Patikėję Jo pažadu „laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 13). Kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje. Prašykime, kad mūsų gyvenimas paliudytų mūsų žodžius, o Dievas laimintų mūsų pastangas atsiversti – ištiesinti, kas kreiva, užlyginti, kas duobėta – visa, kas skiria mus nuo Jo ir artimo.
Br. Ramūnas Mizgiris OFM. Nuoroda į Kitą
Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, Gerosios Naujienos pradžia, kaip pranašo Izaijo parašyta: „Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, kuris nuties tau kelią. Tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!’“
Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ (Mk 1, 1–8)
Šv. Jono Krikštytojo skelbimo apie Ateinantįjį vieta yra dykuma. Geografiškai žiūrint, tai būtų Judėjos dykuma – besidriekiantys į Jordano slėnį tyrlaukiai vakaruose nuo Negyvosios jūros. Bet mes esame kviečiami ne tiek išsiaiškinti apibrėžtą vietovę, kiek perskaityti tam tikrą simbolį. Biblijoje žodis „dykuma“ (hebr. midbar, gr. eremos) reiškia ne tik geografinę vietovę be vandens ir augmenijos (Pr 21, 20; Iš 3, 1; Joz 1, 4; 2 Sam 15, 23; 2 Kor 11, 26), bet taip pat ir teologinę sąvoką.
Dykuma primena privilegijuotą išganymo istorijos laikotarpį. Senajame Testamente Sinajaus dykuma tampa išganymo, apreiškimo ir sandoros su Dievu vieta (Iš 13, 17–15. 21). Keturiasdešimt metų, Izraelio praleistų dykumoje, yra ypatinga Dievo artumos patirtis (Oz 9, 10; 11, 1; 12, 20; 13, 4-5). Maištaujantis Izraelis trokšta sugrįžti į šią patirtį (Iz 4, 3; 41, 18–20; 43, 19–20; 51, 3).
Dievas taip pat kviečia savo tautą į dykumą, kad ją užkalbintų: „Todėl dabar aš viliosiu ją, išvesiu ją į dykumą ir prašnekinsiu jos širdį… Ten ji man atsilieps kaip savo jaunystės dienomis, kaip tą dieną, kada išėjo iš Egipto žemės“ (Oz 2, 16–17). Tad visai suprantama, kad ir naujoji sandora, Gerosios Naujienos skelbimas, taip pat prasideda dykumoje.
Jonas augo dykumoje. Dvasiškai tapo didis. Manoma, kad jis kažkiek laiko praleido religinėje bendruomenėje, kuri savo pėdsakus paliko Kumrane prie Negyvosios jūros. Tiek Jonas Krikštytojas, tiek Kumrano bendruomenės nariai savo misiją aiškino Izaijo pranašystės šviesoje: „Tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią!‘“ (Iz 40, 3). Jie pasitraukė į dykumą, kad paruoštų Viešpačiui kelią pirmiausiai į savo, o po to ir į kitų širdis.
Jonas nepamokslauja miesto aikštėse, bet – dykumoje. Atrodo keista: tam, kad pasiektų savo klausytojus, jis pabėga iš miesto. Jis neina prie žmonių, jie skuba prie jo. Savo gyvenimo stiliumi, atrodo, jis daro viską, kad būtų nepopuliarus, nesukeltų smalsumo. Jis nepataikauja, netgi rūsčiai kritikuoja. Mūsų skubančiame pasaulyje vėl reikėtų atrasti šią dykumos reikšmę, kaip susitikimo vietą, kaip bendrystės erdvę; atrasti drąsos pabūti vienumoje, Dievo artumoje, kaip ypatingą galimybę prisiartinti prie kitų ir pasidalinti gyvenimo žodžiu.
Šiandien vis dažniau pasitaiko žmonių, savaitgaliais ar atostogų metu besibeldžiančių į nuošalių vienuolynų ar rekolekcijų namų duris būtent tam, kad išgirstų žodį, kuris suteiktų prasmę jų gyvenimui. Pagaliau jau pradedama suprasti, kad tikri ir autentiški žodžiai vargu ar gali nuskambėti miesto aikštėse bei pramogų centruose. Ten aidi visa tai, kas kelia triukšmą, o dykumoje mus pasiekia žodžiai, kurie keičia žmogų. Tyloje žodžiai yra apvalomi nuo įpročio, jie vėl atranda savo spindesį ir pirminę prasmę.
Biblinės dykumos esmė yra pilnatvė, buvimas, bendrystė, artuma. Jos priešingybė yra tuštuma ir toluma, gyvenimo ir žmonių bendrystės nebuvimas. Paradoksalu, kad mūsų dienomis, kuo labiau daugėja komunikacijos priemonių, tuo stipriau mažėja tikra ir nuoširdi bendrystė.
Be to, lyginant su ankstesniais amžiais, kur tyla buvo norma, o triukšmas – išimtis, XXI amžius padarė radikalų posūkį. Tad reikia nemažai drąsos, paliekant už nugaros šias dirbtinas triukšmo užuovėjas, kad galėtume išeiti į atvirą vietą ir išgirstume Žodį, kuris atnaujina mūsų bendrystę.
Šio metu Bažnyčia vėl renkasi skelbimo vietą dykumoje (akivaizdu, jog kontempliatyvieji vienuolynai turi daugiau pašaukimų į vienuolišką gyvenimą, negu apaštaliniai). Žinoma ne todėl, kad visuomenė ją ignoruoja, ir ne tam, kad pabėgtų nuo pasaulio ar išvengtų nepatogios realybės, bet kad suteiktų savo žiniai esmę.
Skelbimas dykumoje randa kelią, vedantį į žmogaus širdį. Ir ypatingai, jei šią žinią nešantis – kaip, pavyzdžiui, Jonas – kruopščiai vengia sukoncentruoti dėmesį į save, nenori nustebinti, nėra susirūpinęs savo didumu, nesiekia asmeninės naudos, bet savo gyvenimu viską kreipia į Kitą.
Bažnyčios tradicijoje šv. Jonas Krikštytojas yra vadinamas pirmtaku. Pirmtakas yra tasai, kuris eina priekyje. Tai žmogus, kuris, apsirengęs silpnumu, renkasi vien pranešimą, jog atvyksta Galingesnis. Tik tokia Bažnyčia, kuri neskelbia savęs, neužstoja savo didingumu Ateinančiojo ir net pasitraukia į pakraštį, kad Jį praleistų, tampa girdima.
egzorcistas.lt