Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymas į žurnalistų dažniausiai užduodamus klausimus
Penkiolika metų dieną iš dienos savo straipsniuose, interviu, pokalbiuose per TV ir radiją, savo paskaitose, kurias skaitau mokyklose, bendruomenėse, seniūnijose, aiškinu, kad maisto prekių parduotuvėse maisto prekių iš vis nėra, nes ten parduodami tik maisto produktų surogatai. Nėra duonos ir kepinių, nėra pieno produktų, nėra mėsos produktų, nebėra net gerų kruopų ir grūdų, daržovių, vaisių ir uogų, o viskas, kas supakuota yra žalinga žmogaus organizmui, – nuodai.
Ir niekas tuo netiki, bijo net žinoti. Žmonės nuo tokios mitybos virto biomase, o biomasė ir visko bijo, ir jau nebemoka ir dar daugiau bijo mąstyti…Jie net nesugeba suprasti, kad maisto produktų yra ir gali būti kitur, o ne tik maksimose, ikiuose, norfose ir rimiuose.
Net kai vaikai ir jaunimas akropolius, bigus, megas, ozus ir kitus žmonių pinigus šluojančius gigantus pradėjo vadinti gavnopoliais, šūdlendais, jų tėvai ir seneliai niekaip negali įsisąmoninti, kad vaikų lūpomis sakoma tiesa…
Lietuvoje šviežių maisto produktų tiekėjų maitinimo įmonėms nėra ir būti negali, nes Lietuvos respublikos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba draudžia maitinimo įmonėms naudoti maisto gamybai šviežius maisto produktus, o tik šaldytus. Todėl mitybos fronte vyksta totalinis žmonių mulkinimas ir apgaulė. Kinų, japonų, tailandiečių, arabų, meksikiečių, turkų, magribo šalių, italų, ispanų, graikų ir kitų egzotinių šalių virtuvių pagrindą sudaro tik švieži maisto produktai, o jei tokių nėra, tai Lietuvoje jokiu būdu negali būti picerijų, dioner kebabinių, kinų restoranų ir pan. Dabar ypatingai madingi suši barai yra tik visiškų idiotų ėsdinimo taškai, kuriems ypatingai patinka būti mulkinamais…
Kuo kenksmingos įvairios dešros. Kas į jas dedame ir kaip įvairūs priedai kenkia mūsų sveikatai?
1. Priklausomai nuo žmogaus amžiaus, sveikatos stovio, geografinės gyvenamosios vietos, piniginės apimties, kaip auginami galvijai, kokiu pašaru jie šeriami, kaip jie skerdžiami, kokia yra dešrų gamybos technologija (o gamybos technologijų yra keliolika tūkstančių, – tai kokias dešras turite omenyje?), mėsos kokybės, rūkymo, džiovinimo, vytinimo, gamintojo požiūrio į pirkėją, gamintojo sąžiningumo ir jo supratimo savo krašto kulinarijos paveldo ir pan. priklauso įvairių dešrų dar įvairesnė kokybė ar kokybės nebuvimas.
2. Kalbant vien tik teisybę, tai beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, dedant į jas cheminius žmogaus, ypač vaikų organizmui pavojingus priedus: skoniklius ir skonio sutvirtintojus, spalviklius, kvapiklius, konservantus, mėsos kokybės ir išvaizdos palaikytojus, genetiškai modifikuotus baltyminius priedus, cheminius mėsos masės didintojus.
3. Visus be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų pastangomis mokyklose liko tik 12% sveikų vaikų !!!
4. Lietuvoje kiaulienos mėsos iš vis nebėra (išskyrus vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules). Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu, teršiančiu Lietuvos gamtą ir nuodijančiu apylinkės gyventojus arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypatingai nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą bet ir įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, – tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas…
5. Tas pats sakytina apie jautiena, tos pačios bėdos su importine aviena. Vien tik Lietuvoje augintų ėriukų ir avių mėsa, kurios natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir pakrūmėse, nėra šeriamos cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniu pašaru, galėtų būti skirta žmonių mitybai. Gaila, tik, kad Lietuvoje nėra specializuotos avių skerdyklos, kurioje avys būtų skerdžiamos pagal Halalo kanonus ir taisykles.
6. Bet didžiausia nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa. Norite asmeniškai įsitikinti – pamėginkite išvirti sultinį iš maisto prekių parduotuvėje pirkto vištagyvio ir iš kaime pirktos kieme bėgiojusios ir lesiojusios vištos. Tai ką pamatysite, ką užuosite, ką paragausite – bus Jums akivaizdus atsakas į visas abejones ir klausimus.
7. Norint kompetentingiau, išsamiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų imti kiekvieną dešrą ir ją ištyrus, pasakyti visą tiesą.
Kaip vertinti tokius teiginius ant jų pakuočių, kaip “dūmo skonio”?
Čia jokie vertinimai nereikalingi. Užrašas pats pasako, kad gaminys nėra rūkytas, o mirkytas „dūmų skonio“ chemikaluose.
Kiek procentų dešrose yra mėsos?
Konkretų atsakymą galiu duoti tik kiekvienai dešros rūšiai, o ne aplamai. O aplamai štai toks atsakymas:
LIETUVOS MAISTO PREKIŲ PARDUOTUVĖSE RŪKYTŲ DEŠRŲ IR MĖSOS GAMINIŲ IŠ VIS NĖRA.
Ar kada nors savęs klausėte, kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių “rūkyta” mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška – gali stovėti mėnesius?
Taigi, viskas labai paprasta: parduotuvėse nėra rūkytos mėsos, yra tik mirkyta.
Kodėl negenda gerai išrūkyta mėsa? Yra kelios priežastys:
1. Prieš rūkymą mėsa yra padžiovinama (rūkant mėsa taip pat džiūsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.
2. Ji yra gerai sūdyta (o druska – puikiausias konservantas)
3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.
4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje negenda ištisas savaites.
Kodėl genda Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių rūkytos mėsos gaminiai ir dešros?
Tam yra kelios priežastys:
1. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama kvapiklių tirpalo (taip, yra ir “rūkytą” kvapą bei skonį suteikiantys kvapą), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau daugintis…
2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama “skonio ir kvapo stiprikliu” – natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.
3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, ji dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas „mėsišką“ skonį, bet kartu tampa ypatingai gera terpe bakterijoms daugintis.
Žydų košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo iš vis negali būti, nes jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius privaloma skersti taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų, negalima skerdimui naudoti elektros ir panašių kankinamų įrengimų. Tuo tarpu krikščioniškoje Lietuvoje visos skerdyklos tiek gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia tokio pat galo laukiantiems matan, virsta ne skerdenomis, o maitomis ir būtent šitokių maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs Lietuvoje. Būtent iš tokių maitų dvėselienos gaminami visi be išimties, net ir mažose kaimų ar miestelių mėsinėse rūkyti ir net vytinti mėsos produktai: dešros, kumpeliai, nugarinės, šoninės, šonkauliukai, vyniotiniai, slėgtainiai ir t.t. Atvirai kalbant, lietuviai mėsėdžiai šiandien tapo maitėdomis ir pilna burna kemša į save dvėselienos produktus. Gal todėl jau visai iš proto išsikraustę, net maitėdas varnas ryti pradėjo…
4. Prapjovus parduotuvėse pirktą „rūkytą“ mėsą, iš jos sunkiasi drėgmė ir jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidaro. Todėl tokia Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių mėsa pradės labai greitai pūti. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.
Šiandien gudručiai Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių savininkai savo gaminiams naudoja iš užsienio atsivežtą 10 metų senumo šaldikliuose sudžiūvusią, praradusią bet kokią maistinę vertę „mėsą“.
Krabų lazdelės iš žuvų atliekų, nuodingi silkių produktai, kelis kartus šaldyta žuvis, ledai iš pieno ir genetiškai modifikuotų sojų miltelių bei sintetinių priedų, chemikalais perdozuoti kečupai, majonezai, padažai, konditerijos gaminiai; sintetiniais priedais „išpūsta“ duona ir batonai, pyragai ir bandelės, nors ir šventvagiškai vadinama močiučių, diedukų, o dar šlykščiau, net šventųjų vardais, – štai mūsų mitybos, o gal totalinio genocido nūdienos realijos…
Vien tai, kad diena iš dienos reklamuojama „ekologiškai švarios“ Uspaskich Krekenavos mėsinės dešrelės, nors Lietuvoje iš vis nėra ekologiškai švaraus pašaro, todėl nėra ir negali ekologiškai švarios kiaulienos, kuri deja, yra auginama chemizuotu pagreitintu smirdančiuoju teršiančiuoju būdu, o kiaulės ypatinga kankinamai žiauriai žudomos elektra, įrodo, kad Lietuvoje sveikatos tarnybos valdininkai visi iki vieno korumpuoti…
Mane labiausiai stebina Uspaskich Kėdainių konservų fabriko darbuotojų chamiškai niekinamas požiūris į savo produkcijos pirkėją: įmonės savininkai yra įsitikinę, kad visi be išimties Lietuvos pirkėjai yra beviltiški idiotai. Štai tarybiniai rusiško „obščepito“ konservuotos „sriubos“ (kiekvienas psichiškai normalus žmogus žino, kad sriuba vartojama tik šviežia, ką tik išvirta) yra „be konservantų“. Bet juk pagrindinis konservantas yra druska. Pamėginkite sriubą, daržovių troškinį sudėti į indelius, uždaryti dangteliais ir patys įsitikinsite, kad po paros-antros tie “be konservantų“ produktai surūgs arba supūs ir išsprogdins indelius.
Kėdainių konservų fabrikas ant savo kečupų rašo: „be dažiklių, be saldiklių, be tirštiklių, be konservantų“ ir pirkėjui meluoja net keturis kartus, nes akivaizdžiai kiekvienas, gali įsitikint, kad ryte sutrintas arba įpjautas pomidoras, paliktas kambario temperatūroje, vakare jau pradeda rūgti, putoti.
Kėdainių konservų uogienė taip pat „be konservantų“, t.y. be cukraus, o jei be cukraus, tai jau tą pačią dieną pradėtų rūgti. O jei nerūgstą, tai tada yra įdėti kiti konservuojantys saldikliai, t.y. tie, kurie ir Europoje, ir JAV yra pripažinti nuodingais ir neleidžiami naudoti maisto produktų gamyboje.
Kokiu būdu Kėdainių fabrikas marinuoja ir konservuoja daržoves, agurkus, kopūstus, jei jie yra be konservantų, t.y. be acto, druskos ir cukraus (būtent jie ir yra konservantai)?
Kokias gamybos technologijas yra sukūręs Kėdainių fabrikas, jei gali gaminti 4 majonezo rūšis be konservantų, o vieną net be cholesterolio? Gal išvedė naują vištų veislę, kuri pradėjo dėti kiaušinius be cholesterolio, nes šiaip viso pasaulio vištų kiaušinio trynyje yra 250 mg cholesterolio, o majonezas be kiaušinio trynio yra ne majonezas, o tik surogatas, falsifikatas.
Tai kokiais stebuklingais būdais Kėdainių konservų fabriko „be konservantų“ produkcija gali negesdama išbūti 3 mėnesius?…
Tačiau vien to Uspaskich neužtenka ir štai jo sveikatai pavojingą produkciją reklamuoja
Lietuvos ryto TV, kur kažkoks mažaraštis kitatautis muzikantėlis, neturėdamas žalio supratimo apie maisto gamybą, netgi niekindamas lietuvių kalbą, darkydamas kulinarijos terminiją „moko“ ką, kaip, su kuo valgyti, kaip gaminti, kaip vadinti tą ar kitą maisto produktą, nors neskiria kotleto nuo maltinio, antrekoto nuo bifštekso, pipiro nuo paprikos, ankštinės pupelės nuo šparago, svogūno nuo česnako, kubelio nuo kvadratėlio, griežinėlio nuo skiltelės, viską „padruskindamas“ ir „papipirindamas“ ir t.t., ir pan., – kažkoks idiotiškas kalbinis ir kulinarinis jovalas. Maniau, kad tų dalykų nežino komjaunimo TV vadovai, tačiau po keleto mano pastabų, kurias siunčiau jiems, įsitikinau, kad ir kokias niekingas laidas jie berengtų, mėšlini reklamos pinigai jiems nesmirdi, o į savo ir ypač vaikų bei jaunimo sveikatą jiems nusispjauti…
Kažin ar kada nors atsiras Lietuvoje žmonių, kuriems bus svarbu sveikas maistas, kuriems bus svarbu jų vaikų ateitis? Svarstau ir netikiu, nes matau kas dabar vyksta internetinėje erdvėje: Lietuvoje jau atsiranda ir mamų, ir vaikų, ir net „eko-svetainių“, kurios po „eko“, „organic“ vardu talpina ne tik menkaverčius, bet ir nuodingus maisto produktus: tai visokių biovelų, nematekų, agrovetų, vičių, mantingu, pieninių, kepyklų, kečiupyklų, majonezyklų, aliejinyklų, žuvyklų ir visokių kitokių nuodyklų produktų aukštinimas ir reklamavimas.
O kur garbė ir orumas, kur rūpestis pirmiausiai savo paties ir nuosavų vaikų sveikata?
Normalioje civilizuotoje šalyje už šitokią klaidinančią reklamą įmonė būtų nubausta didžiulėmis piniginėmis baudomis, o pati įmonė už vartotojų mulkinimą būtų iš vis uždaryta. Nebent visi įstatymus leidžiantys, už piliečių sveikatą atsakingi, vartotojų teises ginantieji jau senai yra papirkti ir nupirkti, o Lietuvai iš anksčiau yra užprogramuotas žmonių sunaikinimas ir lietuvių tautos visiškas sunaikinimas.
Dešrelės: Iš ko jos gaminamos? Kokie kenksmingi priedai jų gamyboje naudojami? Kaip jie veikia mūsų sveikatą?
Dešrelių yra įvairių, yra įvairių gamybos technologijų. Tačiau jei kalbėsime apie virtas dešreles, kurias gamina Lietuvos, Lenkijos, Rusijos mėsos įmonės ir kuriomis tėvai maitina savo vaikus, tai jos yra ne mėsos gaminiai, nes gaminamos iš baltyminių priedų (gerai jei dar pridedama sutrintų odų, sausgyslių), cheminių mėsos skoniklių, cheminių mėsos kvapiklių, konservantų, stabilizatorių ir kitokių cheminių junginių.
Nėra ko stebėti, kad vaikeliai jau 100% gimsta alergiškais, didžioji dalis jaunimo tampa spuoguotomis, tingiomis, bukagalvėmis būtybėmis. Biomase virtę lietuviai jau pradėjo gimdyti biomasės atstovus…
Šių metų medicininiai tyrimai nustatė, kad tik 12% moksleivių yra sveiki, o 17% – nutukę. Štai ką padarė jų tėvai ir pedagogai, klausydami idiotų korumpuotų dietologų patarimų, kaip maitinti vaikus…
Tėvams, kurie ypatingai nekenčia savo vaikų ir ėsdina juos „pieniškomis“ dešrelėmis su aliejuje išpampusiomis „fri“ bulvėmis, patarčiau geriau kasdien išdurti akį, nupjauti ausį, nukirsti koją – greičiau numirs, mažiau bus išlaidų…
Pats baisiausias dalykas yra tai, kad tėvai savo vaikus girdo vadinamais „gaiviaisiais“ gėrimais. Tų nuodingų gėrimų gamintojai net nežino, kad berniukai jau nuo 15 metų pradėjo sirgti prostatos išvėšėjimu, kad nuo tų gėrimų jų vaikai jau gimdo anūkus išsigimėlius: pederastus ir lesbietes. Kad tai vykdomas specialus nevispročių beveislių lytinių iškrypėlių dauginimas ir tautos genofondo naikinimas.
O kaip vertinate kalakutieną? Jus pats rašėte: „Kalakutiena yra pati sveikiausia paukštiena, nes ji yra ne tik baltyminga ir maistinga, turinti aminorūgščių, B grupės ir PP vitaminų, cinko, geležies, fosforo ir magnio mikroelementų, bet ir mažai cholesterino turinti mėsa, todėl ji ypač tinka dietinei ir vaikų, nėščių moterų ir norinčių sveikai gyventi mitybai.“ „Šiandien, kai daugelis žmonių kenčia nuo viršsvorio ir su juo atsiradusiomis ligomis, kalakutiena tampa bene pagrindine sveika mėsa mityboje. Amerikiečių mokslininkai (“Science”, 2002 m. lapkričio 29 d.) nustatė, kad kaloringą kiaulieną pakeitus į maistingą kalakutieną, gyvenimą galima prailginti net 40%! Jelio universiteto mokslininkas Stiuardas Frenkelis teigia, kad mityboje sumažinus 20-40% kalorijų, pagerėja atmintis ir raumenų tonusas, rečiau susergama vėžiu.“ „Pasaulio mokslininkų pripažinta ateities mėsa, nes ji yra mažai kaloringa, turinti daug aminorūgščių, vitaminų ir mikroelementų, nebūna užkrėsta salmonelėmis, kaip vištiena, brucelioze, kaip kiauliena ar kempinlige, kaip jautiena.“
Atkreipkite dėmesį į tai, kad rašiau apie gamtoje laisvėje natūraliai augančius kalakutus, kurie patys susiranda sau maistą, o ne apie pelną siekančių kalakutų auginimą dirbtiniu maitinimo būdų. Visa, kas yra blogiausia, ką tik gali sumanyti sąžinę praradę žmonės būtent daroma ARVI. Kalakutai, auginami gavnopolių poreikiui, yra šeriami dirbtiniu maistu su dirbtiniais cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniais cheminiais alkio skatintojais, kad visą laiką norėtų lesti, su cheminiais kalakutienos augimo skatintojais (visi šie chemikalai pereina į vaikų, jaunimo organizmą, o iš nėščių mamų – vaikeliams. Kalakutai auginami ne laisvėje, kaip jie yra pratę genetiškai, o sugrūsti kaip galima tankiau, kad mažiau judėtų ir todėl jie auga išsigimėliais kalakutagyviais, Ir jei ne dirbtiniai cheminiai vaistai, tai tokiomis ne paukščiui skirtomis sąlygomis, visi būtų senai išdvėsę. Ir dvesia, dvesia tūkstančiais, nudvėseliai būk tai “paskerdžiami”, nuplikomi, nupešami, išmirkomi furacelino ir kalio permanganato skiediniuose ir kutiruojami (sutrinamos) į dešrelėms skirtą masę.
Jei galite pažiūrėkite, kaip šie kalakutagyviai yra galabijami, tą, ką pamatysite galėjo sugalvoti tik nežmogiai, psichiniai ligoniai ir išsigimėliai. Šitokias kančias ištvėrusiam, kad ir savo prigimtį praradusiam paukščiui, vis tiek mėsoje privalomai susikaupia velnioniškai didelė masė baimės, išgąsčio, kančios ir klaikios neapykantos žmogui. Sąžinę už kelis grašius pardavę rašliavininkai – reklamistai, reklamuodami ARVI kalakutus, daro nusikaltimą ne tik prieš žmones, bet ir prieš Dievą.
Pienas: kaip vertinti pieną, kuris prekybos centruose net nededamas į šaldytuvus, o ant jo pakuotės nurodoma – “galioja metus”? Kas turi būti į jį dedama, kad tiek ilgai laikytųsi?
Tai turėtų būti atskiras atsakymas, nes Lietuvoje nė viena pieno gamybos įmonė negamina pieno ir jo produktų. Parduotuvių lentynose yra tik pieno produktų surogatai ir apie kiekvieną reikia išsamiau atsakyti. Atskirai apie pieną, pasukas, jogurtą, kefyrą, rūgpienį, grietinėlę, grietinę, sviestą, varškę, varškės sūrius, fermentuotus sūrius, nes jų natūralių Lietuvos maisto produktų parduotuvėse jau 15 metų iš vis nėra!!!!!!!!!!!!!!!
„Pienas“ gaminamas iš pieno miltelių, sojos miltelių, cheminių pieno skoniklių, kvapiklių, spalviklių ir vandens. „Grietinėlė“ – suplakama iš prasčiausios kokybės genetiškai modifikuoto aliejaus su cheminiais grietinėlės skonikliais, kvapikliais, spalvikliais. „Grietinė“ – taip pat, kaip grietinėlė, tik įplakus blogos kokybės želatino ir citrinos rūgšties. „Sviestas“ jau 20 metų gaminamas tik pagal 1870 metų margarino receptą. Apie kitus pieno produktus neminėsiu, nes, jei nėra pradinio produkto, tai kitų ir būti negali. Tik būtinai pabrėšiu, kad patys pavojingiausi vaikams ir jaunimui, nėščioms moterims yra „varškė“, „sūreliai“, „jogurtai“ ir „ledai“, nes ten yra sukraunamos cheminių nuodų bombos.
Lietuvos pieno kombinatai šiandien sutartinai gamina žaliavą tekstilės pramonei – pieno audiniui ponių blizgioms suknioms, seimūnų ir puošeivų blizgantiems kostiumams… Lietuvos pieno kombinatai šiandien pieno produktų nebegamina, o gamina tik jų surogatus – brangias prekes pardavimui ir didesniam pelnui gauti…
Tik pernai, metams baigiantis Lietuvos pieno gamintojai po mano pastangų žmonėms aiškinant, kad jie gamina pieno produktų surogatus ir, matyt, kritus tų surogatų paklausai, „susiprato“ ant savo produkcijos lipdyti etiketes, kad tai, atsieit, yra „tikras“ pienas, „tikra“ grietinė, „tikras“ sūris, nors jie tokiais net būti negali…
Ar yra tikros duonos?
Lietuvoje nėra gerų grūdų, todėl nėra ir gerų miltų, jei nėra gerų miltų, nėra ir negali tikros duonos, bandų ir bandelių, ragaišių ir pyragų. Maisto prekių parduotuvėse yra daug „duonų“, o tikros duonos jau 15 metų iš vis nėra!!!!!!!!!!!! Nėra todėl, kad visi kepiniai kepami su cheminiais miltų gerintojais, kildintojais, spalvintojais, kvapikliais ir saldikliais. Nekalbu apie vieną ar kitą kaimo entuziastą.
Lietuviams šiandien svarbiausiai būtų išsiaiškinti ir suprasti kas iš tiesų yra duona. Atkreipkite dėmesį į miltų pavadinimus, ypač – viso grūdo.
6000 metų duoną lietuviai kepdavo ir šiandien privalo kepti iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla minkoma iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais. Jei norima saldesnės duonos, tai dalis tešlos yra salsinama: miltai užpilami karštu vandeniu, sumaišomi ir palaikomi, kad susalsėtų.
Bandos (kurias vėliau pradėjo vadinti balta duona, o rusų okupacijos laikais ir batonais) kepamos iš viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu (Dzūkai banda vadina bulvių tarkių su raugu paplotį, kepamą krosnyje ant kopūstų lapo, nes savo šviesia išvaizda jis primena šviesią kvietinių miltų bandą). Banda vertėtų vadinti ir pikliuotų miltų duoną, kuri šiandien vadinama Palangos duona.
Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, bet ne mielėmis. Salsinamos plikytais miltais.
Ragaišiai kepami – iš viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Ragaišis turi turėti du smailius galus – ragus. Šiandien nemokšai kepėjai ir atmintį praradę pirkėjai ragaišiais vadina pyragus. Bet tai yra tas pats, kai agurką vadinti apelsinu…
Kadangi miežinių miltų kepinys ragaišis būna sausokas ir sprangokas, tai jis būdavo duodamas su alumi, rūgpieniu ar raugpieniu, šventadieniais valgomas su sriubomis.
Keliolika tūkstantmečių mūsų protėviams tabu buvo gerti pieną, – tą dalyką jie matė gamtoje, kur nei gyvuliai, nei žvėrys, kai išauga iš žinduklių amžiaus, pieno nebegeria. Kai mūsų protėviai gerdavo tik rūgusį arba raugintą pieną, tikrą be cukraus rūgščią girą, vartojo daug raugintų daržovių, vaisių, grybų, (nežinojo ir nevartojo marinuotų maisto produktų) nežinojo kas yra skrandžio rūgštingumas, jo ir vidurių ligos, o svarbiausia – onkologinės ligos. Pastarųjų plitimas prasidėjo po pirmojo pasaulinio karo, lietuviams mityboje pradėjus vartoti pieną. Taigi, pienas yra žmogaus organizme pirmasis onkologinių ląstelių augintojas ir daugintojas…
Pyragams tešlą ruošiama iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, o saldinama medumi.
Bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, saldinamos medumi, o kad gautųsi puri biskvitinė masė, į tešlą įmaišomi plakti kiaušiniai. Bobų pavadinimas kepiniams kilo nuo to, kad senais laikais jos būdavo kepamos nedegto molio puodynėse, o po to, sudaužius puodynę, jos išsikerėdavo, išsipūsdavo, savo išvaizda primindamas bobas…
Apie kitus autentiškus, net ir sakralinius lietuvių kepinius neminėsiu, nes tai yra jau net kelių knygų reikalas.
Kaip matote autentiškuose lietuviškose kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių, cukraus, salyklo, cheminių kvapiklių, dažiklių ir kitų priedų.
Kalbant tiesą, šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros duonos nė su žiburiu nerasite, nes visos Lietuvos kepyklos, išskyrus vieną kitą entuziastą ar ūkininką, kepa tik duonos, bandų, bandelių, ragaišių ir pyragų surogatus, – tai matyti iš kepinių surogatų etiketėse išvardintų ingredientų. Todėl lietuviai, misdami biomasės kepiniais, ypač chemikalais pūsta „duona“, patys pavirto arba jau baigia virsti biomase.
Gazuoti gėrimai. Ar tiesa, kad kriaušių skonis išgaunamas varį mirkant chemikaluose? Kokius triukus dar naudoja gamintojai, kad išgautų įvairius skonius (juk pilna užrašų: “melionų skonio”, “braškių skonio”, bet, ko gero, tik skonis toks, o pačiame maisto produkte šių vaisių – nė pėdsako nėra?..)
Apie gėrimus reikia atskiro straipsnio, nes keliais sakiniais atsakyti neįmanoma.
Didžiulė bėda jau yra ir Lietuvoje, – nuo gazuotų limonadų, „girų“, energinių gėrimų ir „sidrų“ net 14-15 metų berniukai pradėjo sirgti prostatos išviešėjimu (prasigėrusių ir nupezusių 60-mečių senių liga), jaunuoliai seksualiai nepajėgus, jiems net smagiakotis nestovi ir todėl jie, prievartaudami merginas, reikalauja oralinio sekso. Bet tai nieko nepadeda, nes negyvo organo jokie fiziniai veiksmai neatgaivina, – mazginys visam gyvenimui yra ir liks tik mazginiu, kad ir kaip to nenori suprasti tuščiagalviai biomasės atstovai… Ar ne todėl didėja brutalaus elgesio su merginomis atvejai, išprievartavimai?..
Ar yra Lietuvoje geros žuvies?
Vieną kitą žuvį galima rasti ant ledų prekystalio, bet jos beprotiškai brangios. Visos „lašišos“, kurios parduodamos Lietuvoje, yra išsigimusios beveislės cheminiais augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais ir cheminiais dažikliais penėtos raudonos žuvienos žuviagyvės su ypatingai pavojingais žmogaus organizmui šios žuvies riebalais. Turbūt ne vienas įsitikinote, kaip bloga būna suvalgius šių raudonų žuviagyvių papilvių, ypač „rūkytų.“
Jūrų ešeriai beveik visi yra užsikrėtę kirmėlėmis. Baltijos jūros žuvys taip pat beveik visos yra pavojingos mitybai. Per 60% Baltijoje pagaunamų menkių yra užkrėstos kirmėlėmis. Labai blogos kokybės, pavojingos sveikatai yra „šaldytos“ žuvys.
Pagal Europos standartus atlaidinus šaldytas žuvis turi būti ne daugiau 4% vandens, o Lietuvoje jo yra net 60%…
Ypatingai prastos kokybė yra rūkytos žuvys, nes dažniausiai rūkomos išimtos iš apyvartos, brokuotos žuvys.
Pagal kokius kriterijus nusprendžiama vieną ar kitą patiekalą vadinti nacionaliniu?
Šiuos kriterijus nustačiau dar 2000 metais:
1. Amžiaus kriterijus. Tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 150 metų (išbraukiant 50 metų Lietuvoje gamintus ir jais mitusius tarybinio rusiško „obščepito“ – visuomeninio maitinimo valgius ir gėrimus).
2. Maisto produktų kilmės kriterijus. Valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų ir ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.
3. Istorijos kriterijus. Valgiai ir gėrimai turėtų būti minėti kulinariniuose leidiniuose arba surašyti tautotyros tyrėjų, mažiausiai prieš 150 metų.
Į profanams ir diletantams skirtą Vikipediją kažkoks idiotas arba Lietuvos kultūros kenkėjas vilpišius sukrovė tokį jovalą, tokią įvairių amžių, būtų ir nebūtų reiškinių mišrainę, kad perskaičiusiam tą klaidinančią informaciją apie Lietuvos kulinariją, apie lietuvių mitybą, belieka tik stebėtis, kas tai per bukapročių tauta, kad patys apie save anekdotų lygio blėnis skleidžia…
O juk iš tiesų ne lietuviai mokėsi iš rusų, totorių ar dar kokių besiformuojančių tautinių darinių kaip lenkai, valgių ir maisto gamybos, maisto produktų atsargų ruošimo, o atvirkščiai: klajokliai totoriai, atkakę į aukštesnio išsivystymo lygio gyvenamas vietas žemdirbystės mokėsi iš mūsų protėvių. Naujai susikūrusios tautos: slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusai), apsigyvenę mūsų protėvių žemėse galėjo tik perimti ir mokytis visų mitybai reikalingų dalykų iš tų, kas tai daryti mokėjo.
Mūsų protėviai su išvystyta žemdirbyste, gyvulininkyste, valstybės valdymu, kariuomenės organizavimu, kelių tiesimu ir prekybos kelių apsauga, atsikėlę iš Antalijos (dabar Turkija), apsigyveno ir gyveno 3 tūkstančius metų iki Kristaus nuo Uralo kalnų iki Berlyno ir nuo Juodosios jūros iki Suomių įlankos.
Slavų gentys susiformavo tik VI amžiuje po Kristaus.
Totoriai sarmatų žemes pasiekė XII amžiuje.
Žydai į Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją buvo atkelti Vytauto laikais. Todėl istoriškai lietuvių tauta mitybos dalykų iš minimų tautų nieko neišmoko (kaip negali diedukas išmokti anūko mitybos, jei dar net sūnus nėra gimęs ir duonos nevalgęs), atvirkščiai, atkakėliai (t.y. slavai, totoriai, žydai ir pan.) perėmė iš aukštesnės civilizacijos ir kultūros maisto produktų ruošimo ir gamybos būdus. Tas ypač sakytina apie žydus litvakus, gyvenusius Lietuvoje. Jie savo maistą ruošė iš Lietuvoje gaunamų maisto produktų, tik laikydamiesi Talmude nurodyto košerinio maisto gamybos būdų.
Žydams, kurie iš tiesų nėra atskira tauta, o tik arabų religinė sekta, ypač būdinga svetimų virtuvių įtaka. Vienokią virtuvę turi Ispanijos safardžiai, kitokią Vokietijos aškenaziai, dar kitokią Libijos žydai, ketvirtą Kaukazo žydai ir t.t., ir pan. Tas virtuvių skirtumas šiandien ypač ryškiai matomas Izraelio valstybėje.
4. Gamybos būdo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keturi puslapiai skirtingų pozicijų.
5. Patiekimo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra keturi puslapiai skirtingų pozicijų.
6. Vartojimo būdo kriterijus. Trumpai išvardinti neįmanoma, nes tai yra šeši puslapiai skirtingų pozicijų.
Sakykite, kokie pagrindinius patiekalai sudaro tradicinę nacionalinę lietuvišką virtuvę
Tradicinę Lietuvos tautine virtuvę sudaro aukštosios ir žemosios virtuvių valgiai ir gėrimai.
Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai ir gėrimai. Beje, Prancūzijoje, kur XVII a. bajorija sudarė tik 1% gyventojų, Anglijoje kur bajorų buvo 2%, Ispanijoje ir Vengrijoje – 5% bajorų (Lietuvoje net 10% bajorų!!!), jų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkantys kulinarijos paveldo pavyzdžiais. Šiandien Prancūzija, Ispanijos karalystė, Italija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija, Švedija ypač daug dėmesio skiria savo šalies kulinarijos paveldui.
Žemąją Lietuvos tautinę virtuvę sudaro kaimiečių, miestiečių, kareivių ir vienuolių valgiai.
Lietuvos žemąją virtuvę aš skirstau į Rytų aukštaičių, Šiaurės aukštaičių (sėlių) ir Vakarų aukštaičių; Šiaurės dzūkų ir Pietų dzūkų; sūduvių; žiemgalių, Šiaurės žemaičių ir Pietų žemaičių, kuršių žemininkų, kuršių kopininkų, Klaipėdos krašto lietuvininkų ir Prūsijos lietuvininkų valgiai bei gėrimai.
Taigi, kaip matote, išvardinti visus valgius ir gėrimus nėra taip paprasta. Apsispręskite apie ką konkrečiai norėtumėte žinoti.
Ar daug žmonių klysta vadindami tam tikrus patiekalus nacionaliniais lietuviškais patiekalais?
Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir šaltibarščius vadina lietuviškais tautiniais valgiais. Cepelinus ir kugelį į Lietuvą užvežė Baltarusijos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai (skarmaliai), po pirmojo karo traukę į Lietuvą daryti šmugelį, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius ir kt. į maistą, grūdus, kailius, kaulus, potašą, medų. Žydai lapsardokininkai cepelinus gamino su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį su žąsienos taukais, todėl juos galėdavo įsidėti ir paviržiui. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų. Tiesą kalbant, visos tautos, kurios augino bulves gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir kepa tarkių plokštainius.
Vis dėlto per 94-95 metus cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai net cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, valgyklose, kavinėse, restoranuose ir kitokiose užeigose tikrų cepelinų nėra. Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir medžiotojų namuose „Žaliasis slėnis“.
Net tie cepelinai, kurie vežami ir demonstruojami užsienio parodose yra tik prasta tarybiniai lietuviško „obščepito“ kopija, arba autentiškų lietuviškų cepelinų parodija, išsityčiojimas. Matyt tai daroma specialiai, kad sumenkinti ir paniekinti pasaulio žmonių akivaizdoje Lietuvos virtuvę. O juk būtent tokiems, vežamiems į užsienį valgiams turėtų būti griežta kontrolė, patvirtintos ir sertifikuotos gamybos technologijos. Šiandien, kai Lietuvos kulinarijoje vyrauja profanacija, maisto gamybos diletantams, tokiems, kaip „Bernelių užeiga“, valgius gaminantiems iš maisto produktų atliekų leidžiama atstovauti Lietuvos kulinarijos paveldą užsienyje. Taip sumanyti ir tokiai veiklai leidimus išduoti gali tik korumpuoti „činovnikai“, kuriems nusispjauti į garbę ir orumą!!!
Šaltibarščiai su kefyru, suprantama, yra sovietiniai rusiško „obščepito“ valgis ir vadintis tautiniu lietuvišku patiekalu neturi teisės.
Pavyzdys: lenkai teigia, kad cepelinai jų nacionalinis patiekalas, mes, lietuviai, manome, kad tai mūsų patiekalas. Tai visgi – kaip išsiaiškinti – kas nuo ko nusižiūrėjo?
Kas teigia, kad lietuviai cepelinus mokėsi gaminti Lenkijoje, tas nežino, kad lenkai bulves auginti pradėjo net šimtą metų vėliau, nei lietuviai, o kai išmoko auginti, išmoko ir kliockus gaminti, ir šiandien jų parduotuvių šaldytuvai prikrauti apvalių kliockų, kurie gaminami iš virtų ir tarkuotų bulvių mišinio ir nieko bendro su cepelinais neturi.
Lietuvos istorija rodo kitus dalykus: Kristupas Radvila (1585-1640) Kėdainiuose rūpinosi įkurdinti vokiečių kolonistus evangelikus liuteronus ir palankių mokesčių dėka skatino juos atvykti į miestą. 1629 m. vakarinėje Kėdainių dalyje plytėjusiuose dvaro laukuose apsigyveno vokiečiai evangelikai liuteronai, kurie dešimčiai metų buvo atleisti nuo mokesčių ir kurie čia gautuose daržuose pradėjo maistui auginti ne tik vietines, bet ir atsivežtas iš Vokietijos daržoves, tame tarpe ir bulves sau bei Radvilų virtuvei. Būtent tų metų Radvilų Kėdainių rūmų inventorinėse knygose randame, kad iš vokiečių kolonistų buvo nupirktos 4 „vokiškos bačkos kartupelių“. Statinėmis (bačkomis, bosais) matavo –– grūdus bei kitokius biralus.
Klysta visi be išimties tie, kas mano, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš lenkų. Iš tiesų lenkai, kaip vėliausiai šiame regione susiformavusi konglomeratinė įvairių tautų ir kalbų nacija, savo virtuvę, valgių gamybos būdus perėmė ir sukūrė iš aplinkinių tautų – pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų. Visam pasauliui reklamuojamas „bigus“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys – bigas (striukas, trumpas), kurį į Lenkiją atvežė ir lenkus privertė valgyti Jogaila. Sriuba „žiurek“ – tai jau į užmarštį beveik nuėjusi lietuviška putra žiūrė su kiaušiniais. „Fliakai“ – tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų, – lenkai net tokio žodžio neturi, nusakančio žarnokus. Panašių pavyzdžių galėčiau išvardinti pluoštais, bet užgaulūs lenkai gali labai įsižeisti…
Kuo mūsų nacionalinė lietuviška virtuvė skiriasi nuo kitų šalių? Ypač nuo kaimynų? Pavyzdžiui, ką latviai, estai turi, ko neturime mes?
Lietuvių virtuvės ryškiausias akcentas – aukštoji virtuvė, kurioje vyravo žvėrienos ir laukinės paukštienos valgiai, įdaryti pyragai, saldieji patiekalai, prašmatnus valgių patiekimas, ne tik midus, bet degtinė, trauktinės, vynai (skaitykite A.Mickevičiau „Poną Tadą“ ir būsite pritrenkti Lietuvos ponų kulinarijos lygiu ir turtingumu), – tai istoriškai susiklostę dalykai, nes nei Latvijoje, nei Estijoje nebuvo tautinės aristokratijos, didikų ir bajorų, jie visi buvo žemakilmiais mužikais, nes latviai buvo pavergti vokiečių, o estai – danų, vėliau – švedų, dar vėliau rusų. Todėl ir latvių, ir estų virtuvės buvo valstietiškos.
Išskirtinis lietuvių virtuvės dalykas – sriubos. Nė viena pasaulio tauta savo mityboje nevartojo ir nevartoja tiek daug sriubų, kaip lietuviai. Nuo seniausių laikų lietuviai (sarmatai, aisčiai, baltai) net tris kartus dienoje virdavosi sriubas ir, matyt, todėl Lietuvos virtuvėje yra tokia daugybė savaimingų išskirtinių sriubų pavadinimų: putros, jukos, baršteliai su auselėmis, aguonienės, agurkienės, alujienės, balandynės, barščiai, batvinynės, bulvienės, cibulynės, daržovienės, dulputrės, duonienės, grikienės, grybienės, kopūstienės, raugintų kopūstų sriubos, kiulkynės, kleckynės, kruopienės, kunkulienės, lakštienės, leistinienės, lepečkienės, morkienės, mutiniai, piensriubės, pupienės, ropienės, rūgštelynės, sūrienės, svogūnienės, zacirkos, žirnienės, žuvienės ir pan.
Nepamirškime ir lietuvių šaltsriubių: šaltibarščiai, neverdamos kruštienės – ruošiamos su giromis, rūgpieniu ar raugpieniu į kurias pridedama šviežių ir virtų daržovių, virtos, keptos arba rūkytos mėsos, paukštienos, žuvienos gabalėlių, sočiai pagardinama šviežiomis prieskoninėmis žolelėmis, mutiniai (duonsriubės), piensriubės su uogomis, saldės, verdamos ir atšaldomos batvinynės, dilgelynės, grybienės, rūgštelynės.
Niekur pasaulyje nerasime tautos, kuri iki mūsų dienų, nežiūrint į polonizaciją, germanizavimą, ypatingai aršų rusinimą, iki mūsų dienų išlaikė ne tik savaimingas, viena nuo kitos regimai skirtingas regionines virtuves su savo valgiais, bet ir bendrus tik lietuvių tautai būdingus bendratautinius etninius, išskirtinius patiekalus, kurių kulinarinės tradicijos, gamybos, valgymo, vaišinimo būdai siekia tūkstantmečius ir yra tampriai susieję su senoviniu lietuvių tautos tikėjimu – agrarinės magijos tikėjimu.
Nė viena pasaulio tauta nebeturi, o gal ir niekada neturėjo išskirtinių sakralinių apeiginių, tik šioms gamtos dievybių gerbimo ir garbinimo šventėms gaminamų valgių: Avižienio, Bangpūčio (tinklų metimui), Bičiulių (bitinėjimo) dienai, Bobų vasaros, Bulviakasio dienai, Derliaus šventei, Gandrinėms (Starkinėms), Rasoms (Joninėms), Keturiasdešimties paukščių dienai, Linarūtės, Orei (Krūminei), Pavasario, Vasaros, Rudens ir Žiemos lygiadieniams, Paskutinio grybo, Pavasarinių ir Rudeninių Dziedų, Pelenų dienai, Pempės dienai, Tinklaičių traukimui, Užgavėnėms, Vėlinių, Vieversio dienai, Žąslėkio dienai, Žiemoverčiui, Žiobrinėms, krikštynoms, gimtadieniams, vardadieniams, vestuvėms, sutiktuvėms, išleistuvėms, sukaktuvėms, mirties metinėms, pakasynoms, Vėlinėms ir pan.
Kažin ar yra likę pasaulyje išskirtinių senovinių valgių, gaminamų tik per specialius žemės ūkio darbus: mėšlovežio, bulviasodžio, bulviakasio, obuolių skynimo, orės, sėjos, riešutų rinkimo, rugiapjūtės, linarūtės, linaminės, kūlimo, šienapjūtės, skerstuvių, virvavijo, bičių kopinėjimo, apynių skynimo, alaus ragavimo.
Ar kokia nors pasaulio tauta yra išlaikiusi septynis Kūčių patiekalus, dedamus ant šiaudų patiestos staltiesės (nebent lenkai, tą vienintelį dalyką perėmę iš lietuvių ir žydų krikščionybės įtakoje pavertę dvylika valgių pagal 12 žydų apaštalų), ar tebeturi archainių, vėliau bažnyčios pasiimtų ir savo reikmėms pritaikytų švenčių: Advento, Atvelykio, Devintinių, Gavėnios, Kūčelių, Sekminių, Šeštinių, Šventų Kalėdų, Šventų Velykų keturių dienų valgius, Verbų, Visų šventųjų, Žolinių, šventos Agotos, švento Andriejaus, švento Antano, amatininkų globėjo švento Baltramiejaus, šventos Barboros, švento Blažiejaus, švento Fabijono, švento Florijono, švento Izidoriaus, švento Jono, švento Juozapo, švento Lauryno, švento Luko, švento Kazimiero, švento Martyno, švento Mato alutuinio (rudens lygiadienis), švento Motiejaus, Rugsėjo 29-oji, arba Mykolinės, yra metas, kai senovėje pagal tos dienos orus spėta, ar tikėtis speigų, o gal šlapdribų,šventos Onos, švento Petro ir Povilo, švento Pranciškaus specialių valgių, kurie iš tiesų yra išlikę yra išlikę nuo agrarinės magijos tikėjimo laikų ?..
Nė viena pasaulio tauta negali pasigirti tuo, ką dar turi išlaikę lietuviai – kas mėnesį po tris – keturis kartus gamintis išskirtinius (ekskliuzyvinius) sakralinius, apeiginius valgius, ir jei apie tuos dalykus suprastų, išmanytų restoranų, kavinių, barų savininkai (o ne aklai kopijuotų vienas kitą ir beprasmiai tarpusavyje konkuruotų), LIETUVA IR YPAČ JOS RESTAURUOTOS PILYS, RŪMAI IR DVARAI GALĖTŲ TAPTI PASAULINE KULINARIJOS MEKA, VISŲ PASAULIO GURMANŲ SVAJONIŲ KRAŠTU.
Štai pavyzdys, kaip Lietuvoje, priėmus žydų krikščionybę, agrarinės magijos tikėjimo šventė Gandrų išskridimo diena 1495 m. virto švento Baltramiejaus diena (rugpjūčio 24-osios) išvakarėse Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino pirmojo LDK cecho statutą – Vilniaus auksakalių cechui buvo suteikta valdovo privilegija. Nuo tada rugpjūčio 24-oji Vilniaus amatininkams tapo atmintina diena – būtent tą dieną vykdavo svarbiausios cechų iškilmės.
Savo kulinarijos paveldu mes galime lygiai taip pat nustebinti pasaulį, kaip nustebinome lietuvių kalbos žodynu ir lietuvių dainomis.
Kulinarija nuo seniausių laikų yra pripažinta pirmuoju iš menų, tad kodėl pasauliui pristatome profesionalų baletą, operą, teatrą, dailę, o Lietuvos kulinariją atstovauja išskirtinai keli kaimiškai ubagiški valgiai, primityviai patiekiami plastmasiniuose induose?
Viskas, kas šiandien vyksta apie kulinarijos paveldą kulinariniu požiūriu yra diletantiška ir nerimta. Jau vien tai, kad nėra net oficialios „Lietuvos kulinarijos paveldo“ institucijos, kelia daug abejonių. Kas ir kaip sprendžia, kas yra Lietuvos kulinarijos paveldas, kas ėmėsi drąsos dalinti Europos kulinarinio paveldo pažymėjimus ir net lenteles prie maitinimo įmonių?
Lietuvoje galima rasti kokių tik nori tautų restoranų, tačiau kodėl nėra nė vieno lietuviškų valgių restorano? Negi geri Lietuvos kulinarai, virėjai ir kepėjai visi iki vieno išvyko iš Lietuvos, o čia pasiliko vien tik pameistrio lygio virėjukai, mokantys gamintis tik savo kaimo valgius ir tuo visiems demonstruojantys nepakankamą kulinarinį išprusimą ir iš to įgytus atitinkamus kompleksus?
Istoriškai susiklosčiusi senoji lietuvių virtuvė savo technologiniais principais, maisto produktų ir žaliavų kombinacijomis ypatingai ryškiai skiriasi nuo kaimyninių latvių, slavų (lenkų, rusų, čekų, baltarusių, ukrainiečių) ir vokiečių virtuvių.
Jau nuo senų senovės daugelis lietuvių valgių įėjo į tarptautinę virtuvę kaip grynai lietuviški valgiai. Tai juoda ruginė duona, pikliuotų miltų duona, ragaišis, dzūkiškos miško uogų duonos, žemaitiška ruginių miltų duona su rūkytais lašinukais, karvojus su vištienos įdarais, raugintos tešlos banda, riestainiai, meduoliai, raugintos daržovės ir vaisiai (kopūstai, agurkai, obuoliai, kriaušės, grybai), rūkyti vaisiai, mėsos miltai, vytinta mėsa, fermentuota mėsa, lietuviškas skilandis, darata, kindziukas, rūkytos ir vytintos dešros, rūkytas žemaitiškas avies kumpelis, rūkyta žvėriena, rūkytas šerno kumpis, vytinta žvėriena, rūkytas kurtinys, rūkytos žąsų puselės, mėsos ir paukštienos slėgtainiai bei vyniotiniai, įdarytas paršiukas, grietinė, smetona, sviestas, smetonos sviestas, vėžių sviestas, saldūs ir brandinti sūriai, barščiai su auselėmis, pieniškos daržovių sriubos, putros (kurių nebežino ir etnologai), lietuviškos šaltsriubės, žemaitiška žąsienos sriuba, blynai, blyneliai, sklindžiai, koldūnai (šiandien jų niekas nemoka gaminti ir koldūnais vadina virtinius su mėsos įdaru), virtiniai, šaltanosiai, varškėčiai, kepta antis su kiečiais, kepta žąsis su obuoliais, rūkytos seliavos kanapių arba sėmenų aliejuje, šalto rūkymo žiobriai, karšto rūkymo karšiai, kuršiškai šaltai rūkytas ungurys, įdaryta lydeka ir kitokios įdarytos žuvys, keptas karpis su alumi, virta lydeka su krienais.
Daugelis dabar žymiausių ir skaniausių tarptautinės virtuvės troškinių ir apkepų taip pat turi lietuviškos virtuvės prigimtį, nes lietuviai net XXI amžiuje dar tebeturi išlaikę tikrąsias duonkepes krosnis. Galų gale, senosios lietuviškos virtuvės pagrindinis įnašas į pasaulio kulinariją buvo jos gausybė miško gėrybių valgių, gaminamų iš sumedžiotų taurų, stumbrų, meškų, ernių, laukinių arklių, briedžių, elnių, stirnų, šernų, bebrų, kiškių, netgi opšrų, taip pat gausybės laukinių paukščių. Šių produktų dalis lietuvių mityboje buvo akivaizdi, juolab, kad valgių gamybai buvo naudojama ne tik švieži, bet ir sūdyta, vytinta ir rūkyta žvėriena ir laukinė paukštiena.
Pažymėtina tai, kad Lietuva XIV—XVIII a. eksportuodavo į Vokietiją, Prancūziją, Angliją, Italiją ir kitas Europos šalis daug vytintos žvėrienos, rūkytos meškienos ir šernienos bei laukinės paukštienos (rūkytų einių, kurtinių, tetervinų, gulbių, žąsų, ančių). Pavyzdžiui Lietuvos iždas net iki XVII amžiaus vietoje piniginių įnašų priimdavo rūkytus šernų kumpius, – štai koks buvo jų kokybės ir išlaikymo lygis. Ypač plačiai paplitę buvo bitininkystės produktai – medus ir gaminiai iš medaus, gėrimai iš medaus ir valgiai iš ir su medumi.
Viduramžių metraštininko žodžiais „lietuvišku medumi vertėsi ir maitinosi visa Vokietija, Anglija ir tolimiausios Europos šalys“. Medaus reikšmę lietuvių buityje rodo tai, kad vienintelėje Europos šalyje – Lietuvoje nuo senų senovės galiojo medaus duoklė, išskirtiniai bitininkystės teisės aktai ir reglamentai, taip pat bitininkų brolijos – bičiuliai. Medus lietuviams atstojo pinigus.
Minėtos aplinkybės matyt ir bus apsprendusios senosios lietuvių virtuvės valgių gausumą, patiekalų gamybos technologijų ištobulinimą, rafinuotumą, juolab kad ji buvo ne tik pritaikyta Lietuvos didikų ir bajorų finansinėms galimybėms, kurie tuo metu Europoje buvo turtingiausi žmonės, jų išlavintiems ir rafinuotiems skoniams bei poreikiams, bet ir rėmėsi vietinėmis, tradicinėmis lietuviškomis maisto žaliavomis ir produktais.
Nuo 1453 metų, turkams užėmus Konstantinopolį, sužlugo Viduržemio jūroje klestėjusi prekyba su Rytais ir prekybiniai Rytų ir Vakarų keliai persikėlė į Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją, per kurios teritoriją ėjo prieskonių ir šilko prekybiniai upių ir sausumos keliai nuo Juodosios jūros iki Baltijos jūros. Antra vertus, pirkliams, keliaujant per Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos teritorija, įvežamos prekės būdavo tik vieną kartą apmokestinamos, gerai saugomos ir įstatymais, ir nuo pakelės plėšikų, nes surinkti mokesčiai ėjo į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio iždą.
Ne be reikalo XVI amžiaus pradžioje Romos popiežiaus nuncijus B. Bondžiovanis, lankęsis Vilniaus Karalių rūmuose, išskaičiavęs kiek ir kokių brangenybių rūmuose yra matęs, apstulbęs rašė: “Be sidabro indų, naudojamų karaliaus ir karalienės, ižde yra 15000 auksuoto sidabro indų, kurių niekas nenaudoja, dubenys ir indai su visokiausiais žemės ir jūros žvėrimis. Pagaliau auksuotos taurės, duodamos vyskupų, vaivadų, kaštelionų, seniūnų, kai jie gauna iš karaliaus paskyrimus. Be to, rūmuose buvo daug retų ir brangių dalykų, kuriems vien tik paminėti reikėtų daug laiko. Iš viso su Žemutinės pilies turtais Venecijos ir popiežiaus lobynai negali lygintis” – baigia nuncijus. O juk tais laikais Venecijos oligarchinė respublika, valdžiusi Viduržemio jūros uostus ir visą prekybą su Rytais, buvo pati turtingiausia Europos šalis, o apie popiežiaus turtus net legendos būdavo kuriamos…
Lietuvių tautinė žemoji virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus, paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal daugiau išskirti reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo skurdesnis.
Ar labai skiriasi mūsų nacionalinių patiekalų valgymo ypatumai skirtingais metų sezonais?
Suprantama, kad metų sezono laikai ir jų metu gaunami maisto produktai įtakoja valgių ir gėrimų gamybos būdus bei vartojimą.
Ar galima teigti, kad mūsų nacionalinė virtuvė ypač kaloringa? Ar visos jos tokios?
Terminą „kaloringumas“ sugalvojo mitybos nesuprantantys dietologai.
Lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams, ypač turistams.
Ar yra tokių lietuviškų nacionalinių patiekalų, kurie būdavo gaminami seniau, o dabar nebegaminami, arba visai nebepopuliarūs?
Jie juos surašytume į knygą, išeitų keliolika tomų. Skaitykite V.Zavadskienės
„Lietuvos virėja“, K.Budrienės, E,Drąsutienės „Lietuvių valgiai“, J.Uginčienės „Žemaičių valgiai“, N. Marcinkevičienės „Metai už stalo“, – amo neteksite ir akys išsprogs iš nuostabos, ir suprasite kokie apgailėtini yra lietuvaičiai „kulinarinių“ laidų vedėjai ir vogtų receptų knygų autoriai ir leidėjai.
Ryškėja tendencija, kad lietuviai ima gaminti italų, kinų, prancūzų nacionalinius patiekalus. Ar tikrai lietuviška virtuvė nyksta?
Tai ne tendencija, tai didžiulė bėda, svarbiausiai, kad apie tas virtuves lietuviai mažai ką išmano ir gaunasi, kad diletantai ruošia maistą profanams… Bet aukščiausi lygio kvailystę ir visišką neišmanymą apie pasaulio virtuves demonstruoja restoranų, kavinių, barų, picerijų, užeigų ir visokiausių valgyklų savininkai, virtuvių šefai, gamybos vedėjai, maisto gamybos technologai, taip pat www.restoranai.lt ir visokių kitų svetainių, veidavaizdžių, blog‘ų ir kitokių interneto vikruntasų moderatoriai, kurie kilę iš gūdaus Lietuvos kaimo, niekur nosies iš savo kiemo neiškišę, pasaulio nematę, rašyti ir skaityti neišmokę, ėmė Lietuvoje ir “atrado” europietišką virtuvę – štai kaip jiems per smegenis vožė tarybiniai rusiškas „obščepitas“, – jei sulkyg savo neišmanymo lygiu sprendžia, jei buvo bendra TSRS virtuvė, tai turi būti bendri valgiai ir Europos sąjungoje. Ir tie mitybos mulkiai, net nesuvokdami, kad kiekvienas Europos tautos regionas turi savitą išskirtinę virtuvę, sukišę į savo valgiaraščius italų varguomenės valgius picą ir makaronus, “galvoja” atradę Europos virtuvę. Jų gėdinti neįmanoma, nes protas ne košė ir su šaukšteliu neįdėsi, bet užsienio svečiams ir turistams tai sukelia jau ne juoką, o gailestį kvailai lietuvių tautai…
Mane ypač stebina Druskininkai, Birštonas, Alytus, Liškiava, Merkinė, Lazdijai, Varėna, kur net kaimo turizmo sodybose nerasi galinčių pasaulį stebinti dzūkų valgių. Negi Dzūkijoje neliko nė vieno dzūko, negi niekas nesupranta dzūkų kulinarijos paveldo įtakos turizmo vystymui?
Gaila visų dzūkų, kurių suvokimas apie mityba prasideda žydų lapsardokininkų cepelinais, italų picomis su makaronais ir baigiasi amerikonų makdonaldais ir turkų dioner kebabais. Kitaip sakant, šiandien dzūkai prarado savo išskirtinį ir sveiką mitybos supratimą, ir maitinasi išskirtinai gavnopoliniais maisto produktais ir greitmaistiniu jovalu. Net prabangiai įrengtuose restoranuose Lietuvos turizmo centre tapusiais Druskininkuose nerasite dzūkų valgių ir gėrimų. Matyt tai daroma tyčia, kad diskredituoti ir išniekinti ypatingai turtingą ir įdomų dzūkų kulinarijos paveldą…
Kalbant apie gėrimus, ar turime nacionalinių gėrimų? (ypač, kurie egzistuoja dabar) O visų taip mėgstamas mūsų alus? Ar jis priskiriamas prie nacionalinių patiekalų? (o kaip Trejos Devynerios?) Kas yra atsakingi už nacionalinius patiekalus, kad jie neišnyktų?
Išskyrus midų ir midaus trauktines, šiandien parduotuvėse nerasite nė vieno tautinio svaigaus gėrimo. Ir nebus tol, kol nebus sunaikintas dar Jekaterinos II-sios įvestas degtinės monopolis. Monopolistams rūpi tik pelnas, todėl Lietuvoje parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių šlykščiausi surogatai. Ypač blogos kokybė yra starka, trejos devynerios, krupnikas, nes tie gėrimai, kuriais Lietuva galėtų didžiuotis, šiandien gaminami tik alkoholikų dauginimui ir snarglėtų prasigėrusių varguolių džiaugsmui…
Išsigimė ir alaus gamyba, nes alaus bravorai jau pradėjo gaminti nebe alų, o alaus gėrimus – surogatus iš „pročkelių“. Alaus gamyba iš miltelių savikaina mažesnė, gamintojams pelnai didesni, o alaus mėgėjai greičiau tampa alkoholikais…
Ar yra Lietuvoje gerų maisto produktų tiekėjų restoranams?
Lietuvoje tikrų, aukštos kokybės maisto produktų tiekėjų maitinimo įmonėms (restoranams, kavinėms, barams, užeigoms), vaikų darželių, mokyklų, ligoninių ir sanatorijų valgykloms iš vis nėra!!!
Sanitex bei panašių tiekėjų urmininkų ir gavnopolių bazėse visi maisto produktai maitinimo įmonių gamybai iš principo netinka.
Tikrų miltų galima rasti tik pas malūnininką Pranciškų Jokūbauską Garliavoje, bet jis vienas gali patenkinti vos kelių restoranų poreikius.
Mėsos, paukštienos galima rasti tik pas ūkininkus, bet ūkininkai neturi skerdyklų ir naudoti jų produkciją maitinimo įmonių maisto gamybai negalima (individualiai galima).
Tikrų pieno produktų galima rasti tik pas ūkininkus ir su jais galima sudaryti sutartis dėl tiekimo.
Tas pat sakytina ir apie daržoves, vaisius ir uogas, kiaušinius – jų taip pat galima rasti tik pas ūkininkus ir su jais galima sudaryti sutartis dėl tiekimo.
Žuvies dar galima rasti žuvininkystės ūkiuose, bet dabar visos žuvys perdozuotos cheminiais augimo stimuliatoriais ir vaistais.
Žodžiu, Lietuvos restoranuose, kavinėse, ypač vaikų darželių, mokyklų, studentų, ligoninių, sanatorijų valgyklose gamina tik menkavertį maistą iš netikusių maisto produktų.
Išvada: šalies mitybos ir maitinimo politika yra nukreipta į tai, kad visi lietuviai išsigimtų ir taptų ligota buka biomase – pigia daro jėga…
Tai kas apie lietuvių mitybą ir kulinariją vyksta internetinėje erdvėje?
Mūsų dienomis internetinė erdvė tapo pseudointelektualine maišalyne – informacija jau nebėra informacija. Virtuali bendruomenė, rydama vis daugiau tos pseudoinformacijos, yra vis paviršutiniškiau informuojama, vis daugiau ir plačiau klaidinama, mulkinama ir kvailinama, nes tas žinias greituoju būdu ruošia paviršutiniško suvokimo ir supratimo individai (-ės).
Ypatingai daug netvarkos yra Lietuvos virtuvės ir kulinarijos terminijoje, nes čia bet kas, netyčia iškepęs kiaušinį ar užtepęs margarino ant batono, susireikšmina iki kulinarijos „žinovo“ su savo „neklystančia“, tačiau iš tiesų neišmanėliška, dažniausiai profaniškai idiotiška nuomone.
Šiandien knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs plagiatoriai.
Juos aš vadinu vagilkomis ir vagišiais, nežiūrint į tai, kad jie yra šou biznio atstovai, artistai, dainininkai, dizaineriai ar kitų landžių profesijų žmonės, kurie tik reklamos ir savęs aukštinimo sumetimais pasivagia receptą iš jau seniau išleistų kulinarinių knygų, savaip jį aprašo, savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo…
Vagišiai ir vagilkos susireikšminę iki kulinarijos asų, lygindami save su Ramziu arba Oliveriu, šūsnimis leidžia vogtų receptų knygas, o mulkiai lietuvaičiai tas knygas perka ir neišmanėlius garbina, kaip kulinarijos dievaičius.
Liepkite tiems apsišaukėliams savaitę laiko dirbti restorano virtuvėje kasdien nuo 8 val. ryto iki 22 val. vakaro ir kasdien paruošti, pagaminti ir serviruoti valgius bent šimtui žmonių, pamatysite, kad lietuvaičių garbinamos beatikės, biliukai, nomedikės, o dabar ir visi TV laidų vedėjai iš nuovargio po dviejų valandų leisgyviais iškris… Matyt, nekokie jų uždarbiai, kad ėmėsi vagių amato ir leidybos…
Tas pats sakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, blog‘ų, puslapių, veidavaizdžių, kurių „kūrėjai“, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio ir t.t., ir pan. platina savo kulinarinį gamybinį (technologinį) neišmanymą ir kalbinį neišprusimą.
Todėl spaudoje, TV, internete šiandien randame tokį kulinarijos ir mitybos kalbinį šiukšlyną, kurio net visi Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.
Kulinarija jokiu būdu nėra taukuotu pilvu virėjos triūsas, “patrauklios išvaizdos, skanių ir maistingų valgių gaminimo technologija”, – kaip aiškina Lietuvos tarybinė enciklopedija, (beje, ji taip pat aiškina, kad kompiuteris yra tik skaičiavimo mašinėlė?..)
Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau, – ji apima tautos istorijos ir tautotyros, žemės ūkio ir pramonės, kultūros, moralės ir etikos raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą.
Nuo tautos mitybos (maisto produktų atsargų ruošimo ir vartojimo, valgių ir gėrimų gamybos būdų), valgymo įpročių ir papročių priklauso ir žmogaus, kaip asmenybės
• tapatybė,
• esybė,
• geninė sistema,
• sveikata,
• išsigimimų lygis,
• žmonių nutukimas,
• mąstymas (intelektas),
• proto galimybės ir imlumas,
• suvokimo ypatybės,
• mentalitetas,
• gyvensena,
• būdas (charakterio savybės),
• darbingumas,
• polinkiai,
• kruopštumas,
• galų gale tokios būdo savybės, kaip
• agresyvumas arba tolerancija,
• drąsa arba padlaižiavimas,
• kas be ko – žemės ūkio ir pramonės raida.
Pagal P.Bregą net 90% šiuolaikinių ligų priklauso nuo mitybos.
Pagal mane – 80% ligų atsiranda nuo mitybos, 15% – nuo judėjimo stokos, 5% – nuo kitų civilizacijos faktorių, ypač užteršto oro.
Keičiantis mitybai, kinta žmonių tapatybė, kinta sveikata ir net būdo bruožai.
Tarybinis rusų „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) lietuvius pavertė biomase, nuolankiais padlaižiais su bolševikiniu „činovnikų“ garbinimu ir paniška jų baime, siekimu patiems tapti „činovnikais“ ir tada visus niekinti, tyčiotis ir išnaudoti…
Piceristiniai kebabiniai makdonaldinė mityba ir šiuolaikinių maisto prekių parduotuvių tinklai su ne maisto prekėmis, o jų surogatais, lietuvaičius verčia nevispročiais spuoguotais paliegėliais, sugebančiais suvokti tik šou mėšliną „kultūrą“ ir sugromuliuotą delfi ar 15 minučių tipo informaciją
Šitą dalyką puikiai išmano mūsų laikų politikai, kurie manipuliuodami maisto produktais, gali manipuliuoti žmonių sąmone, padaryti juos priklausomais, paklusniais, dvasiškai ir fiziškai silpnais padarais (besmegeniais ligotais gyviais)… Tai didžioji tautos dalis tampa nebe žmonėmis, nebe individais, o biomase – bukagalve pigia darbo jėga.
Ar tik ne tais sumetimais Lietuvos miestai ir miesteliai šių dienų valdininkų (činovnikų) nutarimais ir sprendimais sėte nusėti nesveiko, chemizuoto beverčio maisto produktų ir sveikatai pavojingų gėrimų parduotuvėmis?..
Ar tik ne tais sumetimais naikinami Lietuvos ūkininkai, „remiami“ Europos sąjungos pinigais, kad nieko nedirbtų, tik girtuokliautų ir kuo greičiau išsigimtų ir išdvėstų?
Pagalvokite kokį pasaulinį finansinį krachą sukeltų Lietuvos ūkininkai, neklausydami valdininkų-činovnikų, pradėję auginti organinius (ekologinius) maisto produktus. Šiandien milijardinius pelnus gaunantys maisto prekių gamybos koncernai ir jų parduotuvės „gavnopoliai“ gamina ir parduoda tik maisto produktų surogatus, naudingus parduoti, o ne maisto produktus žmogaus mitybai, žmogaus sveikam gyvenimui…
Ką jūs galvojate apie ekologinius produktus?
Ekologinių produktų gavnopoliuose iš vis nėra, yra tik idiotams skirti brangūs maisto produktai. Niekšai, pamatę, kad žmonėms parūpo maitintis sveikai, suprasdami, kad jau 90% lietuvių tautos yra virtę biomase, jiems lengvai įteigė, kad „ekologiniai“ maisto produktai yra ypatingai brangūs.
Iš tiesų, jei javai, daržovės, vaisiai, uogos yra auginamos gamtiniu būdu, jų auginimo sąnaudos sumažėja dvigubaii, tai tikri ekologiniai maisto produktai privalo būti bent du kartus pigesni už chemizuotus ir sveikatai pavojingus.
O tai, kad ir Tu žurnaliste, ir Tu skaitytojai jau esi toje 90% idiotais tapusioje biomasėje, įrodo tai, jog maisto produktus supranti, tik tuos, kurie yra gavnopoliuose. Tai žino šių gavnopolių savininkai ir todėl Lietuvoje maisto produktai yra žymiai brangesni, nei kitose šalyse, – pelno siekiantys žino ir yra įsitikinę, kad idiotai niekada neprotestuoja, nesupranta, kas yra boikotas, o maisto produktus kaip pirko, taip ir pirks gavnopolyje.
Net užsienio firmos, kurios gamina maisto produktus, gėrimus, žino, kad visi lietuviai yra idiotai ir todėl Lietuvai gamina iš atliekų arba brokuotus parduoda supirkėjams pusvelčiui, o tie šitą niekalą brangiai perparduoda lietuvių biomasei.
Net kokybiško vyno Lietuvoje jau nebėra. Jokio skirtumo nėra tarp 4 litus kainuojančio spirituoto vyno „rašalo“, skirto biomasei girtuokliams ir 40 litų kainuojančio sulfiduoto sauso vyno, skirto nukvailėjusiai biomasei, manančiai, kad jie yra „elitas“.
Apie sulfiduotus vynus geriausiai yra pasakęs Depardje – garsus Prancūzijos aktorius, vynuogynų savininkas, vyno gamintojas ir restoranų savininkas, žymus maisto ir gėrimų gurmė. Jis teigia, kad tikram, garbingam vyndariui net į galvą negali ateiti mintis savo vyną brandinti ne ąžuolinėse statinėse ar jį sulfiduoti. Sulfidavimas pagal Depardje yra tas pat, kaip vaišinant draugus vynu, prieš tai į jį prišikti…
Tai ką valgyti?
Jei dirbate sėdimą darbą, murksote prie kompiuterio ir norite būti protingais, sveikais, laimingais, džiaugsmingais, darbingais, galingais ilgamečiais, lieknais, fiziniai ir seksualiai pajėgiais, svarbiausiai laikykitės griežtos valgymo dienotvarkės, – valgykite kas šešios valandos. Pav.: pusryčiams 7 valandos val. ryte 200 g vaisių, arba daržovių, arba jų sulčių (ką tik išspaustų). Pietums – 13 val. 200 g mirkytų įvairių javų arba kruopų košes, arba žirnių, arba pupelių košes, pagardintas šlakelių alyvų aliejaus ir tikru sojų padažu. Vakarienei 19 val. 200 g tikro naminio rūgpienio, arba riekę (100 g) tikros naminės ruginės duonos, užteptos 8g tikro kaimiško sviesto (ne iš parduotuvės) ir užbarstytos skiltele smulkiai kapoto česnako, arba du kietai virtus kaimiškus kiaušinius, arba tris bertoletijo riešutus, arba 100 g lietuviškų riešutų, arba 170 g raugintų kopūstų su 10g alyvuogių aliejaus ir 20g smulkiai kapotų svogūnų.
Patariu kas antrą-trečią dieną suvalgyti degtuko dėžutės dydžio lašinių gabaliuką su juodos ruginės duonos riekele (100g) ir česnako skiltele, pagardinkite lašinius krienais arba garstyčiomis. Bet svarbiausiai yra gauti tikrų lašinių, kurie privalo būti 12-15 cm storio. Gaila, kad net turguose tikrų lašinių labai sunku gauti, nes tik vienas kitas Lietuvos ūkininkas augina lašinines kiaules, o tie plonieji su mėsos tarpsluoksniais yra cheminiai maitintų kiauliagyvių nesusiformavę lašinai, o chemizuoti kiauliniai taukai tarp plėvių ir mėsų.
Tikrus lašinius žmogaus organizmas įsisavina 97%, nepalikdamas jokių šlakų ar toksinų. O svarbiausias dalykas, kad tikri sūdyti arba rūkyti lašiniai nekaupia, o šalina iš organizmo cholesteriną, ir jei vaikeliai nuo mažumės pradės čiulpti tikrus lašinius, o paskui ir juos valgyti, tai niekada nesirgs peršalimo ligomis, nebijos šalčio ir visokių gripų…
Pažiūrėkite į savo vaikelius, jie jus gali išmokyti maitintis, nes jie nemakso prie stalo valandų valandas rydami ir ėsdami kalnus maisto. Vaikeliai šiek tiek paknabinėja, šiek tiek užkanda ir šauna žaisti. Vaikeliai, jei tėvai prievarta neįgrūda, nevalgo to, kas su kuo nedera. Tačiau tėvai, jau patapę biomase, būtinai ir savo vaikus verčia būti tokiais pat bukagalviais ėdrūnais…
Būtinai vieną diena savaitėje reikia badauti, galima geriant tik vandenį, geriausiai sidabruotą iš Burbuliuko (Žiūr. www.burbuliukas.lt).
Visas kitas maistas yra tam, kad gerus pelnus gautų vaistininkai, gydytojai ir kiti surogatų gamintojai bei pardavėjai.
Beje, maisto papildai, kurių lietuvių biomasė vien pernai nupirko už kelis šimtus milijonų litų, yra ne tik nenaudinga žmonių mitybai, jie kaip narkotikai, daro biomasę nuo jų priklausančią.
Pradėkite save gerbti ir mylėti, būkite garbingi ir orūs, spjaukite į pribezdėtas ir dvokiančias „sporto“ sales, kurias aplankę vėl puolate ėsti ir persiėdus kęsti skausmus skrandyje. Turite šeštadienį ir sekmadienį, tai ir vaikščiokite gamtoje, tyrame ore, parkuose, miškuose, prie ežerų ar jūros. Jei galite, važinėkite dviračiu.
Taip gyvenat ir taip maitinantis galėsite gyventi 300 metų, o svarbiausia, – tapsite protingais ir išmintingais.
O kam rūpi sveikai gyventi, rašykite, skambinkite – gausite Jums specialiai sudarytą valgiaraštį.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas,
Mob.tel. +370 617 24338,
E.paštas: vincentas.sakas@takas.lt