Paskutinėje popiežiaus Benedikto XVI socialinėje enciklikoje “Caritas in veritate” (CV) randame: “Bažnyčia negali pasiūlyti techninių sprendimų ir tikrai neketina “kištis į valstybinę politiką” (CV, 9). Tačiau jos misija visuomenėje ir neapsiriboja tik kulto praktika ir labdara. Bažnyčios socialinio mokymo tikslas apšviesti “vis išnyrančias naujas problemas šviesa, kuri nekinta” (CV, 12). Galima sakyti, kad tai tam tikra meilės ir tiesos tarnystė visuomenėje. Tai Gailestingosios Dievo meilės (Agape) ir Žodžio (Logos) skelbimas, Žodžio, kuris kuria bendrystę. Šis Logos tampa dia-logos pagrindu. (plg. CV, 4). Taigi, po Kristaus atėjimo meilė ir tiesa tampa neatsiejamos, o ten, kur nėra dialogo – nėra tiesos.
Daugiau nei prieš 100 metų užgimusiam Bažnyčios socialiniam mokymui ir popiežiaus Leono XIII (“Rerum novarum”, 1891 m.) viešam kreipimuisi įtakos turėjo tuometinė beteisė darbininkų padėtis darbdavių atžvilgiu. Stiprėjančiai liberalizmo ideologijai kaip atsakas formuojasi marksizmas ir tokiu būdu kapitalizmui priešpastatomas socializmas, kuris tuo pačiu siūlomas kaip būdas spręsti darbininkų klausimą.
Matydamas darbininkų neviltį ir pavojų jiems pakrypti socializmo link, popiežius Leonas XIII bando užmegzti dialogą tarp visuomenės, valdžios ir Bažnyčios. Bažnyčios raginimu kuriasi darbininkų profsąjungos, kurios padės išsakyti jiems savo poreikius ir apginti teises. Taigi, popiežius siūlo problemas sręsti dialogu tarp darbdavių ir darbininkų, o valdžios prašoma įstatymais apginti darbininkų teises, apribojant darbdavių savivalę.
Kodėl Bažnyčia nepabijojo darbininkų profsąjungų ir skatino jas kurtis, juk jos taip pat galėjo tapti socialistų įrankiais bei kurstyti streikus, kaip kad ir pasitaikydavo? Manau, i dėl dviejų dalykų. Pirmiausiai, Bažnyčios socialinis mokymo pagrindas ir pagrindinė žinia yra asmens orumo skelbimas. Tik užsiminsime, kad vienas iš svarbių asmens orumo bruožų yra pajėgumas pažinti tiesą ir gėrį bei juos rinktis. Tai kyla iš asmens laisvės – bruožo, kuriuo jis labiausiai panašus į Dievą. Visas Bažnyčios socialinis mokymas remiasi šia tiesa.
Antra, manau, kad Leono XIII laikais kunigai buvo arčiau visuomeninių problemų ir popiežius turėjo visą būrį pagalbininkų, į kuriuos galėjo remtis visuomeninių krizių metu. Kad ir pavyzdžiui, Vokietijoje kunigavęs kunigas Adolfas Kolpingas (1813-1865) mirdamas per 18 darbo metų paliko 400 amatininkų draugijų su 80 000 narių. Akylūs skaitytojai pastebės, kad jis net nesulaukė pirmosios socialinės enciklikos pasirodymo. Popiežius Jonas Paulius II 1991 m. jį paskelbė palaimintuoju sakydamas: „Kiekvienas krikščionis privalo jausti atsakomybę už savo gyvenamą aplinką, už visuomenę, už visą žmoniją. Šiuo dėsniu vadovavosi palaimintasis Adolfas Kolpingas. […] Krikščionys privalo eiti į pasaulį, į visuomenės gyvenimą ir jame būti Kristaus sekėjas“. Lietuvoje mes turėjome palaimintą arkivyskupą Jurgį Matulaitį.
Popiežius Benediktas XVI sako: „[…] meilė reikalauja teisingumo – pripažinti ir gerbti teisėtas asmens ir tautų teises.“ (CV, 6) Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba užsimena, kad tauta turi ne tik teises, bet turi teisę turėti ir poreikius. Šiandien tokia tautos profsąjunga yra referendumas – teisėtas būdas, kuriuo ji gali išsakyti savo poreikius.
Ar šiandien Lietuvoje yra įmanomas dialogas tarp Bažnyčios, visuomenės ir valdžios? Savo esme Bažnyčia yra vieta atvira dialogui. Ar ji patvirtins tai, kas ji yra iš tiesų?
Ar šiandien Bažnyčia atpažįsta visuomenėje dygstančius laisvės ir atsakomybės daigus? O gal jie tiesiog per maži, kad būtų pastebėti ir verti dėmesio. Katalikiška visuomenės dalis išgirdo ukrainiečių tautos balsą (ir kas galėjo jo neišgirsti?), bet ar bus išgirstas mūsų pačių – lietuvių tautos balsas. Ar ši vėjyje siūbuojama nendrė nebus nulaužta? Tačiau paguodžianti žinia yra tai, kad, jei šie sudygę daigai – Dievo darbas, joks žmogus to nesunaikins.