Mums rašo

Lietuviškas dvasinis penas

Written by admin · 5 min read

Kodėl lietuviams kaimynas rūpi labiau nei pats sau? Ne tuomet kai pagalbos šaukiasi, bet šiuo: ,,Koks čia ramumas, kai pas susiedą alus’’. Apie kaimyno perdėtą dėmesį ir dėl to kenčiantį, byloja liaudies išmintis: ,,Dieglys šone, rakštis kojoj, kelmas ant kelio’’. Kodėl? O gi todėl.

Lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų buvo susijusi su kaimu – daugelio seneliai ar proseneliai iš ten. Šaltiniuose minima, kad gyvenančiųjų kaime tarpusavio santykiai ankstyvaisiais viduramžiais panešėjo į šeimyninius,

Kodėl lietuviams kaimynas rūpi labiau nei pats sau? Ne tuomet kai pagalbos šaukiasi, bet šiuo: ,,Koks čia ramumas, kai pas susiedą alus’’. Apie kaimyno perdėtą dėmesį ir dėl to kenčiantį, byloja liaudies išmintis: ,,Dieglys šone, rakštis kojoj, kelmas ant kelio’’. Kodėl? O gi todėl.

Lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų buvo susijusi su kaimu – daugelio seneliai ar proseneliai iš ten. Šaltiniuose minima, kad gyvenančiųjų kaime tarpusavio santykiai ankstyvaisiais viduramžiais panešėjo į šeimyninius, jie buvo tarsi viena, didelė ir draugiška šeima. Gyvendami mažoje erdvėje, vienas kitą nuo seno pažino, nuoširdžiau bendravo, giminiavosi ilgiau ne vieną dieną ar naktį ir ne prie butelio. Pvz., netikėtai išvydęs, kad kaimyno obelis rudenį apsipylė vaisiais gausiau nei jo, nesuskubdavo santykių sutrypti, apjuodindamas apkalbomis. Daiktų vertė nenustelbdavo žmogaus kainos, o žmogiški santykiai nebuvo sumenkinami iki šapo. Rūpinosi vieni kitais, jei ką nepriteklius ištikdavo, pagelbėdavo kaip galėdami. Anot žemaičių, turėjo širdį vienas kito atžvilgiu. Pasilabinimas buvo džiugus ir natūralus procesas, kaip nuoširdaus dėmesio išraiška. Pasidalinimas kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais, įprasta kaip diena ir naktis. Pasisekus nebuvo baiminamasi parodyti širdies gelmėje slypinčio džiaugsmo ar plačios šypsenos. Viso to nereikėjo skandinti savyje ar bendrauti su savimi monologu.

Net Žemės reforma, vykusi 1922–1940 metais ir išbarsčiusi kaimo gyvenvietes į vienkiemius, nesugebėjo išardyti lietuvių bendravimo su savo kaimynais tradicijų. Gyvenant atstumu, neišblėso šiluma vienas kitam. Iki šiol menamas lietuvių posakis, kad ištikus nelaimei, pirmiausia į pagalbą atskuba kaimynai, o tik paskui giminės. Kaimynas visur, ne tik bėdoje, bet ir džiaugsme. Jis – vestuvių, krikštynų, jubiliejų dalyvis. O gimtadienio ar laidotuvių progomis atskuba nekviestas.
S. Daukantas, lietuvių istorikas, švietėjas, siekdamas šviesti tautą ir kelti savigarbą bei vertės suvokimą, savo tautai rašė knygas. ‚,Būde‘‘ lietuvus jis apibūdino taip: ‚, ne taip dideli kaip augaloti, labai gražios išvaizdos, augumo skaistaus, akys žydrai rainos, veido daugiau pailguotino nekaip apvalaus. Senyvo amžiaus žmonės turėdavo tankią susisukusią barzdą. Lietuvių plaukai buvo tamsūs, už ausų sukasti, nešiodavo ir iš po nosies kyšančius ūsus‘‘. Ne vien išvaizda kėlė pagarbą, bet ir pagrindiniai charakterio bruožai. ,,Jie kalbėjo drąsiai ir apsukriai. Pasižymėjo narsa ir drąsa, buvo drąsios ir malonios išvaizdos, malonės jiems irgi netrūko. Lietuviams nestigo ir dorumo, jei kas nors neteisingai ranka žodžiu užgaudavo, tuo pat būdavo bausme atlyginama. Ištverme pasireiškė vyrai, jie iškęsdavo šaltį, alkį, darganas ir speigus. Atlikdavo buitinius darbus kaip pridera, negeidė svetimo turto, veltui savo turtų neeikvodavo, aukso ir sidabro negeidė, savo nuopelnais ir uždarbiu kankinosi. Padėdavo vargstančiam – nestigdavo gailestingumo. Pakantumu ir maistu nesilepino. Bėdose ir varguose kantrybe, bei ištverme pasireikšdavo. Išmintimi spręsdavo iškilusius klausimus. Nelaimėje per daug nesikrimsdavo. Laimėje nesididžiavo. Teisybė tarp jų per amžius klestėjo. Ką širdyje ,,laikydavo“, tą žodžiu reikšdavo. Vyresnius gerbė taip parodydami, jog jie buvo garbingi, išprusę gyventojai.

Lietuvos diduomenę vaizdavo ironiškai. Šie valstybės piliečiai skendo dvasiniame ir fiziniame nuosmukyje, jiems stigo moralumo, bet buvo kupini puikybės, tingumo, lepumo, „kūno geidulių“. Dažnokai girtuokliaujantys, besivaikantys naujų madų. Jų gyvenimo būdas nulėmė krašto ekonominę ir politinę negalią.

Sklaidant šaltinius, susidarė įspūdis, kad viena iš priežasčių, sugadinusi gražius tapusavio kaimyniškus santykius lietuvių tarpe buvo miestų augimas. Saugumo sumetimais, prie garsių vienuolynų ir pilių, pradėjo augti miestai. Buvo glaudžiamasi, tikintis rasti prieglobstį karo metu. Kitur miestais virto didesni kaimai, į kuriuos žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Komercinė revoliucija skatino miestų augimą ir Lietuvoje. Jogaila suteikdamas privilegiją Vilniui, įteisino miestiečių bendruomenę. Ji buvo charakterizuojama kaip: ‚,Miesto gyvenimas pagimdė savotišką žmogų, kurio dvasia žymiai skirėsi nuo riterio. Miestietis neturėjo riterio idealizmo, plačių svajonių, religinio entuziazmo. Jis realistas; nesvajojantis, negerbiantis, dažnai pasijuokiantis iš išdidaus riterio ir negudrus kaimiečio, moters‘‘. Jau tuomet į akis krito miestiečio negatyvus požiūris kitokio nei jis atžvilgiu, jam trūko ir tolerancijos. Turėdamas akis savęs nematė, o turėdamas ausis – savo minčių negirdėjo. Kaimyno ir tolimesnio kaimyno atžvilgiu buvo kandus. Jo žodžiai žeidė, menkino, gniūždė. Ar žinome, kad priėmus kito asmens vertinimą o ypač negatyvią nuomonę už tikrą pinigą, galima tapti ne savimi, bet bevaliu, priklausomu nuo aplinkos. Kaip žuvis kabėti ant meškerės ir plaukti ten, kur ją žvejys tempia, o jam pabodus žaisti, atsidurti šiukšlyne. Šis kompleksas yra vadinamas menkystos kompleksu. Ar norėtumei kad jis įsišaknytų tavyje, surakintų tavo valią grandinėmis ir tavo originalias mintis apraizgytų savomis? Jei po ranka geros minties neturi, vadovaukis išminčiaus Konfucijaus: ,, Sutikęs išmintingą žmogų, stenkis jam prilygti. Pamatęs nedorą, pažvelk į savo vidų, pasižiūrėk, koks tu esi‘‘.

XIX a. pirmoje pusėje miestų plėtrą Lietuvoje skatino plentų tiesimas, geležinkelių tinklas, telegrafo ryšys, telefono linijos, atsiradęs elektros apšvietimas, kanalizacija. Anot L. Mumford, ,,Miestas tapo tarpusavyje susijusių pirminių grupių ir tam tikram tikslui pasiekti orientuotų asociacijų rinkinys‘‘. Fizinei egzistencijai palaikyti miestietis įgijo pastovią pastogę, veikė patalpos ir įranga gamybai, prekybai bei sandėliavimui. Funkcionavo socialinis darbo pasidalinimas. Bendravimo būdas jį pavertė daugiabriaune asmenybe: su specializuotais interesais, intensyviai išugdytais polinkiais, subtilesnais sprendimais bei pasirinkimais.

Civilizacija pasak Markso, palengvinusi buitį, atvedė prie žmonių susvetimėjimo. Retu reiškiniu tapo gyvas bendravimas tarp žmonių, nes į žmogaus pasaulį įsiskverbė telefonas, nors už jo minutes mokame kur kas brangiau nei už pokalbį akis į akį. Centrinę vietą kambaryje užėmė bedvasis kompiuteris, garsiai rėkiantis televizorius, triukšmą keliantis radijas. Jie tapo branginami, garbinami, nors yra tik paties žmogaus sukurti proto vaisiai. Automobiliai ir kiti technikos stebuklai pavertė žmones materialių daiktų vergais, jų įsigijimas – tapo gyvenimo tikslu.

Būtent šių masinės komunikacijos priemonių dėka, sutrumpėjo bendravimo trukmės laikas ir kalba, vienas vertingiausių žmogaus pasiekimų, neteko savo paskirties. Reiškiama mintis nebėra palydima adekvataus jausmo, kuris atspindėtų pašnekovo esmę. Bendravimas tapo paviršutiniškas, sausas, jame nebeliko gyvenimo džiaugsmo, jausmingumo. Pats gyvenimas tapo lyg kompiuterinis žaidimas, paremtas matais: nauda, sėkme, pinigais. Tad: ‚,Į savo kaimyno namus dažnai kojos nekelk, kad jam neigrįstum ir jis neimtų tavęs neapkesti‘‘.

Tačiau esma kitokių piliečių, kuriems kompiuteris ir visi ankščiau minėtieji pasaulio stebuklai nėra reikalingi. Jie minta apkalbomis ir jas susimedžioja iš tokių pat kaip jie, jas nešioja, perpasakoja. Vieniems knygos yra dvasios grožis, nes jie jose mato tobulesnį pasaulį, kiti minta aplinkinių gyvenimo būdu, jį viešai komentuoja ir iškreipia. Šiukšlių nešiojimas šiems žmonėms suteikia palaimą. Kartais apsimetę draugu, klastingieji šiukšlyno žmonės kvočia ir skverbiasi į kito paslapčių pasaulį. Arba tarsi kryžiuočiai stengiasi pralaužti priešo aptvaras, stebi, bando perprasti priešininko strategiją ir taktiką. Jiems niekas ir niekada nedavė pastabų, kad tai prilygsta šnipinėjimui, ne valstybiniame, bet mažiausios visuomenės ląstelės, šeimos lygyje. Už valstybės paslapčių viešinimą yra skiriamos bausmės, o už asmens – kažkodėl ne. ‚,Nesirūpink sniegu ant kaimyno stogo, kol tavo paties slenkstis nenuvalytas‘‘, teigė Konfucijus. Šiukšlyno žmonės nėra tobuli, jie turi asmeninių problemų, kurių neretai neregi ir nenori regėti arba yra per akli, nes į šį pasaulį jie atėjo tam, kad kapstytųsi po svetimas šiukšles.

Neneigsime, kad tautiečių tarpe pastebima tolerancijos stoka. Tik ji yra priemonė, padedanti gyventi santarvėje, supratime, dermėje, susiklausyme. ‚,Kai tarp mūsų yra santarvė ir pasitikėjimas, silpnųjų niekas neengia, nes tai yra visų atsakomybė, niekas neįžeidinėja artimo ir niekas nieko neengia. Kai tarp mūsų tvyro santarvė ir pasitikejimas, žmogus negali būti laimingas, kai nėra laimingi visi‘‘.