Geroji Devintinių Naujiena: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51)

Geroji Devintinių Naujiena: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, – sako Viešpats. Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51)

Tai kraujas sandoros, kurią su jumis sudarė Viešpats

Atėjęs Mozė persakė tautai visus Viešpaties žodžius ir potvarkius.
Tauta vieningai pareiškė: „Mes vykdysim visa, ką Viešpats įsakė!“
Tada visus Viešpaties žodžius Mozė užrašė.
Pakilęs dar ankstų rytą, jis kalno papėdėje pastatė altorių ir dvylika akmeninių šulų sulig dvylika Izraelio giminių.

Po to jis pasiuntė jaunuosius Izraelio vyrus, ir tie aukojo deginamąsias atnašas ir pjovė kruvinąsias aukas – jautukus kaip išganymo auką Viešpačiui.
Paėmęs pusę kraujo, Mozė supylė į dubenį. Kita puse kraujo apšlakstė altorių.
Po to jis paėmė sandoros raštą ir balsiai perskaitė tautai.
Jie atsiliepė: „Laikysimės visko, ką Viešpats įsakė, ir būsime jam paklusnūs!“
Paėmęs kraujo, Mozė apšlakstė juo tautą, sakydamas: „Tai kraujas sandoros, kurią su jumis Viešpats sudarė visų šitų žodžių pagrindu“ (Iš 24, 3–8).

* * *
Išganymo taurę pakelsiu, Viešpaties vardą kartosiu

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu.
Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji.
Viešpatie, aš tavo tarnas, – sūnus tavosios tarnaitės.
Tu mano pančius sutraukei.
Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą
Viešpaties būsto atšlainiuos,
vidury Jeruzalės miesto. (Ps 115, 12–13. 15–16. 18–19)

* * *
Kristaus kraujas nuvalys mūsų sąžinę

Broliai! Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taipogi ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui. Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis iškentėjo pirmojoje Sandoroje padarytiems­ nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį ­palikimą (Žyd 9, 11–15).

Tai mano kūnas, tai mano kraujas

Pirmąją Neraugintos Duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur ­paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums.“
Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą.
Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duonos sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“
Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos.
O jis jiems pasakė: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.“
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną (Mk 14, 12–16. 22–26).

* * *
Procesija

I stotis. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Matą

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jei susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jei regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 1–12a).

* * *
II stotis. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Morkų

Anomis dienomis, vėl susirinkus gausiai miniai ir žmonėms neturint ko valgyti, Jėzus, pasišaukęs mokinius, tarė: „Gaila man minios! Jau trys dienos žmonės pasilieka su manimi ir neturi ko valgyti. Jei paleisiu juos namo alkanus, jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“. Mokiniai jam atsakė: „O iš kur dykumoje gauti duonos jiems pavalgydinti?“ Jėzus paklausė: „Kiek duonos kepalėlių turite?“ Jie atsakė: „Septynis“. Tada jis liepė žmonėms susėsti ant žemės. Paėmęs septynis kepalėlius, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ir davė mokiniams dalyti, ir tie padalijo miniai. Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus palaimino jas ir taip pat liepė dalyti. Ir žmonės pavalgė iki soties, ir mokiniai dar surinko septynias pintines likučių. O buvo apie keturis tūkstančius žmonių. Ir jis juos atleido (Mk 8, 1–9).

* * *
III stotis. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Luką

Atėjus metui, Jėzus sėdo su apaštalais prie stalo. Ir tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje“. Paėmęs taurę, jis sukalbėjo padėkos maldą­ ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė“. Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“. Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 14–20).

* * *
IV stotis. Pasiklausykite šventosios Evangelijos pagal Joną

Paskutinės vakarienės metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti. Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs. Jei pasiliksite manyje ir mano žodžiai pasiliks ­jumyse, – jūs prašysite, ko tik norėsite, ir bus jums suteikta. Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai. „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.“ (Jn 15, 4–14)

* * *
Šiandien švęsdami Devintines – Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, patį didžiausią savo tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu slėpinį, dar ir dar kartą susivokime, kokia didžia meile esame mylimi savo Dangiškojo Tėvo.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – nuvalyk, Viešpatie Dieve, bet kokį mūsų kūno ir sielos blogį, pašalink mus bauginančius pavojus, kad Tau tarnautume visada laisva širdimi. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Dievo Sandora su žmonėmis  
Devintinių sekmadienis

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė primena įvykį, kai Jėzus prieš mirtį su mokiniais valgė vakarienę ir jos metu įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kurią kitą dieną kruvinu būdu paaukojo ant kryžiaus medžio. Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo dėkojimo maldą, davė mokiniams valgyti ir sakė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Paskui sukalbėjęs padėkos maldą, davė mokiniams gerti vyno taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 20). Tai buvo Dievo Sandoros aktas, patvirtintas jo brangiausiu krauju.

Atkreipkime dėmesį į šio įvykio svarbiausius kelis momentus. Jėzus sako, kad duona, kurią duoda valgyti, yra jo Kūnas ir vyno taurė, kurią duoda gerti, yra jo Kraujas. Jėzus pabrėžia, kad šis Kraujas yra naujosios ir amžinosios Sandoros Kraujas, ir įsako tai daryti jo atminimui, tai yra švęsti šią Sandorą, iki jis ateis amžių pabaigoje (plg. 1 Kor 11, 26).

Krikščionių bendruomenė nuo pat pradžių ištikimai vykdė šį Jėzaus paliepimą. Apaštalų darbų knyga pasakoja: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną“ (Apd 2,42.46).

Sandora yra Dievo meilės ryšys su žmonėmis. Šventasis Raštas, pradedant Išėjimo knyga ir baigiant Apokalipse, pasakoja apie šią Dievo sandorą. Dievas, nepaisydamas žmogaus neištikimybės, mezgė šį meilės ryšį su pirmaisiais tėvais, su Nojumi, Abraomu, Moze ir karaliumi Dovydu. Dievo Sandoros kulminacija buvo Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir savęs paaukojimas ant kryžiaus. Sandorą su žmonėmis Dievas užantspauduoja savo krauju. Dabar šią kryžiaus auką sudabartiname, švęsdami Mišias. Jų metu dvasiniu būdu, bet realiai stovime po Jėzaus kryžiumi ir turime galimybę pasinaudoti Kristaus aukos vaisiais.

Žmogus yra laisvas atsiliepti į Dievo meilę. Galime stovėti po Jėzaus kryžiumi, kaip po juo stovėjo Jėzaus motina Marija, apaštalas Jonas, Marija Magdalietė arba kaip tas nukryžiuotas plėšikas, kurį palietė Dievo meilė ir jis sušuko: „Prisimink mane, kai būsi rojuje!“ Tačiau žmogus gali ir neatsiliepti į Dievo meilę ir likti ne Jėzaus aukos dalyvis, bet abejingas stebėtojas, panašus į smalsuolius Jėzaus nukryžiavimo metu. Jiems Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo tik spektaklis, po kurio jie liko nė kiek nepasikeitę į gera. 

Kristaus Kūno ir Kraujo šventė beldžiasi į kiekvieno iš mūsų širdį su klausimu, kaip mes, kiekvienas asmeniškai, atsiliepsime į Dievo meilės Sandorą. Išėjimo knygoje skaitome: „Mozė atėjo ir pakartojo žmonėms visus Viešpaties žodžius ir visus įsakus. Visi žmonės vienu balsu atsakė, tardami: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats pasakė“ (Iš 24, 3). Mūsų atsiliepimas į Jėzus prašymą Vakarienės metu – „Darykite tai mano atminimui!“ – gali būti panašus, kaip į laisvę keliaujančių izraelitų: „Mes vykdysime visa, ką Viešpats pasakė!“ Ir mes vykdome šį pasiryžimą sekmadieniais, o uolesnieji dar dažniau, kai su tikinčiųjų bendruomene švenčiame Mišias ir priimame Eucharistiją.

Tačiau visuomet yra pavojus, kad galime kaip izraelitai pasigaminti kokį nors „aukso veršį“ ir šokti apie jį, užmiršdami, kas Dievui buvo pažadėta. Nuo mūsų santykio su eucharistiniu Jėzumi visiškai priklauso mūsų tikėjimo kelionės rezultatai: ar išliks mūsų širdyse gyva Dievo meilė, ar iš jos liks tik pelenai.

Kristaus Kūno ir Kraujo šventės proga atnaujinkime Dievo meilės Sandorą ir pasiryžkime ją stiprinti dažnu bendravimu su eucharistiniu Jėzumi.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius