Geroji Naujiena: Broliai, seserys, gyvenkime ir mes tikėjimu, ne regėjimu

Geroji Naujiena: Broliai, seserys, gyvenkime ir mes tikėjimu, ne regėjimu Žemą medį paaukštinu

Štai ką sako Viešpats:
„Paimsiu šakelę nuo aukštojo kedro viršūnės ir pasodinsiu. Iš jo viršūninių ūglių nulaušiu liauną šakelę ir ją pasodinsiu ant aukšto, ­užmatomo kalno. Izraelio kalno viršūnėje ją pasodinsiu. Ji išsišakos ir ves vaisius – išaugs į kedrą puikuolį. Po juo visokie paukščiai galės gyventi, jo šakų pavėsyje visokie sparnuočiai galės sau lizduoti. Visi lauko medžiai pažins, jog aš, Viešpats, aukštą medį pažeminu, o žemą – paaukštinu. Žaliuojantį medį nudžiūdau, o nudžiūvėlį – atželdau. Aš, Viešpats, tai pasakiau ir padarysiu“ (Ez 17, 22–24).

* * *
Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint

Kaip gera tave, o Viešpatie, šlovint,
skambinti tavo garbei, Aukščiausias,
skelbt naktimis ir rytmečiui brėkštant
tavo gailestingumą ir ištikimybę.
Teisuolis klestės sau kaip palmė,
kaip kedras Libano šakosis.
Viešpaties namuos pasodintas,
žydės jisai prieangiuos Dievo.
Jis vaisių duos net senatvėj,
žaliuos, bus sultingas.
Visiems jisai skelbs: „Koks Viešpats teisingas!
Jis priebėga mūsų, jame tu nerasi kaltybės“. (Ps 91, 2–3. 13–16)

* * *
Ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe patikti Viešpačiui

Broliai! Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties.
Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.
Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę apleisti kūno būstinę ir eiti pas Viešpatį.
Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti.
Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga (2 Kor 5, 6–10).

* * *
Jis esti mažiausias iš visų sėklų ir tampa didesnis už visas daržoves

Jėzus kalbėjo minioms: „Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.

Jėzus dar sakė: „Su kuo ­galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis,­ kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visas daržoves, išleidžia plačias šakas, taip kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.

Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti.

Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo (Mk 4, 26–34).

* * *
Pasitikėdami Jėzaus žodžiu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje, kad sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi, kaip vieno vynmedžio šakelės, gailestingumo darbais ir tiesa – prisilietimu prie artimo ar bendruomenės žaizdų – būtume Prisikėlimo vaikais, Jo ramybės skleidėjais ir liudytojais.

Gailestingasis Tėve, duok, kad Prisikėlusiojo šviesa išsklaidytų mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir sugrąžintų mums Dievo vaikų laisvę, atkurtų bendrystės dvasią, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir visi sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Tegul Šventoji komunija suvienija Tavyje, Viešpatie, tikinčiuosius ir tebrandina visos Bažnyčios vienybę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Dievo karalystės iššūkis  
11 eilinis sekmadienis

Jėzus labai dažnai – tiesiogiai ir palyginimais – kalbėjo apie Dievo karalystę; ją kūrė, skelbdamas Evangeliją, gydydamas ligonius ir išlaisvindamas demono apsėstuosius. Dievo karalystės kūrimą Jėzus palygino su sėjėju, beriančiu dirvon sėklą. Išberta sėkla nepastebimai auga ir neša vaisių. Priėmę Jėzų į savo gyvenimą, mes tampame Dievo karalystės piliečiais.

Žmogaus priešas velnias, prisidengęs šviesos angelu, taip pat kuria savo karalystę, kuri kartais įgyja tiesiog nežmoniškas formas. XX amžiaus žmonės matė dvi siaubingas ideologijas – fašizmą ir komunizmą, nusinešusias šimtus milijonų gyvybių ir pavertusias žmonių gyvenimą pragaru žemėje. Tačiau melo tėvas gali kurti savo karalystę, prisidengdamas pačiais gražiausiais laisvės ir žmogaus teisių lozungais.

Dievo karalystės programa labai gražiai suformuluota Kalno pamoksle. Jėzus laimino mylinčius neturtą ir tiesą, tyraširdžius, gailestingus, kuriančius taiką ir pakeliančius paniekinimus bei persekiojimus.

Šėtono karalystės principai visiškai priešingi: godumas, neskaistumas, ieškojimas džiaugsmo nuodėmėje, neapykanta, melas, suktumas, konfliktiškumas ir silpnųjų engimas. Šios karalystės apraiškų matome ir nūdienos Lietuvoje, ir šitai be galo liūdina. Kovojome už laisvę, išsivadavome iš išorinės priespaudos, o dabar daugelis leidžiasi pavergiami blogio. Patyrinėkime save: kokių principų laikomės savo kasdienybėje?

Kiekvieno žmogaus širdis yra dirva, kurioje gali nukristi ne tik Dievo, bet ir žmogaus priešo sėkla. Jėzus perspėjo: „Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išpláukėjo, pasirodė ir raugės“ (Mt 13, 25–26). Pradžioje gėrio ar blogio sėkla gali būti maža kaip garstyčios grūdelis, bet ji nepastebimai auga ir gali tapti dideliu medžiu (plg. Mk 4, 31–32).

Gyvybinis klausimas: kokiai sėklai leidžiame augti savo širdyje? Dvasinio gyvenimo žinovai pataria kasdien vakare patyrinėti sąžinę, kad laiku pastebėtume savo širdyje augančias net pačias gėrio ar blogio užuomazgas.

Dievo karalystės valdovas yra Kristus Karalius. Apreiškimo knyga jį vadina „karalių Karaliumi ir viešpačių Viešpačiu“ (Apr 19, 16). Šis Karalius nenaudoja prievartos, bet valdo ir traukia prie savęs žmones su meile, ir tą meilę jis parodė iki galo, paaukodamas save ant kryžiaus medžio.

Jėzus, skelbdamas Evangeliją, pradėjo burti žmones į Dievo karalystę, o po prisikėlimo pasiuntė savo mokinius į pasaulį tęsti jo misijos: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28,19–20).

Jėzaus paskelbtoji Evangelija yra šviesa, apšviečianti žmonių protus ir įgalinanti susiorientuoti, kokios yra Dievo karalystės ribos, kurias peržengus patenkama į žmogaus priešo karalystę. Dėl šios priežasties Šventasis Raštas, ypač Naujasis Testamentas, turėtų būti kiekvieno krikščionio parankinė, kasdien skaitoma ir apmąstoma knyga.

Dievo karalystė kuriama visiškai laisvai. Kartais mums atrodo, kad Dievas, siekdamas savo karalystės augimo, galėtų žmones kažkiek priversti. Ne, Dievas šito niekuomet nedaro, nes tai nesuderinama su Dievo karalystės esminiu meilės principu. Mylėti gali tik laisvi žmonės. Jėzus atėjo į žemę išlaisvinti žmonių iš blogio vergijos ir paliko tam reikalingiausias priemones: Eucharistiją ir Susitaikinimo sakramentą; tik šiomis priemonėmis reikia dažnai pasinaudoti.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius