Duris man atidaro mėlynakė jauna mama, ant ranų laikanti baltapūkį sūnelį. Prie šono glaudėsi į mamą panaši dukrelė. Akimirksniu patikome vieni kitiems, nusišypsojome ir beveik unisonu pradėjome šnekėti.
– Čia Linelis ir Sigutė, – pristatė mažuosius man mama, – o čia mūsų geroji močiutė…
– Siutė, siutė – greitai pasigavo mažoji ir iškart man įteikė savo lėlę, kaip didžiausio pasitikėjimo ženklą. – A-a-a lelė, a-a-a!
Taip ir likau įdarbinta tiek mažosios lėlei migdyti, tiek mamos – vaikelius prižiūrėti. Iškart pasisiūliau išvesti vaikučius kiemelin, kol saulutė šviečia, kol kaimynų vaikai klega, kad mažyliai pažaistų, pabėgiotų, kad gaivaus oro pakvėpuotų… O parėję – ramiai ir saldžiai išsimiegotų…
Lauke – puraus sniego pusnynai, prie supynių jau ir besmegenis stovi, o vaikučių būrys, glaudžiu ratu apsupęs vyrioką, klausosi…
Ir mes pasukome būrio link…
Priėjus arčiau, net nustėrau iš netikėtumo – vyriokas, atsisagstęs kelnes, demonstravo vaikams vyriškumą!!!Maža to, dar kalbino mažylius tą jo vyriškumą paliesti…
– Ach tu parmazone! – iškėlusi lazdelę puoliau tvirkintoją, – ach tu šioks, toks ir anoks!!!Tuoj aš tau paliesiu… Ir labai smagiai – su lazda! Tai nežinosi į kurį šoną nusiorientuoti…
– Ramiau, ramiau bobulyte! – slėpdamas savo amuniciją šaipėsi vyriokas, – trukdai lytinio švietimo pamokas, ir dar koliojiesi prie mažų! Nebijai, kad teisme ir baudelę gausi už tokius pažeminimus ir lygių teisių pažeidimus?…
– Aš tuoj tave su visu švietimu ir visom teisėm į cypę apiforminsiu! – toliau broviausi link vyrioko per vaikų būrį, bet anasai gana spėriai spruko šalin.
– Mes žinom, žinom jo namus!- čirškėjo vaikučiai, tempdami mane už skverno daugiabučio link.
Užkalbinau vieną kitą namo kaimynę, ragindama prisidėti ir pareiškimą Vaikų teisių gynimo kontrolierei pasirašyti, dėl tokio jų kaimyno elgesio, tačiau niekas nesutiko.
– A, jis jau ne vieną kartą ir kalėjime sėdėjo, ir psichuškėje gulėjo ,- aiškino kaimynė, – bet niekas nemačija.Va, tik viena, ant kelmelio ir su kirveliu…Tai gal apsiramintų?
– Jūs ką, apie kastraciją? – pasitikslinau, – bet tokios mūsų įstatymuose nėra! Ir tvirtai nusprendžiau tegul ir viena, bet pateikti Vaikų gynėjams pareiškimą, – tegul tvarko tą parmazoną!
Skubinai pareiškimą parašiau, viena pasirašiau ir dar iki darbo pabaigos į Vaikų kontorėlę nulėkti suspėjau! Pravėrus duris, kabineto vidury jau stovėjo pareigūnas, lyg manęs pasitikti iš užstalės išėjęs, ir, sukišęs rankas į kišenes, rimtai klausėsi mano pasakojimo.
– Pavėlavote, atneškit pareiškimą rytoj, – apvainikavo mano pasakojimą pareigūnas.
– Betgi dar 15 minučių darbo laiko! – ginčijausi, – užteks pareiškimui įregistruoti!O be to – visi vaikai ir matę įvykį kaimynai – vietoje…
– Pareiškimus priimame tik iki 16 valandos. – Dar kartą atstūmė mano popieriaus lapelį pareigūnas.
Ir tik dabar pastebėjau, ką jis daro, sugrūdęs rankas į kišenes…
– Ach tu nevidone, ach tu akiplėša! Kaip tu drįsti ne tik mane seną, su lazdele varinėti, bet dar ir priešais – „kišeninį biliardą“ žaisti!!! Tai taip tu vaikus gini?! Tuoj aš tave pašventinsiu! Ir ne tik pašventinsiu, aš tave iš čia išrūkysiu… – ir jau antrą kartą tądien, užsimojusi lazda, kėsinausi tvarką įvesti.
Tačiau pareigūnas, kaip ir anasai vyriokas, mikliai užlindo už stalo, apdairiai užstūmęs kėdę ant praėjimo.Tuo tarpu prišoko kita kabineto darbuotoja, ir mane ant kėdės pasodino, ir visą pasakojimą nenutraukiant išklausė, ir paslaugiai pareiškimą priėmė, įregistravo ir pažadėjo skubiai jį ištirti bei atsakymą per 3 dienas atsiųsti!!!
Ne per 3 dienas, daug vėliau, bet atsakymą atsiuntė: faktai nepasitvirtino, minėtas asmuo įspėtas, man pretenzijų įžeistasis pareigūnas nereikš.
Tai va.
Va, kodėl kaimynės atsisakė pasirašyti pareiškimą – matyti ne kartą buvo pačios nubaustos už sūresnį žodį lytinio švietimo mokytojams?Tai va , kodėl iš kelių šimtų pareiškimų Vaikų teisių gynėjai medžiagą paruošia teismams tik 1-2 atvejais. O 98 kartus – nubaudžia pereiškėjus už „nusiorientavusiųjų“ lygias teises?!
Argi, neakivaizdu, kad įstaiga turėtų vadintis ne vaikų, o pederastų teisių gynimo? Gal ir teisi kaimynė, kad tik viena mums beliko – „ant kelmelio ir su kirveliu“?
Atsiuntė Algis Bučinskas, Australija