Ligija Tautkuvienė. Dėl Šveicarijos LB įsikūrimo datos

Dabartinei Šveicarijos LB pirmininkei p. Jūratei Caspersen,

prieš atsakydama Jums, perskaičiau šūsnį įvairiausių straipsnių, dokumentų, biurokratinių raštų, laiškų, etc, ieškodama paprasto atsakymo – TIESOS DOKUMENTO – kuriais metais buvo įkurta Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB). Kiti Jūsų rašinyje minimi faktai ar fakteliai, nesusiję su ŠLB įsikūrimo data, mūsų nedomina – nėra tiek laiko, galimybių ar didesnio teisinio išprusimo, kad galėtume pritarti ar atmesti įvairiausius išvedžiojimus, galimą melą Janinos Survilaitės adresu.

Redakcijos sprendimu Jūsų rašinio apie ŠLB įsikūrimą, ginčą su Janina Survilaite, nepublikuosime. Išvados, remiantis dokumentais: 

1. Šveicarijos konfederacijos Civilinis kodeksas reikalauja, kad kuriant, registruojant ir atidarant banke sąskaitą Bendruomenei, jos pagrindiniame susirinkime būtų vienbalsiai patvirtintas STATUTAS (įstatai). 

2. Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB) savo Statutą- įstatus patvirtino 1952 m. vasario 17 d. ­­
**********
O dabar siužetas pamąstymui – du JAV piliečiai, vyras ir moteris, kartu pragyveno penketą metų. Po penkerių susituokė. Neilgai trukus sutuoktinis iškeliavo Anapilin. Žmona tikėjosi gauti vyro pensiją. Ji praėjo ilgą kelią ,,per kopas”, įrodinėdama, kad tuos, su vyru pragyventus penkerius metus ne santuokoje, reikėtų ,,užskaityti” ir įtraukti į santuokinio gyvenimo ,,stažą”… Tačiau pagal valstybės įstatymą, nepaisant įvairiausių įrodymų apie bendrą gyvenimą iki santuokos, pensija, deja, neskirta 

Įstatymai tam ir sukurti, kad jų būtų laikomasi. Įstatymas pripažino santuoką tik nuo jos sudarymo dienos. 

Keista, kad Jūs bet kuria kaina bandote įrodinėti, jog pirmasis susirinkimas, pokalbis, sprendimas įkurti ŠLB, laikini įstatai jau ir yra bendruomenės įsikūrimo data.
Jūsų rašinyje yra sakinys: ,,6. ŠLB įstatai visuotinio susirinkimo patvirtinti 1952m. vasario 17d. Iki tol galiojo laikinieji įstatai.”
PATVIRTINTI. Vadinasi, galiojantys, nes laikinieji įstatai nebuvo įregistruoti pagal Šveicarijos konfederacijos įstatymus.

Jūsų nemalonėn pateko rašytoja Janina Survilaitė (1999-2006 ŠLB valdybos pirmininkė), kuri tvirtai gina istorinį paveldą – ŠLB įsikūrimo datą nuo jos Statuto- įstatų įregistravimo datos – 1952 m. vasario 17 d. Jūs kovojate su garbinga moterimi, kurios senelis buvo knygnešiu spaudos draudimo metais, o tėvas – Lietuvos švietėjas, lietuvybės puoselėtojas… Rašytoja už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje, 2011m. apdovanota Lietuvos Didžiojo K­­unigaikščio Gedimino ordinu. 

Jei būtų pripažinta Jūsų skelbiama data (kuria remdamasi net suorganizavote šventę -,,jubiliejų”), tai galima teigti, kad ŠLB visą okupacijos laikotarpį veikė nelegaliai – laikini įstatai nebuvo vienbalsiai priimti, nebuvo įregistruoti.­­ Gal siekiate įrodyti, kad bendruomenė buvo ne tik nelegali, bet ir neveiksni?! 

Paskutinę ir neginčijamą išvadą – pažymą (2015 m. gruodžio 12-18 d.) pateikia LR Istorijos instituto mokslininkai, tyrę išeivijos istorikų ir teisininkų sudarytus unikalius dokumentus:

,,(…) Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vilniaus universiteto Rankraščių skyriaus dokumentai patvirtina Lietuvių išeivijos instituto atlikto tyrimo rezultatus – ŠLB buvo kuriama 1949-1950 m. Tačiau jos steigimas nebuvo lengvas, jis užsitęsė, nes pritrūko Šveicarijoje gyvenusių lietuvių konsolidacijos. ŠLB kūrimas buvo užbaigtas 1952 m. pradžioje, kuomet vasario 17 d. susirinkę lietuviai visuotiniame susirinkime priėmė nuolatinius įstatus, kurie laikytini vieni svarbiausių organizacijos veiklos dokumentų.
1952 m., vienas iš ŠLB kūrėjų, dr. Albertas Gerutis pažymėjo, kad ,,Šveicarijos Lietuvių Bendruomenė baigia formališkai susiorganizuoti. Vasario mėnesį Ziuriche sušauktas Bendruomenės visuotinis susirinkimas priėmė galutinius įstatus ir išrinko Bendruomenės organus” (Lr. 1,952-04-10 informacija ,,Britanijos Lietuviui”).
Pagarbiai,
lnstituto direktorius Rimantas Miknys, dr. Česlovas Laurinavičius, dr. Vtalija Stravinskienė, e.p. Vitalija. stravinskiene@istorija.lt”
****
Štai čia ir padėkime tašką. Reikėtų. Tačiau, perskaičiusi J.Survilaitės knygoje ,,Alpių lietuviai” išspausdintą Jūsų pačios pasirašytą autobiografiją (Vilnius, 2005, p.145-149), tikiu, kad ir toliau atkakliai neigsite Tiesą…

Tokią išvadą padiktuoja Jūsų pasipasakojimas… Cituoju:,, Senelis Juozapas Jablonskis (vyresn.) – komunistas, revoliucionierius-pogrindininkas, pirmųjų kolchozų kūrėjas Žemaitijoje. Už nuopelnus valstybė jam pastatė paminklą, portretas kabojo Mažeikių miesto kraštotyros muziejuje. Aš didžiavausi seneliu. Tėvelis nebuvo komunizmo ideologas, bet buvo komunistinio darbo pirmūnas. (…) Vėliau, Vilniaus Universitete dirbau komjaunimo ir profsąjungos darbus” (p.146). 

Pastebėjimas – įsikūrus ,,Sąjūdžiui” Jūs mokotės ,,dainuoti (himnas giedamas!!! – L.T.) Lietuvos himną…” (p.146). Beje, Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos ,,Tautiška giemė“… Netrukus savanoriškai darbuojatės ,,Sąjūdžio” laiškų skyriuje. Įdomūs mano prisiminimai – buvau Lietuvos liaudies kultūros centro Sąjūdžio grupės atstovė spaudai, tad kurį laiką teko lankytis ,,Sąjūdžio” būstinėje. Esu ne kartą girdėjusi nusiskundimų iš iniciatyvinės grupės žmonių, jog dingsta laiškai, kuriuos rašo žmonės iš visų Lietuvos kampelių. Ne vienas ir ne du rašė apie vietinių komunistėlių priešpriešą ar net neapykantą Sąjūdžiui pritariantiesiems ir pan. Tada buvo atkreiptas dėmesys į ,,entuziastingas” laiškų skyriaus savanores… Nežinau, ar Jūs tuo metu darbavotės… 

Atkūrus Nepriklausomybę, Jūs, kaip laimės paukštis, labai greitas išvykote studijuoti į užsienius. Sėkminga santuoka, du vaikai. Ir čia STOP kadras: ,,…šeimoje kalbame angliškai. Vaikai laisvai kalba angliškai ir vokiškai” (p.148).
Kokį rodote pavyzdį tautiečiams, vežantiems kas šeštadienį vaikus į lituanistines mokyklėles? Jokio. O juk ne vieno tokio mokinuko tėtis ar mama nėra lietuviai. Bet stiprus noras, kad vaikai kalbėtų protėvių kalba, su ja priimtų lietuvišką paveldą, nugali viską. Puikiausias pavyzdys – išeivijos įkurtos lituanistinės mokyklos, praėjusios laiko išbandymus.

2012 m. Jūs ir aš buvome Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XIV Seimo, surengto Vilniuje, delegatėmis. Jus įsidėmėjau, kai pristatinėjote mūsų poeto J.Mačiulio Maironio jubiliejaus šventę ir jo vasaros viešnages Šveicarijoje. Išleidote gražų posterį. Ir, staiga, išgirstu: ,,Suradome namą, kuriame apsistodavo poetas. Sutarėme, kad leis pakabinti atminimo lentą. Tik reikia 500 dolerių (gal ir daugiau ar mažiau, tiksliai nepamenu, L.T.), tai lentai pagaminti ir pakabinti.”

Oho, pagalvojau, į Lietuvą žiūrime, kaip į melžiamą karvę – duok ir duok. O juk visi, išvykę iš Lietuvos, kad ir kokį darbą dirbtų, užsidirba daugiau (vidutiniokai), nei pasilikę Tėvynėje. Nejau ŠLB nepajėgia surinkti tų 500 doleriukų? Kita vertus, daug svarbiau supažindinti su poeto kūryba, nei ta lenta kažur Šveicarijoje pakabinta.

Mano kartos moksleiviai mintinai deklamavo ,,Maironį”, kurio vos ne visą poemą apie Čičinską net mano a.a.mama padeklamuodavo. Visi žinojome, kad poetas vykdavo į Šveicariją. Ir niekam labai nesvarbu bus ten tokia atminimo lenta ar ne. Juk ne vienas Maironis viešėdavo. O kur didysis lietuvninkas J.Eretas, poetė S.Neris ir kt. literatai, menininkai?

Kažkada ,,Bernardinai.lt” perskaičiau Jūsų pasigyrimą – PLB priklauso milijonas lietuvių. Prajuokinote – pasitikrinkite kiek ,,milijonų” balsuoja rinkimuose. Dar dirbdama ,,Draugo” laikraštyje, atlikau tyrimą (2004 m.) – kiek lietuvių dalyvauja JAV LB rinkimuose. Tarp 2-5 tūkstančių ir NE DAUGIAU, nors čia tikrai gyvena ne mažiau kaip pusė milijono lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių. Ar žinot kodėl po pasaulį išsisklaidę lietuviai nesijungia į bendruomenes? Nebėra autoritetų, nėra asmenybių, galinčių stoti bendruomenės priekyje. Be abejo, yra ir buvusių komunistų, profsąjungų veikėjų, kurie veržiasi į sceną – jiems tas pats kam tarnauti – vakar komunistas, kovojantis už komunizmo pergalę, o šiandien jau didysis katalikas, organizuojantis net piligrimines keliones į šventąsias vietas…Vyrauja merkantiliškumas – kaip daugiau visokiems projektėliams išgauti pinigų iš Lietuvių Fondo, kuriam pinigėlius suaukojo filantropiški lietuviai ar Lietuvos ir su tais projektėliais pasigarsinti lietuviškam  pasauliui.

Pabaigai keletas sakinių apie JAV įkurtą Lietuvių Fondą (LF).
Filantropo dr. Petro Kisieliaus (jo paties pasakojimu), kuklaus namuko jaukiame pusrūsyje susirinkę medikai – dr. Antanas Razma ir keletas kitų, tarėsi kaip geriau išlaikyti ir kaip paremti lietuvybę išeivijoje. Rutuliojosi idėja apie LF įsikūrimą, kuriam aukas sudėtų išeivija (turtingesni medikai, be abejonės, aukotų ir didesnes sumas), o to fondo lėšos būtų naudojamos išeivijos švietimo, kultūros, sporto ir visuomeniniams reikalams.

Pirmoji ,,kregždutė” – dr. Antano Razmos straipsnelis ,,Milijono dolerių fondas lietuviškiems reikalams ir to fondo parlamentas”, išspausdintas Čikagoje leidžiamame dienraštyje ,,Draugas” (1960 m. gruodžio 8 d.). Iki Lietuvių Fondo (LF) įsteigimo, Statuto-įstatų patvirtinimo ir įregistravimo dienos, įvyko net 16 organizacino darbo posėdžių. Taigi, pirmas toks platesnis susirinkimas (1961 m. sausio mėn. 8 d.) įvyko jau Alicijos Rugytės namuose.

,,Per pusmetį sutvarkius reikalingus Lietuvių Fondo steigimo dokumentus, atlikus visus formalumus, 1962 m. vasario 10 d. buvo išrinkta laikinoji dvylikos narių Lietuvių Fondo Taryba arba direktoriai. Tarybos pirmininku išrinktas dr. Antanas Razma, Valdybos – Teodoras Blinstrubas. Pirmojo Lietuvių Fondo Tarybos (arba direktorių) posėdžio metu, 1962 m. kovo 7 d. Jaunimo centre, Čikagoje, buvo išrinkta pirmoji penkių asmenų Lietuvių Fondo Valdyba: pirmininkas Teodoras Blinstrubas, vicepirmininkas Antanas Rūkštelė, sekretorius Jonas Vaičekonis, iždininkas dr. Vladas Šimaitis, narys spaudai Stasys Rauckinas. Pirmieji 28 Fondo nariai jau buvo paaukoję 19,714 dol.
1962 m. kovo 14 d. Lietuvių Fondas buvo oficialiai inkorporuotas Lithuanian Foundation, Inc vardu Ilinojaus valstijoje, kaip savarankiška ir narių-aukotojų tvarkoma pelno nesiekianti finansinė korporacija (Not For Profit Corporation), kurios pagrindinis tikslas yra lietuvybės išlaikymas (laikantis „US Internal Revenue Service Code Section 501(c) (3)“ nuostatų). Netrukus LF gavo atleidimo nuo mokesčių statusą („Tax Exempt status“), t. y. teisę nemokėti valdžiai mokesčių ir leidimą aukotojams nusirašyti jų aukas nuo federalinių mokesčių.” (Lietuvių fondas. III, Chicago, 2012, p.16).
1962 m. kovo 14 d. laikoma Lietuvių Fondo įkūrimo data. 

Todėl visokie Jūsų išvedžiojimai apie ŠLB įkūrimo datą yra nei teisiški, nei teisingi, netgi kvepia klastojimu. Nesate teisininkė – Jūsų ,,įrodymai” apie ŠLB įsikūrimą labai panašūs į kažkada buvusio LR Konstitucinio teismo pirmininko E.Kūrio ,,konstitucinės dvasios” atradimus. Jūs bandote išrasti dviratį?!
Kelios Jūsų mintys apie save: ,,Būti visišku politiniu nuliu šalyje, kur žmonėms leista tiek daug patiems nuspręsti irgi labai nemalonu.” (p.149)
Gal tas ilgai užsitęses ginčas dėl ŠLB įsikūrimo datos ir atliepia Jūsų norams nebūti politiniu nuliu? Bet kokia kaina?! 

Įsiklausykite, įsiskaitykite į prof. Rasos Čepaitienės mintis apie istorinio paveldo klastojimą:
,,Tai iš tiesų atvedė (…) prie socialinio darvinizmo įsigalėjimo, „ja načalnik – ty durak“ sistemos įtvirtinimo, šiandien jau pūliuojančio visapersmelkiančio mobingo metastazėmis. Išliko, įsitvirtino ir suklestėjo stipriausieji, dažniausiai susibūrę į klanus ir gaujas.
https://alkas.lt/2021/05/20/r-cepaitiene-drakono-varymas/

biciulyste.com