Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt! Tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim
leist pražūt (Jurgis Zauerveinas).
II – jo pasaulinio karo ir pokario metais, remiantis istoriku (A. Damušis „Lietuvos gyventojų
aukos“) Lietuva neteko 1,1 milijono iš kurių 120 tūkstančių žydų tautybės (Jad Vashem memorialo
duomenimis) (dabar pakeista į 143 tūkstančius Lietuvos gyventojų). Sovietai represavo virš 450
tūkstančių (nukankino, sušaudė, įkalino, ištrėmė), vokiečių nacionalsocialistai sušaudė apie 50
tūkstančių lietuvių (Tarptautinis kongresas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, 2000 metai).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš Lietuvos emigravo oficialiais duomenimis apie 700
tūkstančių, neoficialiais apie 1 milijoną Lietuvos žmonių. Užsienio reikalų ministerijos duomenimis
dabar už Lietuvos ribų gyvena 1,3 milijono lietuvių. JTO ataskaitos duomenimis lietuviai
pripažįstami labiausiai nykstanti tauta. Nepriklausomoje Lietuvoje jau virš trisdešimt metų
svarstoma ar išvykę lietuviai ir jų palikuonys, priėmę kitos šalies pilietybę, verti garbingo Lietuvos Respublikos piliečio vardo.
Kaip atsitiko, kad tautiečiai ėmėsi iniciatyvos deramai aprūpinti savo vaikus, remti
savo skurstančius Lietuvoje tėvus, siunčiamais į Lietuvą pinigais remiantys valstybės ekonomiką,
su kuriais susikibę rankomis stovėjome Baltijos kelyje, tapo mūsų priešais?
Lietuvos valdžia ir visų partijų atstovai įnirtingai priešinasi pilietybės sutekimui lietuvių
tautos atstovams užsienyje. Prieš neaiškiai suformuluotą referendumą, spaudoje buvo surengta
agresyvi akcija – „Dvigubai pilietybei – NE“, kurioje dalyvavo beveik visų partijų atstovai. Istorija
kartojasi. Kai iš konclagerių buvo paleidžiami kaliniai, tarybinės LTSR vadovai reikalavo Maskvos
neišlaisvinti lietuvių. Sovietams ignoruojant prašymą, vienintelės Lietuvos valdžia 1957 sausio 16
d. priėmė įsaką draudžiantį lietuviams grįžti į Lietuvą. Stebina jų palikuonių, esančių valdžioje,
vieningumas, kovoje prieš pasaulio lietuvius. Kaip suprasti konservatorių ir laisviečių atstovų
rūpestį išeiviais, jei jų lyderis V. Landsbergis pasisako prieš konstitucijos kaitaliojimą, „apgaulingu
„dvigubos“ pilietybės pretekstu“.
Jo nuomone – tai klasta. „Dvigubi piliečiai“. Kas tai? Ar norim jų kuo daugiau? Aš nenoriu
būti pusiau Lietuvos pilietis“ (Diena.lt 2018.11.02). Kai V. Landsbergis protestuoja prieš dvigubą
pilietybę, Izraeliečiams kažkodėl tinka ir dviguba, ir triguba pilietybė.
2016 balandžio mėnesį konservatoriai ir socdemai Seime prastumia Pilietybės įstatymo pataisą „Dėl LR pilietybės išlaikymo… pasitraukusiems iki 1990 kovo 11 dienos pakeista:… išvykusiems iki 1990.03.11. Taip ciniškai buvo atimta galimybė mūsų išeiviams išlaikyti savo prigimtinę pilietybę. Nes „pasitraukusieji“ reiškia, kad žmonės paliko Tėvynę dėl nesaugumo, pavojaus gyvybei ir panašiai.
Ar Lietuvoje buvo saugu, kai klestėjo nebaudžiamas nusikalstamumas, verslininkų reketas,
bedarbystė, piliečių santaupų praradimai bankuose.
Kaip galima paaiškinti, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šalies ekonomikoje aktyviai
reiškėsi Rusijos KGB. Remiantis archyvine medžiaga matome, kad KGB 1991 gegužės 14 d.
priėmė slaptą sprendimą Nr.123 „Dėl tarptautinių verslo įmonių, kontroliuojamų KGB, įkūrimo“.
Naujai kuriamos organizacijos buvo finansuojamos ir komplektuojamos KGB rekomenduojamais
kadrais.
Lietuvos Respublikos premjero A. Kubiliaus teigimu „daugybinis pilietybės suteikimas
PAR žydams turėjo didele teigiamą politine ir ekonomine reikšmę“. Litvakų palikuonims pilietybės
suteikimas įvardijamas „kaip žaizdų užgydymas“. Gaila tik, kad lietuviams paliekamos
kraujuojančios žaizdos.
Lietuvos Pilietybės įstatymo pakeitimą ėmėsi organizuoti Lietuvos žydų bendruomenė.
Pagaliau 2022 metais šios bendruomenės reikalavimu LR Seimas pritarė Lietuvos respublikos
Pilietybės įstatymo pakeitimams. „Iki šiol LR Pilietybės įstatymas ir teismų sprendimai reikalavo
besikreipiantiems dėl LR pilietybės atkūrimo, įrodinėti, kad LR pilietybę turėjęs asmens protėvis (ar pats asmuo) buvo Lietuvos pilietis būtent 1940 metų birželio 15 dieną. Ši nuostata reikalavo
išsamių istorinių aplinkybių tyrimų, kuriuos tekdavo aiškintis bei įrodinėti, kokiais dokumentais
asmuo ar jo protėviai disponavo iki 1940 metų birželio 15 dienos. Remiantis šiuo sprendimu bus
užtikrintas visiems pasaulio litvakų atstovams LR pilietybės atkūrimas“ (LŽB).
Galima būtų pasidžiaugti jei ne metodai taikomi šiam sprendimui pasiekti. Tam, kad litvakai gautų LR pilietybę, buvo perrašinėjama Lietuvos istorija. Šis darbas buvo patikėtas VDU profesoriui 2001 metais dirbusiam IDIŠ instituto direktoriumi Šarūnui Liekiui ir daktarui Šarūnui Venslauskui. Jie sukūrė naują, paralelinę tarpukario Lietuvos istoriją, pagal kurią 1918 atkurtos Lietuvos pagrindinis tikslas kankinti ir žudyti žydus, juos plėšti ir žlugdyti jų verslą. „Žydai jautėsi nesaugūs, atsižvelgdami į šalyje susiklosčiusią situaciją, kitų gyventojų keliamus neramumus žydų tautybės asmenų atžvilgiu, baiminosi dėl savo ateities bei dėl to, jog likę Lietuvoje anksčiau ar vėliau gali būti nužudyti lietuvių. Todėl jie buvo priversti išvykti iš Lietuvos.
Dešimtys tūkstančių išvyko į Palestiną ir į Pietų Afrikos respubliką, kur tuo metu buvo atrasti aukso ir brangakmenių telkiniai. Į šalį, kur jų žodžiais „pinigus galima semti rieškučiomis“. To užteko menkai žinantiems Lietuvos istoriją Seimo nariams, kurie priėmė LR Pilietybės įstatymo pakeitimą.
Bet ką daryti su pačių žydų lyderių nuomone apie tarpukario Lietuvą?
Vladimiras Žabotinskis, sionistų vadovas, žydų legiono įkūrėjas: žydų autonomija, Nepriklausomojoje Lietuvoje tapo pavyzdžiu apie ką galėjo tik svajoti žydai kitose šalyse.
Žydų poezijos klasikas ir sionistas Chaimas Nachmanas Bialikas: „jei mes Vilnių vadinome Jeruzale, tai tuo pačiu Lietuvai verta vadintis Izraeliu“.
Jakovas Vigodskis Vilniaus sionistų lyderis tarpukario Lietuvą įvardijo
žydų rojumi. Rašytojas Sergėjus Kanovičius: „vaikystėje Lietuva man buvo rojus“. JAV žydų
teologijos seminarijos istorikas, profesorius Davidas Fishmanas – Lietuvos žydai pasaulio žydų
kertinis akmuo.
Ar mūsų valstybės įstatymų leidėjai nėra susipažinę su šių iškilių žmonių
asmenybių nuomone? Tiesą pasakius 2016 metų teismo sprendimu „1918-1940 m.m. Lietuvoje
žydai nebuvo persekiojami ir niekas nekėlė grėsmės pagrindinėms žmogaus teisėms“. Ar galima
įsivaizduoti, kad persekiojami žydai, Lietuvos žydų karių sąjungos nariai būtų dalyvavę Laisvės
kovose gindami valstybę? Seimui priėmus sprendimą, Lietuvos kultūros taryba skyrė finansavimą
delegacijai PAR Nacionalinį archyvą ieškoti atvykusių iš Lietuvos duomenų. Akcija buvo vykdoma
su šūkiu „Lietuvai niekada nebus per daug piliečių“. Iki 1990 politinių permainų Pietų Afrikos
respublikoje gyveno 120 tūkstančių litvakų, kurių dauguma išvyko iš carinės Rusijos imperijos
bijodami represijų už kai kurių žydų dalyvavimą Rusijos imperatoriaus Aleksandro II – jo
nužudyme ir nesėkmingame pasikėsinime į Aleksandrą III – jį. Kaltinimai Lietuvai, kad 1915
metais buvo priversti emigruoti stebina, kadangi tuo metu buvo carinė Rusijos imperija ir būtų logiška reikšti pretenzijas Rusijos Federacijai.
Gal Lietuvos Migracijos departamentas gali paaiškinti savo oficialią poziciją kaip „1941-1942 m.m. žydai buvo priversti masiškai išvykti iš Lietuvos“. Kaip žinoma prasidėjus karui iš Lietuvos išvyko ešalonas su ENKVD‘istais lietuvių tautos budeliais. Ar tai jų palikuonimis taip jautriai rūpinasi LR Migracijos departamentas.
Kitų žydų masiškai sugebėjusių išvykti paprasčiausiai nebuvo. Gal LR Migracijos departamentas
susipainiojo ir turėjo omenyje NKVD organizuotą žydų elito evakuaciją į rytus, prabangiais
vagonais, su poilsiu geriausiuose Maskvos viešbučiuose ir Didžiojo teatro aplankymais. Kitas
klausimas – o kaip su Vilniaus geto policininkais dirbusiais gestapui? Kaip su tais žydais, kurie
naikino getus Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje, masiškai plėšė ir šaudė žydus nacionalsocialistų okupacijos metais? /www.alkas.lt R. Pankevičius „Ar tikrai Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos“/.
Džiugu, kad dabar Izraelio jaunimas gaudamas automatinį ginklą, gauna ir Lietuvos
Respublikos pasą. Daugėja Lietuvos gynėjų, kurių jau yra 20 tūkstančių. Gal tik truputį neramina
Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės p. F.Kukliansky viešas pareiškimas kaip žydai nekenčia lietuvių. Arba kaip mylimą žydų Lietuvą vertino Lietuvos žydų asociacijos Izraelyje pirmininkas Josif A. Melamed – „Lietuva yra ne kas kita, kaip niekinga parijų valstybė Europos širdyje, ir taip
turi būti vertinama“.
E. Zurofas džiaugdamasis lietuviams pasakė „Čia jums kerštas – neliko 200 000 žydų,
greitai Lietuvoje liks senukai ir neliks kam gyventi tuose žydų namuose“. Grant A. Gochin, kuriam
suteikiama Lietuvos pilietybė taip atsiliepia apie lietuvius „mano dieve, nubausk tuos bailius.
Padaryk, kad prakeiksmai ir nelaimės lydėtų visą jų bendruomenę, kad prakeiksmas kristų ir ant jų
palikuonių, ir ant jų vaikaičių“. Taip atsidėkojama lietuviams daugiausiai Europoje išgelbėjusiems
žydų. O gal to priežastis visai kita. Paryžiuje 1919 rugpjūčio 5 d. buvo priimta Lietuvos delegacijos
deklaracija, kad kuriama dualistinė dviejų tautų valstybė – lietuvių ir žydų, pasirašyta delegacijos
pirmininko A. Voldemaro. Prie visų logiškų žydų teisių atsirado ir tokios – „vartoti savo kalbą
teismuose ir viešose institucijose, taip pat Seime“. „Teisė priiminėti finansines aukas, ko gero
panašiai, kaip buvo remiami žydų naujakuriai Palestinoje“.
Viską sugadino po Rusijoje – įvykusio perversmo į Tėvynę grįžę 200 tūkstančių lietuvių
inteligentų ir verslo atstovų, kurie organizavo efektyvia ekonomine sistemą, kuri nukonkuravo žydų verslininkus, kurie jaučia nuoskaudą iki šiol.
Politinių kalinių ir tremtinių palikuonių, kuriems atstovauju ir aš, šeimos nariai norėdami
gauti LR pilietybę turi atitikti visą eilę reikalavimų, tame tarpe laikyti lietuvių kalbos ir
LR Konstitucijos pagrindų egzaminus. Tuo tarpu pasaulinei litvakų bendruomenei apimančius žydus gyvenančius LDK (Lietuva, Latvija, Baltarusija, Ukraina, dalis Rusijos ir Lenkijos) nekeliami jokie reikalavimai.
Ar tikrai naujieji Lietuvos Respublikos piliečiai, po 100 – 140 metų pajutę nenumaldomą
meilę Lietuvai, nelabai dėmėjęsi kas ta Lietuva, nežinantys jos istorijos ir kalbos, tampa
nepalyginamai, mūsų seimūnų nuomone, vertingesni už lietuvius?
Ar tikrai reikalingas dar vienas referendumas? Ar tokios mažos tautos valdžiai nepakanka
vieno milijono lietuvių nuomones? Kažkaip Lietuvos Žydų bendruomenės vadovybė, jai aktualų klausimą išsiuntė be jo. O gal atbuline data reiktų ir jiems surengti referendumą? LŽB dėka buvo
įrodyta, kad pilietybės klausimas – politinis sprendimas ir Konstitucijos keisti nereikia.
Užsienio lietuviams, kaip nykstančios tautos atstovams, dviguba pilietybė ypatingai svarbi
norint išlaikyti tapatybę.
Svarbu ir tai, kad dabartinė Lietuvą atstovaujanti valdžia nukerta ir mūsų vaikų ryšį su Lietuva.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos narys
Raimondas Pankevičius, tel. +370 659 66123.