SUNKI DILEMA
— Daktare, — užkalbino mane vaiku ligų specialistas dr. R., — esu dar be pusryčiu. Palaikykit man draugija. — Mielai, — nudžiugusi atsakiau, nes “extra curriculum” pokalbiai su juo būdavo ne tik įdomūs, bet ir labai naudingi. Prieš pradedant dialogu, pirmiausia noriu supažindinti skaityto jus su šiuo gydytoju.
Jis buvo apie šešiasdešimties metų amžiaus, aukšto ūgio, stam boko kūno sudėjimo, kiek atsikišusiu pilvuku. Jo žilstelėję, tankūs lyg šepetys, plaukai buvo visados rūpestingai sušukuoti. Jis turėjo mažytes, tartum pelytės, akytes, kurios buvo įspraustos tarp jo il gokos, lenktos su plačiomis šnervėmis nosies. Jo storų lūpų kampelius puošė maloni šypsena, o tvirtą riesta smakrų — simpatiška duobutė.Dr. R. buvo ne tik humaniškas, draugiškas, jautrios širdies, atviras, nepaprastai punktualus, skrupulingai tvarkingas žmogus, bet ir geras savo srities specialistas. Be to, mokėdavo labai sklandžiai, vaizdžiai ir nuostabiai gražiai atpasakoti įdomius savo profesinio gyvenimo epizodus. Todėl nė vienas iš stažistų nepraleisdavo progos paben drauti su juo.
Įvykį, kurį jis man šįryt papasakojo, pasistengsiu atpasakoti jo paties žodžiais. — Paklausykit, daktare, — krenkštelėjęs ir perbraukęs pirštais kaktą, lyg norėdamas geriau prisiminti, maloniu baritonu prabilo dr. R- — Atidžiai paklausykit, kokią komplikuotą situacija aš, būdamas jaunas, entuziastas gydytojas, daugiau kaip prieš trisdešimt metų buvau patekęs. Nežinau, kaip jūs tą mano išgyvenimą reaguosit, tačiau man iki šios dienos jis paliko neišsprendžiama mįslė.
O buvo taip. Atlikęs intemo stažą, atidariau kabinetą ir pradėjau verstis bendra praktika. Visados, atsimenu, kad viena rudens diena buvo tokia biauri, tokia biauri, tikra mizerija. Lietus pylė lyg iš prakiurusio dangaus. Sodrūs vandens lašai krito ant mano kabineto langų bei palangių ir čiurkšlėmis liejosi ant pilkų cementinių šaligatvių. Siautė žvarbus vėjas ir negailestingai laužė nuogas medžių šakas.
Stovėjau prie lango ir pro užuolaidos plyšį sekiau skubančius darbą žmonių būrius. Stebėjau nuo lietaus sudrėkusius jų veidus, sumirkusius apdarus, o taip pat vandens klanuose plūduriuojančius, vėjo susuktus ir sulaužytus lietsargius.
Netrukus prie mano kabineto durų sustojo taksi. Šoferis atidarė automobilio duris ir padėjo gražiai poniai išlipti. Ši, padavusi jam kelis žaliukus, gracingai priėjo prie mano durų ir paspaudė skambutį. Po kurio laiko gailestingoji sesutė pranešė man, kad elegantiška ponia nori mane matyti.
— Pasiilgau pacientų, sesute, — nudžiugęs atsakiau. — Ačiū Dievui, kad bent viena atsirado, nes monotoniškas stovėjimas prie lango man tiek įgriso, net minutės pavirto valandas, o valandos amžinybę. Sesute, pakvieskit ją.
Po trumpos pauzės pacientė atėjo. Pasisveikino. Priešais mane atsisėdo. Pirštų galiukais švelniai nubraukė nukritusią ant kaktos šviesią garbaną. Atsargiai žvalgėsi po kambarį ir tylėjo.
Kurį laiką nejučiomis stebėjau nepažįstamą gražuolę ir bandžiau atspėti, kokie vėjai ją pas mane atpūtė. Pagaliau prabilau: — Ponia, kuo galėčiau jums patarnauti?
Ji perskrodė mane savo didelėmis rugiagėlių spalvos akimis ir kiek nedrąsiai, švelniu tonu prašneko: — Esu didelė, labai didelė ligonė. Aš visiškai nustojau apetito. Rytais vemiu, ir man dažnai svaigsta galva. Daktare ar mano liga rimta? — Staiga ji, nei iš šio, nei iš to mane užklausė.
— Deja, ponia šiuo momentu atsakyti jūsų klausimą negaliu, nes man trūksta duomenų. Todėl prašau atsakyti mano klausimus. Jie gal atrodys šabloniški, betjie man reikalingi jūsų ligos diagnozei nustatyti.
— Pasistengsiu, — kiek rezervuotai atsakė ji.
Ir lyg nenoromis, lakoniškai ėmė atsakinėti.
— Ponia, kiek jums metų?
— Dvidešimt aštuoneri.
— Ar esat ištekėjusi?
— Taip.
— Kaip seniai ištekėjusi?
— Dešimts metų.
— Ar turite vaikų?
— Ne.
— Nuo kada pradėjote sirgti?
— Maždaug prieš penkias savaites.
— Gerbiamoji ponia, — atsikeldamas nuo kėdės, tariau jai. — Preliminarinę diagnozę aš jau turiu. Belieka ja man tik patvirtinti arba paneigti. Prašau pacientu egzaminavimo kambarį. — Ir ranka parodžiau kryptį.
Tačiau ji mano pakvietimą nereagavo. Sėdėjo sukaupusi visas mintis save, lyg prikalta prie kėdės. Savo dailiai manikiūruotais piršteliais barškino įmano rašomąjį stalą, tylėjo sučiaupusi lūpytes. Aš vėl pakartojau savo kvietimą, kurįji mano didžiausiam nustebimui ramiai atsakė:
— Ačiū, daktare. Jums nėra reikalo mane tikrinti, nes aš savo ligos diagnozę žinau.
— Kaip tai? Reiškia, aš nesu pirmas gydytojas, pas kurį jūs kreipiatės? — kiek sumišęs paklausiau.
— O, ne! Jūs esat pirmas.
Toks pacientės atsakymas mane suintrigavo.
— Tai gal jūs pati esat gydytoja? — užklausiau ją. — Deja, ne.
— Ar jūs turite šeimos daktarą?
— Taip.
— Ponia, man labai keista ir nesuprantama, kodėl jūs nesikreipėt pas jį?
— Bet…, daktare, aš negaliu jį kreiptis, — žiūrėdama lubas ir mikčiodama ji atsakė.
— Kodėl? — atsargiai vėl paklausiau.
— Todėl, kad jis yra mano vyro geriausias draugas. “Tai koji pas mane atėjo? Ko atėjo?’’ Kurį laiką svarsčiau. Intuityviai nujaučiau, bet pasakyti nedrįsau. Laukiau, kada ji pati prasitars.
— Daktare, — droviai nuleidusi akis, vos girdimai prašnabždėjo pacientė. — Ar jūs iš tikrųjų nežinote, o gal tik vaidinate, kad nežinote, kokiu reikalu aš pas jus atėjau?
— Žinot, nežinau, — truktelėjęs pečiais rezervuotai atsakiau, — bet tik spėlioju. Ir labai stebiuosi, kodėl jūs mane pasirinkote? Ji kurį laiką tylėjo. Atrodė, kad kažką labai svarbaus sprendė. Porą kartų giliai atsikvėpė. Nulenkusi žemyn savo staiga išraudusį veidelį, kiek galima tyliau ir švelniau kalbėjo:
— Kadangi jūs manęs nepažįstat. Be to, neseniai pradėjot praktiką, todėl pagalvojau, kad jums bus sunku atsisakyti nuo tos pinigu sumos, kurią aš kaip honorarą nešykštėdamajums pasiūlysiu.
Ji tučtuojau nusisuko langą. Žiūrėjo tolį. Ir, kramtydama lūpas, laukė mano reakcijos.
Toks jos pasisakymas mane ne tik pritrenkė, bet ir įžeidė mano, kaip gydytojo ambicija. Kraujas ūžtelėjo man galvą. Išpūtęs akis pažvelgiau įją. Ir buvau taip susinervinęs, kad vienu momentu man buvo šovusi įgalvą mintis išprašyti ją iš kabineto. Bet susivaldžiau. Juk ji yra pacientė. Turi teise sakyti ką tik nori. O aš kaip gydytojas turiu save kontroliuoti. Ją išklausyti, kad ir kaip nepalankiai ji bekalbėtą. Patogiau atsilošiau kėdėj, ir stengdamas paslėpti pyktį, ramiu balsu prašnekau:
— Atleiskit man, gerbiamoji ponia, jei aš klystu. Man atrodo, aš pradedu suprasti, kad jūs norite savo dabartiniu stoviu atsikratyti. Užbaigti svaigulį, vėmimą… pašalint jų priežastį. Ar ne taip? — Taip, — linktelėjusi galva, patvirtino.
— Ar jūs žinote, kad tokia operacija yra ne tik rizikinga, bet ir nelegali?
— Taip, žinau, — nepakeldama akiu, atsakė. Ir po trumpos pertraukėlės pridūrė, — tačiau yra išimčių.
— Ponia, man būtu labai įdomu žinoti, apie kokias išimtis jūs galvojat? — Šaltai pasižiūrėjęs įją, paklausiau.
— Apie tas, kurias gydytojas gali sugalvoti operacijai pateisinti. Ir jo dėl to niekas neįtars. — nedrąsiai ji paaiškino. — Gerbiamoji, — prašnekau tvirtu balsu, — gydytojo pareiga yra išsaugoti žmogaus gyvybe, o ne ja žudyti. O kaip su morale, ar ji jau mirė? Aš nekalbu vien tik apie religinę moralę, kuri draudžia negimusiems kūdikiams atimti gyvybę, bet ir apie biologinę moralę, kuria pripažįsta tikintieji ir netikintieji. Biologinė moralė nedaro skirtumo tarp sunaikinimo embrijono (embryo) — beformės masės kūno ir tarp sunaikinimo septynių mėnesio fetuso, kuris jau galėtu gyven ti ir ne gimdoj. Gydytojo pareiga yra apsaugoti mažus bejėgius sutvėrimėlius, kurie netgi nėra padarę nė mažiausio nusikaltimo. Kokie teisės principai gali leisti atlikti prieš nežinomus tokį kriminalą? Tai eutanasia! Jeiją tik pradėsime naudoti, tai galo nebus. Pradėsim nuo abortu, deformuotų kūdikiu, protiniai atsilikusiu-. • ir baigsim bejėgiais seneliais. Taip galvodami, mes neturėtum nei Pasteuro, nei Flemingo, nei daug kitu garsiu žmonių.
Tad padėkim šią temą i šalį. Beprasmiška diskutuoti tai, kas prieštarauja ne tik ref.gmei ir biologinei moralei, bet ir mano nusistatymui, bei Hippokratui duotai priesaikai. Leiskit man jus dar kai ko paklausti.
— Prašau. — skubiai ji atsakė.
— Mane stebina faktas, kad jūs, būdama jauna, sveika ir finansiniai gerai aprūpinta moteris, nenorite turėti kūdikio? Jos veido išraiška pasikeitė. Jame atsispindėjo kažkoks skausmingas tragedijos išgyvenimas, gilus liūdesys. Ji ūmai susmuko kėdę. Alkūnėmis atsirėmė į stalą. Jos lūpų kampeliai nudribo ir, uždengusi rankomis akis, ji davė ašaroms valią. O šios, tartum Hudsono upė pavasarį, paplūdo jos skruostais.
Pajutau jai gailestį ir užuojautą. Priėjau arčiau prie pacientės ir. švelniai palietęs jos petį, bandžiau jų paguosti:
— Ponia, iš širdies atsiprašau, jei savo klausimu jus įskaudinau. Prašau, atleiskit ir nusiraminkit! Jeigu jūs nenorite, neprivalote jį atsakyti. — Norėdamas atsiradusia įtampų sušvelninti, pasiūliau jai kavos.
Ji pakėlė mane savo paraudusias nuo ašarų akis. Linktelėjo galva. Išsitraukė iš rankinuko sniego baltumo mezginiais papuošta nosinaitę. Pridėjo ją prie akių ir stengėsi sulaikyti verksmų. Tačiau jai sunkiai sekėsi. Jos lūpos vis dar tebevirpėjo, o pečiai tarpais tebetrūkčiojo.
Netrukus gailestingoji sesutė atnešė kvapią garuojančią kavą. Gurkšnodamas ją, tylėjau, nes kalbėti bijojau, o klausti nedrįsau. Stojo trumpa absoliuti tyla. O po to, pacientė pirmoji pradėjo kalbėti:
— Daktare, argi ne nuostabūs dalykai vyksta mūsų gyvenime? Yra žmonių, kuriuos mes labai senai pažįstame ir netgi esame geri draugai, tačiau savo sielos gelmiųjiems niekados neatidengiam. Su kitais gi, vos tik susipažįstam, mes arba jie mums, lyg per išpažintį, atidengiam slapčiausius savo vidinio pasaulio kampučius. Ar ne taip?
— Taip. Sutinku su jumis, ponia. Tai, be abejo, tiesa, — patvirtinau ir su nepaslėptu smalsumu laukiau, ką ji toliau sakys. Neilgai trukus jos veidas pasikeitė. Begalinis švelnumas ištryško iš jos žavingų akių. Ir ji, lyg sidabrinio varpelio virpančiu balsu, prašneko:
— Daktare, jūs priklausot prie antrųjų. Todėl aš įjūsų man duotų paskutinį klausimų atsakysiu, nes esu tikra, kad jūs mane suprasit. Paslaptį išlaikysit. O gal ir savo nusistatymų pakeisit?
Ji nukreipė nuo manęs savo veidą ir momentui paskendo savo mintyse. Po to vėl tęsė:
— Jūs neapsirikot, sakydamas, kad esu dar jauna, sveika ir materialiai gerai aprūpinta. Daktare, bet ar tas daro žmogų laimingu?
— Įsimylėjau visa savo jaunystės jėga dvigubai už save vyresnį kariški ir, sulaukusi aštuoniolikos metų, ištekėjau už jo. Svajojau turėti kūdikį. Lankiau žymiausius moterų ligų specialistus. Sąžiningai pildžiau man duotus jų nurodymus. Ir kas iš to?.. Paaiškėjo, kad nevaisingumo priežastis glūdi mano vyre. Netekusi vilties sulaukti įpėdinio, sieloj pajutau begalinę tuštuma.
Ir ji, lyg staiga pritrūkusi žodžių, vėl nutilo. Pasinaudojęs ta pro ga, atsargiai pareiškiau:
— Ponia, juk jūs galėjote kūdikį adoptuoti.
— Taip, daktare, — ji linktelėjusi galvą patvirtino. — Galvojau, bet kokia iš to nauda? Jis man būtų lyg magiškas žibintas, bet be šviesos.
Ir jos akys apsitraukė gilaus liūdesio skraiste. Ji skaudžiai atsiduso. Patogiau atsilošė minkštasuolio atramą ir vėl kalbėjo: — Ir taip monotoniškai slinko mano dienos. Ieškojau priemonių užpildyti atsiradusią mano gyvenime spragą. Lankiau teatrus, koncer tus, triukšmingus pokylius… Ir taip nejučiomis patekau svaigų meilės verpetą, kuris lyg potvynis užliejo mano širdį ir nešė vis gilyn, gilyn… Ir viena dieną… Ne, tos dienos neturėjo būti… Įvyko šis nelemtas įvykis.
Ji metė mane savo baimės ir rūpesčių pilną žvilgsnį ir su natūraliu nuoširdumu kalbėjo toliau:
— Mano vyras jau šeši mėnesiai kaip tarnybos reikalais yra komandiruotas į užsienį. Grįš tik už pusmečio. Ir kaipgi aš galiu sutikti grižtantį vyrą, būdama paskutiniam nėštumo mėnesy? Jam tai lyg durklas durtų tiesiai širdį, o man… ? Verčiau mirtis negu negarbė. Ir kaip jis reaguos savo pavaldinį, kuris yra laukiamo kūdikio tėvas? Mane net šiurpuliai nukrečia, apie tai pagalvojus! Daktare, prašau supraskit mano katastrofišką padėtį. Padėkit! Padėkit išbristi iš to košmaro! Mirti aš nebijau. Tada nereikės kalbėti, aiškintis, graužtis, kentėti…
Staiga ji pasilenkė ir, palietusi kakta mano ranką, gailiai pravirko. Niekados, o niekados neužmiršiujos šiltų, ant mano delno krentančių ašarų ir širdį veriančio maldaujančio jos žvilgsnio, kuris galėtų sutirpdyti net akmens širdį! Graudu darėsi, žiūrint į ją. Aš pasijaučiau lyg būčiau patekęs vėjo malūno sparnus ir momentui buvau tarsi pasimetęs, nes smegenys ėmė veikti vienaip, —širdis kitaip, laikytis
Hipokrato priesaikos… Ir taip be galo… O čia toji gražuolė vis dar su kibirkštėle vilties, savo magišką jėgą turinčiomis akimis žiūri ir žiūri mane…
Galu gale nusipurčiau ta chaotišku minčių sūkurį ir, vengdamas jos akiu, šiaip taip surikiavau sakinius:
— Ponia, žmogaus gyvenimas yra labai painus labirintas, nusagstytas kartumais, pavojais, sudužusiom viltim… Audros siaučia visa mūsų gyvenimą. Jos neaplenkė ir jūsų. Todėl labai dažnai mums tenka vienaip ar kitaip apsispręsti. Ir mes nežinome, kokie tie spren dimai gali būti. Geri ar blogi. Tikėkit man. kad aš jūsų padėtįsuprantu ir giliai jus užjaučiu, bet padėti jums negaliu.
Pacientė apatišku žvilgsniu pasižiūrėjo mane ir nedelsdama prašneko:
— Daktare, jūs užgesinot mano paskutinę vilties kibirkštėlę. Palieku jūsų kabinetą su neviltimi ir širdies gėla. Atleiskit už sugaištą laiką. O dabar turiu dar vieną prašymą.
— Prašau, sakykit, ponia, — paraginau ją.
— Ar galėčiau gauti jūsų vizitinę kortelę, — nedrąsiai jį paklausė. — Jaučiu, kad ji man bus reikalinga.
Padaviau jai vizitinę kortelę. Ji nuoširdžiai padėkojo ir švelniu tonu tarė:
— Čia yra mano adresas. Pasilaikykit. — Liūdnai padavė man ranką ir bandė išeiti. Bet tarpdury staiga sustojo ir, atsigrįžusi įmanė, prašneko:
— Daktare, nebūkit kietas, kaip uola. Dar kartą persvarstykit savo sprendimą, kad vėliau gyvenime jums netektu gailėtis. — Ji ant kulnu apsisuko ir sparčiu, lengvu, gracingu žingsniu tučtuojau išėjo.
Neramia širdimi priėjau prie lango. Stovėjau lyg apstublęs tol, kol ji, įlipusi į taksi, dingo man iš akiu. Ir staiga pajutau, kad šis komplikuotas impozantiškas pacientės vizitas tartum sunkus akmuo nukrito man nuo pečių. Tačiau visai nenujaučiau, kad tai buvo debesis prieš audrą, kuri kiek vėliau mane sukrėtė.
Čia dr. R. nutilo. Tarp jo plačių juodu antakiu atsirado gili statmena raukšlė. Jo akių vokai nudribo. Jis nulenkė galvą ir, delnais ją parėmęs, minutę tylėjo.
— Laikas skriste skrido, — atsikosėjęsjis tęsė. — Vieną naktį, kai mano vaizduotėj dar tebebuvo gyvas tas įvykis, energingas telefono čirškėjimas pažadino mane iš gilaus miego. Pašokau iš lovos. Pagriebiau telefono ragelį. Gijame išgirdau drebantįiš susijaudinimo nepažįstamos moters balsą:
— Dėl Dievo meilės, daktare! Nedelsiant atvykit! Mano ponia N. labai sunkiai serga. — Ir pasakiusi kur atvykti, pridūrė: — Jeigu laiku neatvyksit, ji mirs. — Ir nedelsdama padėjo ragelį.
Ši žinia mane lyg žemės drebėjimas pritrenkė. Mintyse kilo viens už kita baisesni vaizdai. O širdis pradėjo taip daužytis, atrodė, iš krūtinės ląstos iššoks.
Greitai apsirengiau ir, paėmęs ūmiam atsitikimui reikalingus vaistus ir įrankius, išvykau pas ligonę.
Didelis ištaigingas namas, nors buvo visas apšviestas, bet atrodė paskendęs giliam liūdesy. Prie durti manęs jau laukė uniformuota tarnaitė. Ji nuvedė mane erdvų, brangiais baldais apstatyta miegamąjį, apšviesta tik staline su dailiu gobtuvu lempa. Didžiulėje lovoje, paskendusi mezginiųjūroj gulėjo ant nugaros tik prieš kelias dienas mano matyta pacientė. Jos akys buvo užmerktos. Veidai išraudę, ir ji sunkiai kvėpavo.
Nemigos išvarginta, gilaus liūdesio prislėgta, tarnaitė patyliukais man pranešė:
— Daktare, vakar mano ponia buvo tokia linksma, gyva, sveika. Šįryt ji pradėjo skųstis galvos skausmais, o dabar atrodo, kad miršta. Daktare, ar ji gyvens? Gyvens? — skruostais riedant graudžiom ašarom, ji paklausė.
— Gyvens! Gyvens! Nurimkit! Nepasiduokit blogoms mintims, — raminau ją. Ir iš širdies troškau, kad viskas laimingai pasibaigtų, nors tam ir netikėjau.
— Jūs esate išvargusi. Eikit pailsėti. Aš pabudėsiu ir seksiu ligonę. Jei bus reikalas, jus prikelsiu.
— Ačiū, daktare, — nusilenkdama ji tarė.— Tik neleiskit mano poniai numirti. — Irji pirštų galais stypčiodama iššliaužė pro duris. Priėjau prie ligonės ir norėjau ja patikrinti. Ji staiga krūptelėjo.
Atvėrė akis. Nustebo ir sumišusi pusbalsiu paklausė: — Kas jūs? Kas jūs esate?
— Esu gydytojas, kurį jūs prašėte iškviesti.
— Tai jūs gydytojas? — vos girdimai ji sušnabždėjo. — Taip, tas pats, pas kurį jūs tik prieš kelias dienas buvote. — Tai gerai, kad tas pats! Tai gerai! — lyg su palengvėjimu
krūtinėj atsidususi ji tarė. — Man taip silpna! Taip silpna!’ Daktare, ar aš mirštu?
— Ponia, jūs nemirsit! Nemirsit! Prašau nusiraminti! Aš tučtuojau iškviestų greitąją pagalbą ir išvešiujus ligoninę. Viskas praeis kaip sapnas, ir už kelių dienų jūs vėl būsite ant kojų, — švelniai glostydamas jos ranką raminau.
— Ką? ligoninę? — beviltiškai ji šūktelėjo ir, siaubo apimta, pridūrė: — Jokiu būdu nė! Verčiau mirtis, negu ligoninė. — Ir vėl užsimerkė.
Atsidūriau tokioje keblioje padėtyje, net nežinojau, ką daryti, kaip jai padėti. Viena man buvo aišku, kad ji ligoninę nevažiuos, ir žinojau dėl ko. Tačiau ji palaipsniui miršta. Miršta nuo nesterilios technikos, nešvarių rankų, kurios atėmė ne tik jos negimusio kūdikio gyvybę, bet užkrėtė ir jos kraujų. Sepsis tais laikais buvo mirtina liga, nes antibiotikų dar neturėjom. Bandžiau visokiomis priemonėmis gelbėtijos gyvybę, bet aiškiai žinojau, kad lenktynes su mirtimi greit pralaimėsiu. Ir aš pajutau sąžinės graužimą.
Ligonė blaškėsi. Tai ją krėtė drebulys, tai mušė karštis, ir ji vis dažniau ir dažniau netekdavo sąmonės. Kartą, atgavusiją, ji aplinkui apsižvalgė ir tyliai paklausė:
— Daktare, ar mudu esame vieni?
— Taip, ponia, vieni, — atsakiau jai.
— Prašau prieiti arčiau ir paklausykit, ką ašjums pasakysiu. Tik niekam, o niekam apie tai nesakykit.
Priėjau arčiau prie jos. Pasilenkiau, ir ji kažką pradėjo man į ausiį kuždėti. Kadangi tuo metu ji turėjo aukštą temperatūrą, tai man atrodė, kad ji kliedi.
Vėl šiurpuliai ją ėmė krėsti ir ji, krisdama pagalvę, lūžtančiu balsu dar spėjo sušnabždėti:
— Daktare, atsiminkit…. kad neturi… niekam, o niekam… Ar suprantate?
— Suprantu, — sumišęs atsakiau, nors ir nežinojau, ką ji kalbėjo. Liūdnoj ir slegiančioj nuotaikoj, mirtinoj tyloj prabėgo kelios minutės. Ir ji nė karto nesujudėjo. Mane ėmė vis didesnis ir didesnis nerimas, kad ji prieš mirtį suspėtų pasakyti ką nori. Vienu momentu buvau nustojęs pasitikėjimo savimi, savo mediciniškomis žiniomis, profesija…. Ir taip begalvodamas, lyg ir užsnūdau. Atsipeikėjau tik tada, kai kažkas palietė mano ranką. Ligonė buvo apsivertusi ant šono. Žibančiomis akimis žiūrėjo įmanė ir, sudrėkinusi seilėmis lūpytes, prašneko:
— Daktare, aš mirštu? Ar ne? Sakykit, neslėpkit!
— Dėl Dievo meilės, ponia, nusiraminkite ir taip nekalbėkit! Aš viską darau, kad jūs pasveiktumėt. Tikėkit man!
— Taip, aš jums tikiu, nes esat sąžiningas žmogus. Tad prašau atsakyti, ar mano gyvybė yra pavojuj?
— Taip, ponia. Deja, taip, — nenoromis atsakiau. — Bet Dievas yra gailestingas.
138
— Ačiū, daktare. Dabar tikrai žinau, kad su manimi baigta, bet mirti aš nebijau.
Ir aš pamačiau, kad jos dailus veidukas pragiedrėjo. Ligonė, sukaupusi paskutines jėgas, nustūmė nuo savęs antklode. Alkūnėmis pasirėmė i pagalve ir atsisėdo. Paėmė mano ranką. Laikydama ją, kurį laika žiūrėjo man tiesiai i akis ir tylėjo.
— Daktare, — pagaliau ji prašnabždėjo, — prižadėkit, kad išpildysit mano paskutinę valią. Kitaip aš negalėsiu ramiai numirti. — Prižadu! Prižadu, — automatiškai atsakiau. — Prašau kalbėkit! — nes jaučiau, kad jos gyvybės banga gali kiekvienu momentu sudužti. — Neįrašykit mano mirties pažymėjimą mano tikros mirties priežasties. Nenoriu įskaudinti savo vyro ir pati būti purvais drabstoma. Daktare, prašau prisiekit, ką prižadėjot, nes noriu būti tikra.
Pakėliau dešinę ranką, “prisiekiu!” — balsiai ir tvirtai pasakiau. — Dabar jaučiuosi daug geriau. — Ir bandė lyg nusišypsoti, — nes tikiu, kad jūs išpildysit, ką pri… — Ir nebaigusi žodžio, — Ar… r… r… — sugargaliavo. Paleido mano ranką. Sukniubo pagalvę ir amžinu miegu užmigo. Bet jos apsiblaususios su išplėstomis lėliukėmis akys įkyriu žvilgsniu vis tebežiūrėjo mane. Buvau baisioj desperacijoj, nes žiauri realybė atsistojo man prieš akis. Kaltinau save. Prikaišiojau sau dėl jos mirties. Dėl jai duotos priesaikos, kuri prieštarauja gydytojo etikai, įstatymams… bet laiką atgal atsuki neįmanoma. Su dideliu kartumu širdyje jos mirties pažymėjimą įrašiau: “Acute Cerebral Hemorrage due to Rupture of Congenital Cerebral Artery Aneurysm.”
Pasirašiau ir vėl paskendau mane kankinančiu minčių pasaulyje, jos lyg verpetas, nenustojamai vis sukosi ratu ir ratu… — Tikėkit man, dr. K. P., kad šis tikras ir ryžtingiausias mano gyvenime žygis buvo vienas iš sunkiausiu mano profesijoj bandymu. Jis net po trisdešimties metu pasiliko man neišsprendžiama mįslė, kuri ir nukreipė mane vaiku ligų specialybę.
Pataisęs ant nosies galo nukritusius akinius, baigė savo skaudų praeities išgyvenimą dr. R.
— Dr. R., esu jumsneapsakomai dėkinga už taip įdomų, iš jūsų nepamirštamų praėjusiu dienų, epizodą. Jis niekados neišnyks iš mano minčių ir širdies, nes su panašia dilema ne vienam gydytojui anksčiau ar vėliau teks susidurti.
— Taip, daktare, — atsakė jis rimtai. — Todėl geras gydytojas ne tik turi mokėti tiksliai diagnozuoti liga ir ją gydyti, bet taip pat turi mokėti įžvelgti paciento efemeriškos sielos gelmes ir būtijautrus jo kentėjimams. Be gailesčio, jis negali būti geras gydytojas. Išgėręs paskutini, kavos gurkšnį, dr. R. pažvelgė sieninį laikrodį ir tarė:
— Atrodo, kad turime skirtis.
Jis šiltai paspaudė man ranka ir neskubėdamas išėjo.