumo sklaidą prieš partizanų šeimos narius, paprašiau padėti. Atsisakė, motyvuodamas tuo, kad vyksta totalus kompartijos sistemos siautėjimas, kad jie yra visose valdžiose ir jis ministras yra bejėgis. 2003 metais, TS LKD būnant valdžiose, paskambinau tuomet advokatui Z.Juknevičiui, priminiau mūsų susitikimo detales anuomet, paprašiau susitikimo. Susitikome kavinėje prie III-čių LRS rūmų. Griežtai, be komentarų atsisakė atstovauti mane byloje prieš LKP LDDP LSDP. Mano asmeninių problemų ginti neatsisakė, tik pasiūlė tam turėti pinigų.
LRS narys P.Luomanas buvo vienintelis iš kelių dešimčių, tuo laiku gavusių mano info parlamentarų, pasiūlęs susitikti. Paaiškino nieko negalįs padėti, nes politinė valia yra aukščiau įstatymų ir tos valios atstatyti teisingumą nėra.
————————————
Esmė
Man žinomi nuostoliai, kuriuos tėvas padarė LKP CK sistemai:
-pagrindinis yra tai, kad jis asmeniškai, aktyviais, tiksliais bekompromisiniais veiksmais ir smūgiais sužludė LKP CK projektą Intos konclageryje. Projekto esmė buvo – per ten kalintį J.Palecko krikštasūnį, K.Binkio sūnų Gerardą atlikti neteisėtai įkalintų Lietuvos piliečių moralinius/ fizinius prievartavimus, paverčiant juos lojaliais kremliaus tarnais. Tam tikslui G.Binkio gaujai LKP CK skyrė įvairiapusę paramą, taip pat ir marksistinę literatūrą, kurią binkistai prievarta platino tarp politkalinių, besipriešinančius sumušdami. Buvo faktų apie mirtinus sumušimus. Gerardo Binkio gaujai priklausė ir Aleksandras Bendinskas, po įkalinimo baigęs maskvoje institutą, tapęs kompartijos nariu, atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje jam buvo pavesta atkurti šaulių sąjungą ir ją kontroliuoti.
-kitas rimtas tėvo veiksmas buvo sukilimo sustabdymas Intos lageryje. Tėtis priklausė lagerio politinei tarybai, buvo paskirtas sukilimo vadu. Išsiaiškino, kad sukilimas organizuojamas lojalių čekistams lietuvių, bendrai su čekistais, tikslu įteisintai sunaikinti kaip galima daugiau lietuvių. Prasidėjus eiliniam Intos lagerio politinės tarybos ( kuriai jis pats priklausė) susirinkimui, užrėmė duris ir pareikalavo sukilimą atšaukti. Buvo rimtas prieštaravimas tokiam pasiūlymui. Tuomet tėvas pateikė ultimatumą- jei sukilimą neatšaukia, čia ir tuoj pat likviduoja visą politinę tarybą fiziškai (užmuša) ir veda vyrus į sukilimą. Sąžinigas grąsinimas padėjo. Sukilimas buvo atšauktas. Intos lageris buvo vienintelis, kuriame sukilimas neįvyko. Tai nereiškia, kad visur sukilimai buvo organizuoti bendrai su čekistais.
– sumaniai, rafinuotai ir ryžtingai priešinosi reikalavimams tapti bet kokio rango kompartijos sistemos agentu. Čekistai Panevėžyje jam tiesiai į akis sakė : “mums būtina, kad tu būtum apiformintas mums dirbančiu. Visi politkaliniai mums dirba. Tu buvai Intos kalinių lyderiu. Mums reikia, kad tu dirbtum mums. Mes žmonės nuraminti galėsime, pasakyti- viskas gerai, Klajūnas taip pat mums dirba”. Kadangi tėvas bendradarbiauti atsisakė, jo, nuo 1965 iki likvidacijos 1982 metais, neregistravo, neleido dirbti, ėmė baudas už gyvenimą neregistruotu ir “nenorą” įsidarbinti. Bandė likviduoti pagrobdami mieste, nuvežant į sulaikymo kamerą (nepavykdavo, nes kažkas informuodavo mano mamą, ji milicijoje sukeldavo triukšmą), pasiųsti susidoroti fiziškai asmenys krisdavo po pirmo tėvo smūgio. Pastoviai lankėsi apylinkės pirmininkai, VMI inspektoriai, milicijos karininkai. Pastarieji reikalaudavo pateikti ant stalo maisto ir degtinės, kelias valandas keldavo triukšmą. Tai vyko miesto viduryje, visada šalia buvo jo žmona ir trys vaikai.
Apie 1970 metus du LKP CK nomenklatūros nariai ( LTSR geležinkelio geležinkelio milicijos v-kas, buvęs stribas Danielius Lapašinskas ir Vytas Jokubaitis, ėjęs pareigas nuo Biržų vykdomojo komiteto pirmininko iki gamyklų direktorių ir KPI filialo rektoriaus, technikos mokslų daktaras) mano tėvui, šalia stovint mano mamai, labai ramiai, žodžiu perdavė CK nuosprendį – “Bolka, už tai, ką mums padarei, gyvenimo neturėsi tu, tavo vaikai, tavo vaikų vaikai”.
1991 metais, po to kada sugrįžau iš Kaišiadorių, kuriame vyko likusių gyvų DKA parizanų suvažavimas, tėvą naikinusios grupės, kuriai vadovavo vienas iš minėtų nomenklatūros narių (technikos mokslų daktaras Vytautas Jokubaitis), man pateikė nuosprendį/ grąsinimą- “nurimk, nedrumsk vandens, neieškok jokio teisingumo tėvui. Priešingu atveju jūs visi būsite naikinami kaip ir tėvas- tarpusavyje jus pjūdysime, žlugdysime bet kokius jūsų darbus, verslus, atiminėsime pinigus, neturėsite jokių draugų ir jūsų visi šalinsis, gyvenimą Lietuvoje jums paversime pragaru. Mes buvome valdžiose, mes ir liksime. Čia mūsų nepriklausomybė…”
Prieš tėvą ir jo šeimą buvo naudojami modernūs tuo metu, eksperimentiniai naikinimo metodai- neregistravimas, ekonominis/ psichologinis žlugdymas, šmeižtai, diskreditacijos, tarpusavio kiršinimai, cheminių preparatų asmeniškai tėvui taikymai jam to nežinant ( šį faktą mano mamai keli metai iki mirties patvirtino šiame nusikaltime savo noru dalyvavusi moteris).
Prabėgę tvirti 33 metai man teiktą nuosprendį/grąsinimus patvirtina- kompartijos aktyvas buvo paverstas jėga, apgaubta Trispalve ir nepriklausomybės atributika. Prieš mano tėvą ir jo bendražygius kompartijos priešus stovi visos Lietuvos politinės partijos, visos valdžios, beveik visos visuomeninės organizacijos.
—————————————
Realybė
Nusikaltimai žmoniškumui, pradėti imtinai 1957 metais, tęsiami iki šiol. Tai patvirtina aukščiausių Lietuvos valdžių ir verslų vykdoma neapykantos, nepakantumo, šmeižto sklaida prieš ištikimiausius Lietuvos gynėjus, kompartijos priešus ( Birželio sukilėlius, LLKSąjūdžio narius, antikomunistinio pogrindžio narius, jų šeimų narius, žinoma jei pastarieji netapo lojalūs kompartijai/ jos naujadarams). Nusikaltimuose prieš lietuvos gynėjus aktyviai dalyvauja valdžiose esantys genocidinės kompartijos tikrieji nariai, jų agentai ir šalininkai.
Teisingumo atstatymas LLKSąjūdžio nariui, mano tėvui yra būtinas pilnas, visiškas, įvertinant visus jo nuopelnus Lietuvai, atlaikymą visus kompartijos jam mestus nusikaltimus, susidorojimus, pažeminimus ir patyčias. man su dideliu triukšmu pavyko pasiekti tik dalinį atstatymą- pripažintas partizanu, atstatytas jo karinis laipsnis, suteiktas ikikarinėje Lietuvoje.
Bet koks tyrimas dėl LKP CK/ LDDP/ LSDP sistemos įvykdytų nusikaltimų tebėra ryžtingai ir rafinuotai blokuojamas. Paskutinis mano bandymas iškelti bylą LKP LDDP LSDP sistemai rėmėsi bendro dokumento ( jį prisegu) valdžioms ir institucijoms pateikimu. Prezidentūra pateikė prokuratūrai neva reikalavimą atlikti tyrimą. Prokuratūros, teismų atsisakymus prisegu.
Mano tėvo bendražygiai, pokalbio su jais metu, man aiškino, kad pirminiame pareiškime teisėsaugos institucijoms ar LGGRTC-ui jokiu būdu neišdėstyti visų faktų- juos pateikti tik apklausos metu. Priešingu atveju, nurodyti nusikaltimų įrodymai bus paslėpti arba sunaikinti. Nė karto aš nebuvau apklaustas. Nė karto manęs nesupažindino su mano nurodytų nusikaltėlių/ žudikų apklausomis.
Faktas yra ir tai, kad jau tvirti 34 metai Lietuvos teismuose nedirba kompartijos priešai/ jų vaikai/ anūkai.
Pagarbiai ir griežtai
Bolis Kemeklis
socialinis statusas Lietuvoje- LKP CK ir nomenklatūros mirtinų priešų/ Lietuvos gynėjų (partizanų) šeimos narys