Žmogaus teisės nėra koks sekuliarus išradimas. Krikščionių Bažnyčia už šias vertybes kovojo dar persekiojimų laikais, netgi anksčiau, nei buvo paskelbtas Milano ediktas (313 m.). Krikščionių bendruomenės sklido ir vystėsi Romos pasaulyje, kuris buvo ne tik civilizacijos, bet ir neteisingos imperijos centras. Šios valstybės gyventojai nebuvo lygūs – moterys ir vergai buvo išnaudojamos socialinės gyventojų kategorijos. Ir tomis sunkiomis sąlygomis drąsūs krikščionių autoriai kėlė balsą prieš diskriminaciją ir priespaudą.
Moterų padėtis
Be jokios abejonės, krikščionių bendruomenėse moterų padėtis buvo geresnė negu tradicinėje Romos visuomenėje. Todėl Adalbertas Hammanas pabrėžia, kad „moterys krikščionybę priėmė ir dėl to, kad naujoji religija joms siūlė lygybės ir emancipacijos, sprendimų laisvės ir raiškos galimybę“.
Slenkant šimtmečiams, Romos pasaulyje būta pastangų pagerinti moterų padėtį, tačiau tų pastangų rezultatai buvo menki. Stoikai ir platonininkai suvokė tokio žingsnio svarbą, tačiau senųjų tradicijų pakeisti jiems nepavyko.
Merginos dar visai jaunos būdavo verčiamos tekėti ir turėdavo rinktis paklusti vyro (cum manu) arba savo tėvų (sine manu) valdžiai. Laikantis Romos įstatymo, būta tik dar dviejų galimybių: usus – t.y. vyro valdžią moterys turėjo pripažinti po pirmų santuokos metų; ir coemptio – pastaruoju atveju moteris jų būsimieji sutuoktiniai nupirkdavo.
Už svetimavimą moterys būdavo baudžiamos pagal įstatymą Lex Iulia de adulteriis, tuo tarpu vyrams buvo leidžiama turėti sugulovių. Žmonos privalėjo valgyti drauge su vaikais, atskirai nuo vyrų, jos neturėjo galimybių mokytis. Paveldėjimas per moterišką liniją (cognatio) buvo pripažintas tik 178 m., valdant Markui Aurelijui, o iki tol paveldėjimas buvo pripažįstamas tik per vyrišką liniją (agnatio).
Vyrai turėjo teisę skirtis, o pati skyrybų procedūra buvo gan paprasta. Remiantis Dvylikos lentelių įstatymu, vyrai teturėjo paprašyti grąžinti jiems namų raktus, o tada žmoną išvaryti (claves ademit, exegit). Tačiau jei skyrybų pareikalaudavo moteris, procedūra būdavo daug sudėtingesnė, o po skyrybų tokių moterų padėtis buvo labai sunki. Jos negalėjo dalyvauti visuomenės gyvenime, politikoje, teisės administravime, kurti literatūros ar sportuoti.
Pirmųjų amžių krikščionių autoriai smerkė moterų diskriminavimą, ypač tai, kad moterys buvo laikomos „nuosavybės objektais“, bei gynė jų laisvę tekėti už mylimo žmogaus. Klemensas Aleksandrietis pabrėžė, kad su moterimis dera elgtis lygiai taip pat, kaip ir su vyrais. Žmonos turi savo vyrus mylėti tikrai, o ne per prievartą.
Tas pats autorius tvirtino, kad moterys nuo vyrų skiriasi tik fiziškai, tačiau yra apdovanotos tokia pačia prigimtimi kaip ir vyrai – esama tik vienos žmogiškos prigimties (mia physis). Esama ne geros ir blogos prigimties, o yra tik geri ar blogi žmonės – vyrai ar moterys, kurių prigimtis yra tokia pati. Dorybės privalo siekti tiek moterys, tiek vyrai (Stromata II.23, IV.8).
Romos imperijoje moterys gyveno atskirą religinį gyvenimą, pašvęstą Didžiajai Motinai (Magna Mater), tuo tarpu vyrai išpažino vyriškas religijas, pvz., mitraizmą. Krikščionių bendruomenėse moterys galėjo gyventi tą patį religinį gyvenimą kaip ir vyrai. Klemensas nurodo, kad Dievas yra vienas – vyrų ir moterų Dievas (Paedagogus I.4).
Kalbant apie vaikus, romėnių moterų teisės taip pat buvo ribotos. Vien tik šeimos galva (pater familias) turėjo teisę nuspręsti, ar pripažinti kūdikį, ar jį pamesti. Krikščionių šeimose padėtis buvo visai kitokia – jos niekada nepraktikavo vaikų atsisakymo.
Laiške Diognetui pabrėžiama: „Krikščionys tuokiasi kaip ir visi žmonės, tačiau jie neatsikrato vaikų“ (c. V). O Tertulijonas kaltino romėnus: „Jūs pametat savo vaikus gatvėse!“ (Apologeticus IX). Minucijus Feliksas teigė, kad romėnai šios baisios tradicijos išmoko iš savo amoralių dievų: „Paliekate savo vaikus žvėrims. Išmokote to iš savo dievų. Saturnas savo vaikų neišmesdavo, jis juos suėsdavo“ (Octavius XXX).
Patvirtinus Milano ediktą, vyrų ir moterų lygybę savo raštuose pabrėžia daugybė krikščionių autorių. Ambrozijus Milanietis šią mintį akcentavo savo Laiškuose (LXIII) teigdamas, kad moterys turi būti vyrų bendradarbės, o ne tarnaitės. O Grigalius Nazianzietis smerkė vyrų vyrams sukurtus įstatymus: „Kodėl jie baudžia moteris, o vyrų nelaiko kaltais? Žmona laikoma nusidėjėle, o neištikimas vyras nenukenčia. Nepripažįstu tokių įstatymų. Nepripažįstu tokios tradicijos. Vyrai yra tokių įstatymų leidėjai ir visi tie įstatymai nukreipti prieš moteris“ (Pamokslas XXXVII).
Vergų padėtis
Kalbant apie vergovę, krikščionių Bažnyčia nebandė pradėti revoliucijos, kuri pakeistų socialinę imperijos struktūrą. Permainos vyko tik pačių krikščionių bendruomenių viduje, kur su vergais elgtasi kaip su broliais ir seserimis, to paties Dievo vaikais.
Romos pasaulyje vergams teko objekto (res) vaidmuo, o jų padėtį apibrėždavo tie įstatymai, kurie taikyti gyvuliams ir daiktams. Formuluota netgi taip: „vergai ir kiti galvijai“. Iki antro amžiaus šeimininkams buvo leidžiama užmušti savo tarnus be jokio pasiaiškinimo (ius vitae necisque).
Dvylikos lentelių įstatymas vergus taip pat traktavo kaip paprasčiausius įnagius. Jų santuokos nebuvo oficialiai pripažįstamos, tad pagal įstatymą jie gyveno contuberniume – t.y. jie buvo laikomi ne sutuoktiniais, o sugyventiniais, tokios poros vaikai tapdavo šeimininko nuosavybe.
Krikščionių autoriai smerkė vergijos instituciją, tačiau nereikalavo staigių permainų, kad nepablogintų ir taip sudėtingų valstybės ir krikščionių bažnyčios santykių. Apaštalų mokymas šeimininkams patarė gerbti savo tarnus, nes šie yra to paties Dievo vaikai (c.IV).
Ignotas Antiochietis rekomendavo laikytis tokios pačios nuostatos, tačiau pabrėžė vidinės laisvės svarbą. Anot šio autoriaus, visuotinio išsilaisvinimo (manumissio) metas dar neatėjo, todėl šitokios pastangos sukeltų tik dar didesnius persekiojimus. Dėl to krikščionių bendruomenėse su vergais dera elgtis kitaip (Laiškas Polikarpui IV.3).
Kaip ir moterų atveju, Klemensas Aleksandrietis pabrėžė bendros prigimties svarbą. Vergai laikomi ne objektais, o žmonėmis, kurių prigimtis yra tokia pati, kaip ir jų šeimininkų. Tas pats autorius rašo: „Nuvilk šeimininkų apsiaustus ir nusek jų papuošalus, tada pamatysi, kad jie niekuo nesiskiria nuo savo vergų ir niekuo nėra už juos pranašesni. Jie netgi menkesni, nes jų kūnai silpni ir jie suserga daug greičiau nei jų tarnai“.
Klemensas taip pat akcentavo vergų teisę praktikuoti religiją. Tikrasis šeimininkas yra Dievas, o Dievui paklusti yra privalu netgi tuo atveju, kai žemiškieji šeimininkai tai draudžia. Krikščionys taip pat turi išmokti dirbti be vergų. Tarnus krikščionys privalo laikyti lygiais sau ir juos mylėti (Paedagogus I.12, III.6,11).
Po Milano edikto krikščionių autorių nuostatos tapo dar radikalesnės. Grigalius Nazianzietis užtarė vyskupu konsekruotą vergą, kad šis būtų išlaisvintas, o Jonas Auksaburnis vergovę laikė nuodėmės žyme, nes Dievas žmones buvo sukūręs lygius.
XXII pamoksle pagal laišką Efesiečiams patriarchas aiškina, kad „vergovė yra vaisius godumo, degradacijos, laukiniškumo, juk Nojus… neturėjo tarno, jo neturėjo nei Abelis, nei Setas“. Todėl patriarchas pabrėžė, kad Bažnyčiai nederėtų įteisinti šios nenatūralios institucijos. Jis dažnai gynė vergus bei kaltino valdžios atstovus, kurie norėdavo būti krikščionys, tačiau troško išsaugoti tą „nuodėmingą“ instituciją.
Anot Augustino, žmogaus dominavimas kito žmogaus atžvilgiu yra apgailėtinas nuopuolio padarinys: „Taip yra dėl prigimties pobūdžio, tokius Dievas sukūrė žmones. Juk Dievas tarė: „Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams“. Dievas nebuvo sumanęs, kad protingas kūrinys, sukurtas pagal Dievo paveikslą, viešpatautų kam nors kitam nei neprotingai kūrinijai; žmogus turi valdyti ne kitą žmogų, žmogus turi valdyti žvėris… Teisūs žmonės pirmykščiais laikais buvo sukurti veikiau gyvulių ganytojais, o ne karaliais“.
Taigi vergovė yra nenatūrali žemiškosios viešpatystės (civitas terrena) institucija. Augustinas pabrėžė, kad žodžio „vergas“ istorijoje nerasime iki to momento, kol Nojus šitaip neįvardijo savo sūnaus nuodėmės. Apimti troškimo valdyti (libido dominandi), šio pasaulio vaikai stengiasi panaudoti savo galią užkariaudami ir pavergdami, nes jie nemėgsta dalintis ir harmoningai gyventi (Apie Dievo valstybę, XIX.14,15).
Išvados
Šiuos ankstyvųjų raštų pavyzdžius čia pateikiau tam, kad parodyčiau, jog žmogaus teisės nesiremia vien prigimtiniu įstatymu. Laisvė, lygios galimybės ir abipusė pagarba nėra vien sekuliarūs produktai. Norėdami apsaugoti žmogaus teises naujojoje Europoje, privalome nepamiršti krikščionybės svarbos.
Žinoma, slenkant amžiams, valdovai, politinės ir netgi ekleziastinės struktūros bandė neteisingumą teisinti krikščionybės idėjomis. Tačiau pirmųjų amžių raštai įrodo, kad neteisingumo šaknys neglūdi krikščionybėje. Priešingai, kovodama už moterų ir vergų teises, krikščionybė sugebėjo pagonišką visuomenę palaipsniui pakeisti.
Aišku, neteisingumo esama ir dabartiniame pasaulyje. Taip yra daugiausia todėl, kad dvi svarbiausios Romos imperijos atramos – rytietiškas mentalitetas bei vakarietiškas pragmatizmas – išliko iki mūsų dienų. Dėl šios priežasties mūsų dienų krikščionims dera atkreipti dėmesį į pirmųjų amžių paveldą, kad ankstyvųjų krikščionių autorių nubrėžta kryptis būtų tęsiama.
Vertė Kęstutis Pulokas
Šaltinis: Bernardinai.lt, tiesos.lt