Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių
Dievas sako:
„Štai mano tarną sėkmė ims lydėti, jisai bus iškeltas, išgirtas, išaukštintas. Kaip daugelis jo baisėjosi, kadangi jo išvaizda buvo nežmoniškai subjaurinta ir jo pavidalas nebepanašus į žmogų, taip jis nustebins daugel tautų, karaliai prieš jį neteks žado. Jie mat išvys, ko niekad nebuvo jiems apsakyta, išgirs, ko niekad nebuvo girdėję“. Pranašas sako: „Kas patikėjo mūsų skelbimu, ir kam apsireiškė Viešpaties rankos galybė?“ Prieš jį jis išaugo kaip ūglis, lyg atžala iš išdžiūvusios žemės. Nebuvo jame išvaizdumo ir grožio, kad mes būtume žvelgę. Nebuvo į ką pažiūrėti, todėl mes jo nepamėgome. Jis buvo paniekintas, žmonių atstumtas, skausmų vyras, pažįstantis kančią. Kaip toks, prieš kurį užsidengiamas veidas, jis buvo paniekintas; taigi mes jo nebranginome.
Tačiau jis gi mūsų negales nešė ir mūsų skausmus ant savęs užsikrovė. O mes galvojome, kad jis paženklintas, Dievo prispaustas ir jo palaužtas. Jis buvo perdurtas dėl mūsų piktadarybių, jis buvo sumuštas dėl mūsų nusižengimų. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir jo žaizdomis mes išgydyti.
Visi mes lyg avys buvome paklydę, kiekvienas savu keliu ėjo. Bet Viešpats jam leido sau prisiimti visų mūsų kaltę. Jis buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė. Kaip tyli ėriukas vedamas pjauti, kaip avis tyli kerpama, taip jis nepratarė žodžio.
Jis buvo išvestas iš areštinės ir teismo, tačiau kas išaiškins jo kilmę? Jis buvo išplėštas iš šalies, kur gyvybė, už mano tautos nuodėmes buvo pasmerktas mirti. Kapą jam skyrė prie nusikaltėlių, laidojimo vietą – prie turtuolių, nors nebuvo padaręs jokios neteisybės ir jo lūpose vyliaus nebuvo.
Bet Viešpats jautė palankumą savam sumuštajam, pagydė tą, kuris savo gyvybę aukojo už nuodėmes. Užtat jis matys palikuonių, gyvens ilgą laiką. Per jį bus pasiekta, kas Viešpačiui patinka. Po sielos vargų jis regės šviesą ir turės gausingą pažinimą. Dievas sako: „Būdamas teisus, mano tarnas daugelį nuteisins ir sau užsikraus kaltę“.
Todėl aš jam duosiu kaip dalį, gausybę jis gaus kaip laimikį, nes jis davė mirčiai savo gyvybę ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Tačiau jis nešė daugelio nuodėmes ir užsistojo nusikaltėlius“. (Iz 52, 13–53, 12) * * *
Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią
Tavimi pasitikiu, Dieve, ir amžiais nebūsiu apviltas.
Mane dėl savo ištikimybės vaduoki.
Į tavo rankas pavedu savo gyvybę,
mane išvaduosi, Dieve ištikimasis.
Priešai visaip mane plūsta, kaimynai pajuokia, draugai manimi baisis;
gatvėj pamatę, nuo manęs bėga.
Užmirštas aš širdyse, sakytumei miręs,
nelyginant indas sudužęs.
Bet aš tavimi, Viešpatie, kliaujuos, sakau: „Tu mano Dievas.
Tik tavo rankose mano likimas“.
Išgelbėk mane nuo priešo kėslų,
nuo mano engėjų.
Man, savo tarnui, malonųjį veidą parodyk,
gelbėk mane: esi gailestingas! –
Drąsias, tvirtas širdis turėkit,
kas Viešpačiu tikit! (Ps 30, 2. 6. 12–13. 15–16. 17. 25)
Mes turime didį vyriausiąjį kunigą, praėjusį pro dangus Dievo Sūnų Jėzų, taigi tvirtai laikykimės tikėjimo. Mes gi turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet kaip ir mes, visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl su pilnu pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad pasiektume gailestingumą ir rastume malonę patirti pagalbą deramu laiku.
Kristus savo kūno dienomis siuntė savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu bei ašaromis į tą, kuris jį galėjo išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbumo. Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasiekęs tobulumą, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo išganymo priežastimi. (Žyd 4, 14–16; 5, 7–9)
Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi.
Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.
O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų, nepražudžiau nė vieno“.
Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus.
Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. O Kajafas buvo žydams pataręs: „Geriau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“.
Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir dar vienas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“
Šis atsakė: „O ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“.
Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“
Jėzus jam tarė: „Jeigu pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – tai kam mane muši?“
Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar nebūsi vienas iš jo mokinių?“
Tas išsigynė: „Ne, ne!“
Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“
Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“.
Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“.
Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“.
Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
Pilotas tarė: „Ar aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“
Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“.
Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.
Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“
Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau žydų karalių?“
Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.
Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam veidą.
O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo miniai: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste.
Pilotas tarė: „Štai žmogus!“
Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“
Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“.
Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“.
Išgirdęs šiuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“
Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų duota jos iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.
Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą.
Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“
Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“
Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“
Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti.
Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie Kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazaretietis, žydų karalius“. Šį įrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai.
Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“.
Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“
Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kad ji atiteks“. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė.
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Rašto žodžiai, Jėzus tarė: „Trokštu!“ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant izopo lazdelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią.
Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį,– nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.
Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną.
Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Tenai jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti. (Jn 18, 1–19, 42)
Evangelija moko, kad Jėzus, Dievo Sūnus, mūsų gyvenimų teisėjas, panoro priimti veidą tų, kurie alksta, kurie nuogi, kurie serga ar yra įkalinti, visų tų veidą, kurie kenčia, kurių nepaisoma. Mūsų elgesys jų atžvilgiu bus vertinamas kaip elgesys paties Jėzaus atžvilgiu.
Tai nėra tik literatūrinė metafora. Visas Jėzaus gyvenimas tai iliustruoja – jis, Dievo Sūnus, tapo žmogumi, kad iki menkiausių konkrečių detalių dalintųsi mūsų gyvenimu, tapo mažiausiųjų brolių tarnu; neturėdamas kur galvos priglausti, buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus. Toks yra Karalius, kurį šiandien minime.
Be abejonės, tai gali trikdyti. Šiandien taip pat, kaip ir prieš 2000 metų esame įpratę karališkumo požymius įžvelgti sėkmėje, galioje, piniguose, tad mums sunku priimti tokį karalių, kuris tapo mažiausiųjų, nuolankiausiųjų tarnu, kurio sostas yra kryžius.
Ir vis dėlto, mums sako Šventasis Raštas, tokiu būdu pasirodo Kristaus šlovė. Jo žemiškosios egzistencijos menkume yra galia teisti šį pasaulį. Jam karaliauti reiškia tarnauti. Ir jis mus kviečia eiti tokiu pat keliu – tarnauti, būti dėmesingiems vargšo, silpnojo, užmirštųjų šauksmui.
Pakrikštytieji žino, kad sprendimas sekti Kristų tokiu keliu gali pareikalauti didelių aukų, kartais net gyvybės. Bet kaip mums primena apaštalas Paulius, Kristus įveikė mirtį ir veda mus į prisikėlimą. Jis mus įveda į naują pasaulį, laisvės ir laimės pasaulį.
Šiandien dar daugybė sąsajų su senuoju pasauliu, su jo baimėmis mus laiko įkalintais ir trukdo gyventi laisvai ir laimingai. Leiskime Kristui išlaisvinti mus iš šio senojo pasaulio. Mūsų tikėjimas į visų baimių ir vargų nugalėtoją atveria duris į naują pasaulį, kuriame teisingumas ir tiesa nėra parodija, į vidinės laisvės ir taikos su savimi pačiais, su kitais ir su Dievu pasaulį. Tokia yra Dievo dovana, kurią jis duoda per mūsų krikštą.
Vatikano radijas * * *
Br. Lukas Skroblas OSB. Jis apiplėšė pats save
Didžiojo penktadienio liturginio šventimo esmę gerai nusako apaštalo Pauliaus žodžiai: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. … jis nusižemino, tapdamas klusnus iki […] mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų … “ (Fil 2, 6– […]9).
Galbūt naudinga leisti, kad ištarmė „iki kryžiaus mirties“ mūsų sveikam protui taptų rimtu iššūkiu, o gal net ir papiktinimu.
Nužudyti tiesiog užmušant – neįspūdinga
Laisvas Kristaus Jėzaus, išore tapusio žmogumi ir prisiėmusio tarno pavidalą, savęs apiplėšimas ir nusižeminimas pasiekė paradoksalią kulminaciją – Jėzus sutiko mirti pačia gėdingiausia savo laikmečio mirtimi. Nukryžiavimas buvo paneigianti žmogiškumą ir pati negarbingiausia senovės egzekucija. Kodėl? Nes ji padarė visiems regimą perėjimą iš gyvenimo į mirtį, visi galėjo matyti ilgiausiai trunkantį merdėjimą ir visišką kenčiančio žmogaus pasyvumą. Mirtį ant kryžiaus įspūdingai nusakė Seneka: „Pakabintas ant kryžiaus žmogus išgyvena lėtą agoniją, jo nariai miršta vienas po kito ir praranda gyvybę lašas po lašo“ (101 laiškas).
Esminga dar ir tai, kad nukryžiuotasis nėra užmušamas ko nors iš išorės (vėzdas, žvėrys, ugnis), bet, taip sakant, stimpa iš vidaus, matant visiems ir kiekvienam. Juk nužudyti žmogų tiesiog jį užmušant – neįspūdinga. Žiūrovams teikia pasitenkinimo visai kas kita – išjuokiantis nukryžiuotojo pakabinimas ir ilga agonija.
Šioje egzekucijoje nėra paskutinio iššūkio nei dvikovos. Nukryžiavimas – tai tokia egzekucijos forma, kuri neprileidžia net mintyse jokios kovos scenos. Gaivališka blogio imperijos galia čia įveikia vergą visiškai, nukryžiuotasis patenka į dramatišką padėtį – jis visiškai praranda galybę, gebėjimą valdytis, save kontroliuoti, jo kūnas negali pasipriešinti, todėl nėra jokios galimybės mirti oriai, t. y. kaip žmogui.
Ir štai Kristus pasirinko mirti tokia visiškai nužmoginančia mirtimi. Žmogaus protą ir jausmus drebina ypač tai, kad jis tai pasirinko, nes Paulius pabrėžia veiklų Kristaus valios pobūdį – jis „apiplėšė pats save“ ir „jis nusižemino … iki kryžiaus mirties“. Vien tik nusižemindamas jis pasirodė klusnus iki mirties. Tai valingas, norimas nusižeminimas. Tai sąmoningas apsisprendimas.
Atsiduoti dovanos galimybei
Tokia mirtis stipriausiu būdu parodo, kad žmogus yra visiškai negebantis ir neturintis trokšti atpirkti save. Išgelbėti patį save – šito Jėzus ant kryžiaus ypač vengė, nes jis turėjo parodyti, kad prikėlimas ateina vien tik iš Tėvo. Išganytojas yra ne tas, kuris išgelbsti pats save, bet tas, per kurį kiti yra išgelbėjami, ir net tas, kurį išgelbsti kitas, šiuo atveju Tėvas. O Jėzus išgelbėjo kitus tik todėl, kad, begelbėdamas kitus, jis vykdė ne savo, bet Tėvo valią, kuriai jis atsidavė. Todėl ir kiekvienas krikščionis turi persiimti Kristaus mąstysena: kad išgelbėčiau ir kad būčiau išgelbėtas, turiu atsisakyti noro bet kuria kaina išsigelbėti per save.
Turbūt svarbu pastebėti, kad prieš Dievą esame daug labiau atsakingi už savo artimą nei už save pačius. Mat galime padaryti daug ką, kad išgelbėtume savo artimą, tačiau nieko, kad išgelbėtume save – galime tik laukti išganymo iš Dievo, bet ne iš savęs. Todėl vienintelė sąlyga priimti išganymą – tai atsisakyti išganyti save.
Juk išganymo esmė yra dovana, kuri ateina iš kitur. O dovana gali ateiti tik tada, jei gavėjas sutinka ją priimti, tik tada, jei jis atsisako mirtinos iliuzijos tarsi „pagaminti“ šią dovaną per save. Galima gi priimti tik tai, ko neturime, ko nepasigaminame, ko neišsaugome. O esame gebantys priimti tiek, kiek atsisakome valdyti tai, ką gauname. Dovana gi gali būti priimta tiek, kiek gaunantysis jai atsiduoda, kiek jis ją priima taip, kaip jos neturintis. Dovana duoda ir prašo tik vieno – jai atsiduoti. Negana to, atsidavimas dovanos galimybei yra dovanos priėmimo matas.
Persismelkti Kristaus mąstysena kitų atžvilgiu
Kristus „nusižemino“, „apiplėšė pats save“, t. y. atsidavė dovanos galimybei, išstatydamas save trejopai: žmogyste (priimdamas tarno išvaizdą), klusnumu (jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties,) ir kryžiumi (iki kryžiaus mirties). Ir štai šis begalinis jo atsidavimas atvėrė begalinės dovanos erdvę: „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų.“ (Fil 2, 9) Kristaus kančioje ant kryžiaus iki pačių žmogystės gelmių atsiskleidžia dramatiškas principas – išlieka tik tai, kas atiduota. Visiems laikams Kristus parodė, kad trokštantis išsaugoti savo gyvybę, ją praras, o kas, atiduoda savo gyvybę dėl jo, ją atras (plg. Mt 16, 24–25).
Tokia išganymo valia per mirtį tikrai nedera su sveiku protu. Kiekvienas iš mūsų pajuntame, kad tokia valia stačiai kerta kelią mūsų asmeninei pilnatvei. Tačiau Kristus išgyveno ir įėmė savin visus mūsų prieštaravimus Tėvo valiai ir juos numarino savo klusnume. Ir štai Paulius ragina: „Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus.“ (Fil 2, 5) Ir tai nėra tik pripažinti savo silpnybes, ribotumą, tai iš esmės persismelkti Kristaus mąstysena kitų atžvilgiu, laikant kitą „aukštesniu už save“ (Fil 2, 3).
Dievas negali pakilti, nes virš jo nėra nieko. Jis gali tik nusižeminti. Bet žmogus, jei nori pakilti, padarys tai tik žvelgdamas į Kristų. Jis juo galės sekti tik nusižemindamas. Pakanka žiūrėti į Kristų, mokytis iš jo Dievo nuolankumo, prašyti savęs apiplėšimo malonės ir nusižeminus būti išaukštintam Tėvo.
