Klausia šiuolaikinis Vakarų Europos mokslininkas dr. Gerhardas Schwarzas ir
atsako: „Šveicarija turtinga ne pinigais“. Ji turtinga išvystyta chemijos, farmacijos
ir mašinų pramone, nepriklausomais šalies energetiniais ištekliais, patikimomis
laisvanoriško draudimo garantijomis. Prie Šveicarijos turtų mokslininkas
priskaičiuoja: šalies piliečių punktualumą, diskretiškumą, patikimumą, švarą,
rūpestingumą, tvarką, tradiciškai sąmoningą krašto resursų tausojimą. Nė vienos
pasaulio šalies piliečiai privačioje ir politinėje erdvėje neturi taip puikiai
susiderinusių teisės ir demokratijos…Taigi, kiekviena šalis turi būti turtinga ir
susipratusiais sąmoningais piliečiais…
Tuo tarpu, kai Lietuvoje vyksta nesutarimai, kam galima suteikti, ar
nesuteikti Lietuvos pilietybę, Šveicarija išskiestomis rankomis priima
viso pasaulio talentus: sportininkus, meno ir kultūros pažibas,
novatorius ir mokslininkus išradėjus, be jokių išlygų suteikdama jiems
pilietybes, didžiuodamasi, kad jie pasaulyje toliau garsina Šveicariją.
Senoji Šveicarijos išeivijos karta vis prisimindavo artimai pažinusi
žymiausią 20-jo amžiaus vokiečių rašytoją Nobelio premijos
laureatą (1946), rašytoją Hermaną Hesse, 1924 m. su džiaugsmu priėmusį
Šveicarijos konfederacijos pilietybę ir tapusį lygiaverčiu Alpių šalies
piliečiu. Pats H. Hesse sako, kad Šveicarijos kantonas
Tesinas jo gimtine tapo nuo 1919m. iki mirties (1962 m.)
Tesino Garbės pilietis, ŠLB narys nuo 1952m., lietuvis kunigas
Albinas Arminas (1919-2007), Lugano klinikos kapelionas (1957-
2007)Tesino katalikų mylėtas, su meile vadintas “kapelionu lituano”,
LB vis primindavo savo pažintį su H. Hesse, pasakodavo rašytojo
nuotykius jam laipiojant Alpių kalnų labirintais.
Nors H. Hesse gyvenimo ir veiklos biografija plačiai išdėstyta
internete, tačiau apie jo nuotykius kopiant pavojngomis Alpių kalnų
keteromis daugiausia aprašymų suradau šveicarų medijų
archyvuose. Hesse nebuvo alpinistas profesonalas, tačiau aistringas
keliautojas, savarankiškai pasirengęs ilgalaikiams žygiams į
Šveicarijos Alpes. Jį gerai pažinę šveicarai pasakojo, kad didžiausio
įkvėpimo jo kūrybai teikė Alpės, nes paklaidžiojęs kalnų labirintais,
savo rankraščiuose išliedavo nepaprasto skaidrumo, liūdesio ir
džiaugsmo eilutes:
“Saulė kaitriai kepino mano išlepintą odą, augalų dygliai brėžė ant mano kojų
radonų “brėžinių’ tinklus; keliai ir klubai nuolat kliuvo, daužėsi į atsikišusių kietų
kaštonų kamienus ir dar kietesnes uolas, palikdami žaizdas. Bet aš buvau
nusiteikęs linksmai, dainuodamas ėjau į tą laukinį gamtos prieglobstį. Veržiausi į
aukštį, į stačius uolų smaigalius, nuo kurių galėjau pažvelgti gilyn, į žydrąjį ežero
mėlį. Kalnų uoloms aš sugalvodavau naujus vardus ir džiaugiausi kiekvienu
kraujuojančiu įbrėžimu mano blyškioje minkštoje odoje. Tai buvo džiaugsmingos
vaikiško pasismaginimo valandos…”(“Viena išvyka”)
Kas yra skaitęs Hesse pasaką “Paslaptingasis kalnas”, atpažins ir
vieną Gialo viršukalnę Tesine su stačiu aštrių akmenų šonu. Pasakos
veikėjas Cesko Biondi, vedlys be patento, nori ją įveikti pirmasis:
“Patamsyje dunksantis kalnas tapo jam vis mielesnis, tačiau pražūtingoji meilė
nėra iškart pasiekiama, baugusis kalnas vis iš naujo rodė keliautojui savo
užslėpto žaveso lobius ir nesipriešindamas šį vienišąjį keleivį prisileido arčiau
savęs…”
Hesse genialiai aprašo, kaip tarp kalno ir žmogaus užsimezga beveik
erotiškas ryšys… Prieš pasiekiant viršūnę, pakilęs vėjas pastvėrė
Biondi skrybėlę, šis, bandydamas ją sučiupti, atliko klaidingą žingsnį
ir nuslydo žemyn… Šioje pasakoje Hesse perteikia savo kalnų
laipiotojo ir keliautojo patirtį.
Visoje Hesse kūryboje daug puikiai pavaizduotų scenų ir įspūdžių,
kada jis laipiodamas, dažniausiai nuogas, kalnų labirintais
pajausdavo savo kūnišką sąjungą su kalnais ir uolomis, savo
pavojingus žygius papildydamas vis naujais atradimais. Šveicarų
rašytojas Emilis Zopfis aprašo Hesse keliones Tesine, Arscegno
kalno viršūnėmis 1907 metų pavasarį. Pagrindinę to kalno trasą
vietiniai tebevadina Monte Verita – “Nuogųjų šokėjų” keliu, nes ten
buvo įsikūrusi menininkų kolonija. Kalne Hesse praleido keturias
savaites besimaitindamas uogomis, rūgštynėmis ir riešutais. Čia jis
užmezgė draugystę su poetu ir gamtos filosofu Gusto Greseriu,
įsikūrusiu miško uoloje. Tą pažintį patvirtina Hesse užrašyti žodžiai:
Mūsų žmonijos gyvybingumo regeneracija gali būti priklausoma nuo
gamtos teikiamo maisto mūsų skrandžiui ir mūsų nuogam kūnui”.
“… keliaudamas padais ir keliais pajaučiu Žemės vilnis, slėnius, pakilimus ir
žemės raukšles, taip švelniai ir gražiai tave glostančias lyg mylimojo ranka
glostytų mylimosios kūną…”
Kelis metus Hesse šeima gyveno Gajenhofe prie Bodeno ežero. Tuo
metu Andų kalnuose buvo įsikūręs pažangesnių visuomeninių
reformų Vakarų Europoje judėjimo centras. Utopistai, rašytojai,
dailininkai ir muzikai įsikurdavo kalnų kaimuose ir, ieškodami
harmonijos su gamta savo kūnui ir dvasiai, stengdavosi išbandyti tuo
metu populiarias utopines visuomeninio gyvenimo formas. Hesse tai
ypač patiko, o vietiniai Gajenhofo gyventojai Rašytojo atminimui
pastatė bronzinį paminklą…
Tačiau Hesse labiausia traukė kalnai pietinėje Šveicarijoje:
“…pereidamas Alpes, aš pajaučiu naujos šilumos dvelksmą, skambios kalniečių
kalbos tonus, pamatau pirmąsias vynuogynų terasas, gausiai išsibarsčiusias,
besipui kuojančias gražias bažnyčias ir koplyčias, kurios jaudina ir švelniai
primena gyvybingą lyg tikrosios motinos artumą.”(“Bažnyčos ir koplyčios
Tesine”).
Atrodo, kad Hesse įpratimas kalnuose laipioti nuogam, atvėrė naują
“kalnų nudizmo” istoriją, kurios malonumais bando naudotis ir 21-jo
amžiaus alpinistai. Apencelio kantono kalnuose ėmė vis dažniau save
pamaloninti kaimynystėje gyvenančių vokiečių turistai. Vietinių
nuostabai, save vadinantys “natūralistais”, dažnai vaikščioja nuogi, o
policijos perspėjimus atremia argumentais: girdi, šalyje nėra įstatymo,
draudžiančio vaikščioti plikiems. Apsiavusiems tvirtais kalnų batais,
ant nuogų pečių užsidėjusiems sunkiasvores kuprines – jiems esą be
galo patogu ir malonu jausti šviežią Alpių kalnų dvelksmą…
Viename laiške savo bičiuliui rašytojui Tomui Manui H. Hesse rašė:”
Bekeliaudamas kelias dienas aš įgavau slogą, ėmė kankinti ne tik
gerklės, bet ir mano namų Tesine ilgesio skausmas…”
Tai aiškiai padvelkia naujos Hermano Hesse Tėvynės artumu ir
meile jai.