Uzusolių kaimas randasi 20 kilometrų į rytus nuo Kauno centro. Po 1863 metų sukilimo gatvinio Uzusolių kaimo gyventojai aukštaičiai buvo ištremti į Kazachstaną ar Sibirą, o į kaimą atkelti rusai pravoslavai. Jų dvasiniam aptarnavimui buvo atidaryta Aleksandro Nevskio cerkvė ir kaimas pavadintas Aleksandrovskaja Slabada. Po Pirmojo Pasaulinio karo kalbinio paveldo naikintojai kaimą pavadino išgalvotu Užusalių pavadinimu. Dabar kaimas yra Jonavos rajono Užusalių apylinkės centru.1941 m. rugsėjo 12 dieną cerkvėje turėjo vykti Aleksandro Nevskio atlaidai. Tą dieną vakare vokiečių vadovybės įsakymu buvo įvykdyta baudžiamoji operacija. Buvo sušaudyti Uzusolių kaimo ir rytinės Uzusolių apylinkės dalies 48 vyrai.
Beveik visą dieną seniūno Kmito Broniaus name buvo atrenkami sušaudymui vyrai. Kai jų buvo atrinkta apie pusę, kai kuriems iš jų kilo mintis, jog sargyba nėra gausi ir apginkluota tik šautuvais, o todėl staigiai užpuolus juos lengva nuginkluoti ar net užmušti, Buvo aptariama kaip su atimtais ginklais prislopinti seniūno name atrinkinėjančius sušaudymui ir toliau atskiromis grupėmis skirtingomis kryptimis bėgti į artimiausius miškus. Buvo galvojama, jog tam tikram skaičiui atrinktų sušaudymui pavyks išlikti gyviems. Dalis iš atrinktų sakė, jog jei mirti, tai reikia mirti kovoje.
Kita dalis atrinktųjų iškėlė mintį, jog taip galima išsaugoti kai kurių atrinktų sušaudymui gyvybes, bet bus užmuštų Impulevičiaus policijos bataliono karių lietuvių ir kartu su jais esančių vokiečių bei gestapininkų. Po to seks dar viena baudžiamoji operacija per kurią gali būti sušaudyti keli šimtai ar net tūkstantis apylinkės gyventojų. Bendru sutarimu buvo nutarta tegul sušaudo mus atrinktus, bet tegul lieka nesušaudyti kiti gyventojai, tame tarpe atrinktų tėvai, žmonos, vaikai ir kiti apylinkės gyventojai.
Atrinkti sušaudymui nutarė aukoti savo gyvybes vardan to, kad nebūtų sušaudyta žymiai daugiau kitų gyventojų. Tai buvo didvyriškas poelgis, kuris neįvertintas iki šiol.
Smulkesnis sušaudymo aprašymas
Rusijos pravoslavų cerkvė kiekvienais metais rugsėjo 12 dieną pamini Aleksandro Nevskio palaikų perkėlimą iš soboro Vladimiro mieste į Sankt-Peterburgą į Aleksandro Nevskio lavrą.
Uzusolių Aleksandro Nevskio vardo cerkvėje kiekvienais metais rugsėjo 12 dieną būdavo Aleksandro Nevskio paminėjimo atlaidai.
Tarpukaryje ir 1940 bei 1941 metais dalis Uzusolių apylinkės rusų, nežinodami apie neregėto masto trockininkų masinius rusų ir ukrainiečių šaudymus bei marinimus badu Tarybų Sąjungoje, įsitraukė į komunistinę veiklą. Karo pradžioje aktyviausi komunistai pabėgo į Rusijos gilumą, o kitus dar birželio mėnesį įkalino Pravieniškių lageryje. Visi kiti jau galvojo, jog galės ramiai toliau gyventi.
1941 m. rugsėjo 11 dieną buvo galutinai sukomplektuotas ir įšventintas Impulevičiaus antras (vėliau vadintas dvyliktuoju) pagalbinės policijos batalionas. Vokiečiai nelabai pasitikėjo lietuviais ir todėl batalione buvo kažkiek vokiečių. Jau rugsėjo 11 dieną batalionas turėjo priimti pirmą kovinį krikštą, t. y. sunaikinti grupę raudonarmiečių dar besislapstančių miškuose, kurie ribojosi su Uzusolių seniūnijos rytine dalimi. Tuo sunaikinimu buvo siekiama parodyti, kad Aleksandro Nevskio, kai jis naikino kalavijuočius, laikas jau praėjo ir dabar jau naikinami Aleksandro Nevskio garbintojai. Besislapstančios grupės naikinimo metu buvo nušautas vienas lietuvis ir vienas vokietis.
Galėjo būti, jog vokietį nušovė impulevičininkai su tikslu sunaikinti Uzusolių apylinkės gyventojus, jų manymu prijaučiančius komunistams. Tam galėjo turėti įtakos trockininkų įvykdytas Pravieniškių lagerio virš 300 žmonių sušaudymas paskutinėmis valandomis prieš vokiečių atėjimą į Pravieniškes. Lageris yra 7 kilometrų atstume nuo Uzusolių ir tam galėjo turėti įtakos keršto prasiveržimas.
Vokiečių vadovybė už nušautą vokietį nedelsdama įsakė Impulevičiaus batalionui sušaudyti 50 Uzusolių seniūnijos gyventojų. Taip batalionui teko priimti pirmą masinio žudymo krikštą jau rugsėjo 12 dieną. Seniūnui Kmitui jau rugsėjo 11 d. vakare buvo įsakyta sudaryti pirminį sąrašą iš maždaug 100 žmonių, kuriuos jo manymu tikslinga sušaudyti ir paruošti vietinį aktyvą, kuris bataliono kariams padėtų Kmito surašytus suvaryti į seniūniją. Sušaudymui atrinkinėjo seniūnas Kmitas kartu su Jonavos valsčiaus saugumo viršininku, vienkiemyje gyvenančiu Ilgūnu ir dar keliais asmenimis. Atrinkimas sušaudymui vyko beveik visą dieną.
Seniūnas Kmitas savo ūkio samdiniui Kuncevičiui ir dar 3 vyrams įsakė kapinių šiaurės-vakarų kampe prie šiaurinės kapinių sienos iškąsti dviejų metrų pločio ir apie 7 metrų ilgio duobę. Kapinių šiaurės-vakarų kampe tuo metu dar buvo Pirmojo Pasaulinio karo kapinaitės, kuriose buvo atskiri kryžiai vokiečių ir carinės armijos karininkams bei kareiviams. Statant paminklą sušaudytiems, tos kapinaitės buvo sunaikintos.
Aukšto rango gestapo karininkas, kuris turėjo įsakinėjimo galią, sužinojęs, kad Satkevičius Boleslovas tarpukaryje stengėsi sukurti vartotojų kooperatyvą (atsvarą žydų prekybos monopoliui) ir taip tapo seniūno Kmito, turinčio savo parduotuvę, asmeniniu priešu, jau rikiuojant atrinktus sušaudymui, įsakė gestapo kareiviui parvesti Satkevičių namo.
Atrinktieji buvo surikiuoti po 3 vienoje eilėje ir jiems buvo įsakyta tarpusavyje susikabinti rankomis. Buvo sudaryti 2 būriai po 24 vyrus, Pirmo būrio gale ėjo vyras su medine koja. Kiekvienos eilės dešinėje ir kairėje pusėje ėjo po vieną ginkluotą karį ar vietinį aktyvistą.
Varymo prie duobės metu, kai kolona ėjo palei Ilinčiaus namus, Ilinčius Stasys dar šuktelėjo kelis atsisveikinimo žodžius savo motinai. Pasmerktus atvarius prie duobės, bataliono karininkas iš Ramučių, kuriam buvo įsakyta vadovauti sušaudymui, Kozlovui Povilui įsakė mauti namo, kepti blynus ir paruošti bonką. Karininkas ir Kozlovas buvo geri draugai. Ramučiuose ir kitur jie dažnai kartu eidavo į vakarones. Karininkas surizikavo jį paleisti namo.
Prie duobės gestapo kareivis pagal sąrašą šaukė pavardes, o kai kurie aktyvistai dar spyriais ar buožėmis spartino patekimą į duobę. Tuo metu vienas iš atvarytų suriko razbiegajsia (išsilakstom) ir pradėjo bėgti. Jam iš paskos buvo numesta granata. Gestapo karininkas ir seniūnas, užsidėję šalmus, ėjo tikrinti kaip vykdomas sušaudymas. Jie atėjo iki Satkevičiaus namo, bet tuo metu gestapo kareivis jau nuo duobės išėjo į kelią ir riktelėjo, jog sušaudymas sėkmingai įvykdytas. Gestapo karininkas ir seniūnas grįžo atgal. Iš atvarytų prie duobės buvo riksmų, jog tai nusikaltimas ir jį vykdantys yra nusikaltėliai, kurie ateityje už tai gaus atpildą. Nebuvo komunistinių šauksmų. Tai lėmė, jog sušaudymas buvo vertinamas tik kaip fašistinis nusikaltimas ir nieko neužsimenama apie sušaudytų pasiaukojimą.
Po sušaudymo visi apsauginiai ir šaudžiusieji buvo nukreipti į Išorų ir gretimus miškus jų prašūkavimui, kad būtų užtikrintas saugus gestapininkų grįžimas į Kauną. Tik bataliono karininkas, kuris vadovavo sušaudymui, kartu su Krukausku ir Malinausku nuėjo į rytinį Uzusolių galą pas Kozlovą ir ten praleido naktį. Begeriant ir beplepant, Kozlovas sužinojo daug sušaudymo smulkmenų, kurios įvyko po jo pavarymo nuo duobės.
Ne visi apylinkėje gyvenantys aktyvistai sutiko dalyvauti baudžiamojoje operacijoje. 1941 metų sukilimo Uzusolių apylinkėje vadas Vilkaitis, Kauno-Šiaulių zonos šaulių vadas Jasinskas ir Kulniancų vakariniame pakraštyje gyvenantis sukilimo dalyvis valstietis Krašauskas atsisakė dalyvauti baudžiamojoje operacijoje.
Baudžiamojoje operacijoje dalyvavo Malinauskas ir Naskauskas iš Kulniancų, Krukauskas iš Daukliūnų, Lopata Jonas ir Jasiūkevičius iš Šafarkos, Ilgūnas iš Uzusolių vienkiemio, esančio į pietus nuo Uzusolių, Karol’kov Tit. Korolkov ir Vaičiūnas tardymo organams teigė, jog sušaudymo dieną nebuvo Uzusoliuose.
Buvo sušaudyti šie žmonės:
Булатов С.М. Войтенко Н.Ф. Войтенко М.Н. Волосенко Л.В. Виноградов Е.Д.
Гаршанов А.Е. Горельченко С.А. Горельченко Г.Г. Г арусов П.С. Давыдов Ф.В.
Зуев М.К. Зуев Н.М. Zrelskis V. Зяпкин Л.Г. Зенков С.К.
Ilinčius S.I. Кармильцев Н.Н. Клинов Е.И. Клинов А.Е. Клинов С.Е.
Кругляков Л.И. Кругляков С.В. Кругляков И.П. Козлов А.А. Купрещенко В.Д.
Лебедев В.Д. Лисовский Е.Е. Лисовский Г.А. Лисовский В.Е. Lukauskas K.
Морозов К.М. Мошняков С.С. Мошняков К.С. Мошняков И.И. Мошняков Николай (16 metų) Молотков М.И. Никонов А.В. Павловский М.Г. Павловский М.Н. Павловский П.И.
Пресняков С.П. Скромов Ф.А. Т имофеев И.Г . Тихонов К.В. Харитонов М.Д.
Чистов С.П. Чистов П.П. Чюров Г.А.
Gestapo karininkas stengėsi labai kruopščiai įvykdyti įsakymą sušaudyti 50 žmonių. Dar dienos metu Vojtenko Nina buvo negyvai užspardyta Kmito kieme. Dar vienas vyras buvo tardomas ir numatytas sušaudyti kitą dieną. Tai žinodamas gestapo karininkas nekėlė jokių priekaištų, kad vienu metu buvo sušaudyti ne 50, o 48 žmonės.
Frontui praėjus, 1944 metų rudenį, duobė buvo atkasta. Aš joje pamačiau tą patį vyrą su medine koja. Ilinčiaus ir Lukausko tėvai savo sūnų palaikus perlaidojo Karm’aluovos (dabar Karmėlava) senosiose kapinėse, nes jų manymu katalikai negalėjo būti palaidoti kartu su pravoslavais, sentikiais ir bedieviais.
Lukausko labai senus tėvus tarybų valdžia ištrėmė į Sibirą, iš kur jie negrįžo, o jų 2 aukštų medinį namą perkėlė į Karm’alovos centrą, kur jis ir dabar stovi. Lopata buvo nuteistas mirti ir sušaudytas. Kmitas, Filipavičius ir Stankevičius, kuris sušaudymo dieną nebuvo Uzusuoliuose, buvo nuteisti ilgą laiką kalėti ir išsiųsti į Intos ar Vorkutos lagerius. Taip pasitaikė, kad tų vietovių saugumo įgaliotiniu buvo paskirtas vieno sušaudyto sūnus. Tai tikriausiai buvo pagrindinė priežastis, kodėl jie labai greit numirė lageriuose. Jasiukevičius bandė slapstytis palapinėje miške netoli Šafarkos, bet sušaudytų vaikai patykojo jo ir, kai jis išėjo iš palapinės, jį nušovė. Krukauskas atsėdėjo lageriuose 8 metus ir grįžo į Kauną, bet sušaudytų vaikų buvo nužudytas. Naskauskas išėjo partizanauti, bet jau 1945 metais senosiose Neveronių kapinėse, kurios buvo skardyje prie dabartinio Kauno marių kranto, pateko į specialiųjų pajėgų pasalą ir buvo nušautas. Malinauskas 8 metus atsėdėjo lageryje ir ir vėliau gyveno tremtyje. Jis mirė savo mirtimi.
Tragiškai susiklostė Malinauskų ir Naskauskų šeimų gyvenimas. Paskutiškių kaimo sentikis dvarininkas Krivošejev, nusigandęs, jog kaimo moterys gali jį išduoti, jog jis nešioja maistą besislapstantiems miške raudonarmiečiams, jas įskundė gestapui. Raudonarmiečių grupė buvo sunaikinta. Paskutiškių moterys ir keli vyrai, apie 13 žmonių, buvo sušaudyti. Frontui praėjus, Krivošejevas išėjo partizanauti. Jis palaikė santykius su apylinkės sentikiais ir pas juos slapstėsi. Jis gerai žinojo kurie vietiniai rusai remia tarybų valdžią ir nukreipdavo partizanus juos nužudyti. Partizanavimo pabaigoje jis nužudė ir savo žmoną. Tarybiniai aktyvistai, nieko nežinojo apie Krivošejevą ir galvojo, jog tai vien lietuvių partizanų darbas. Jie ėmėsi keršto ir už partizanų įvykdytus nužudymus, išžudė Malinauskų ir Naskauskų šeimas. Sunaikinus Krivošejevą, partizaninės veiklos Uzusolių apylinkėje neliko. Jonavoje, netoli Neries, yra pastatytas paminklas partizanams, kuriame įrašyta „didvyrio“ Krivošejevo pavardė.
Senoji Uzusolių apylinkės istorija
Priešpaskutinis ledynas savo priekyje vienoje vietoje stūmė labai daug žemių. Jam tirpstant, iš stumiamų žemių susidarė Uzusolių kalnas, kuris yra aukščiausia vietovė tarp Kauno Jonavos ir Kaišiadorių. Prie to kalno susidarė dvi upės sesės Pravarta ir tikriausiai Laputa. Uzusolių kaime jos susiliejo į vieną upę ir buvo pradėtos vadinti Sesuva (sesų vanduo). Penktame amžiuje Gudiškoji Sarmatija užkariavo dalį Samogitijos iki Neries (Vilijos). Pietinėje Neries pusėje buvo apgyvendint Sarmatijos kariai gudai (dzūkai). Jie kinų kalbų paveikti s garsą dažnai paverčia š garsu. Taip V amžiuje Sesuva tapo Šešuva.
Maždaug prieš 7 tūkstančius metų į Pabaltijį ir tuo pačiu į Uzusolių apylinkę atkeliavo samiai. (finų gentys). Jie didelę upę pavadino Vilija. Prieš 5000 metų iš pietų nuo Tarpupio (Mez opo tami) ir Balkanų atkeliavo galiai ir getai. Jie susimaišė su vietiniais samiais ir jau prieš 5000 metų sukūrė samių ir getų valstybę Samogetiją, kuri buvo didesnė už dabartinę Lietuvą.
Uzusoli yra labai senas 5000 metų senumo pavadinimas. Uzas gali reikšti ąžuolą ar žaltį, o soli gali reikšti salas (ąžuolų salų vietovė). Uzusolių kaimas buvo apgyvendintas aukštaičiais (kalnėnais). V amžiuje. atkeltų prie sienos, prie Neries (Vilijos). kariškių gudų-dzūkų gyvenvietės ribojosi su Uzusolių kaimo žemėmis. Vieno iš kaimų kariškiai rodydami savo skirtumą nuo kalnėnų, savo kaimą pavadino kulnia nia ci, t. y. Kulniancy. Kito kaimo karišiai rodydami, jog jie nepriklauso Uzusolių žemvaldžiui Mikai, savo kaimą pavadino Mika nia ci (Miko ne čia), t. y. Mikancy. Dabar kaimas vadinamas išgalvotu pavadinimu Mikainiai. Paveldo naikintojai Kulniancų viensėdijų kaimą pavadino Kalnėnais, o gyventojus kariškių palikuonis gudus-dzūkus pavertė kalnėnais, t. y. aukštaičiais.
Senas apylinkės kaimelis Vėsialauka (svečių ar vėsus laukas) buvo bandomas pakeisti Linksmakalniu. Kaimo Tušany (čia kalnai – šen kinų kalboje reiškia kalną ar skardį) pavadinimas buvo pakeistas į išgalvotą Turžėnų pavadinimą. Dalis kaimų, nors apgyvendinti, rusais, išlaikė senus pavadinimus. Tai Giraly, Kungušily, Pagoji, Išory, Paskutiški. Senose galių ir getų kalbose daugiskaitos vardininke buvo galūnė –į, bet nebuvo galūnės –ai.
Vakarinėje apylinkės dalyje V amžiuje apgyvendinti kariškiai dzūkai po krikšto buvo verčiami pereiti į krikščionišką nenuodėmingą slavišką lenkų kalbą. Dauguma LDK kariškių mokėjo supravoslavintą Gudų po prostu kalbą, panašią į baltarusių kalbą. Jie nuėjo lengvesniu keliu. Jie perėmė iš lenkų kalbos kirtį ir pradėjo kirčiuoti antrą skiemenį nuo galo, pravoslavišką garsą h pakeitė į g ir perėmė iš lenkų kalbos šiek tiek žodžių. Susidarė vyčių kalba, tarpinė tarp baltarusiškų ir lenkiškų kalbų. Sušaudyme dalyvavę aktyvistai ir policijos bataliono karininkas, visi mokėjo vyčių kalbą. Dabar Uzusolių apylinkėje vyčių kalba jau baigiama naikinti ir gal tik keliasdešimt senesnių žmonių dar gali ja kalbėti.
Uzusolių apylinkės vyčių kalba turi kalbinę bei istorinę vertę, kaip vėliausiai susidariusi slaviška kalba. Jonavos rajono savivaldybės ir Uzusolių seniūnijos pareiga ją išsaugoti. Lietuva turi nutraukti aukštaičių, dzūkų, po prostu, vyčių ir žemaičių kalbų kalbinį genocidą.
Kilęs iš Uzusolių kaimo Kauno gyventojas
Satkevičius Edvardas 2021 m. rugpjūčio 12 d.