Geroji Naujiena: Kad būtume laisvi pasirinkti ne turėti, o būti

Išminčiai neprilygsta nė didžiausi turtai

Prašiau supratimo – ir buvo man duotas;
šaukiaus išminties – pas mane ji atėjo.
Bandžiau ją palygint su skeptrais ir sostais,
bet jai neprilygo nė turtai didžiausi.
Prieš ją net brangiausiais akmuo tėra niekis,
ir auksas – tik smėlis, sidabras – tik molis.
Aš ją pamylėjau labiau už sveikatą
ir išvaizdą gražią;
jinai man brangesnė už šviesą skaisčiausią,
nes jos spindesys neužgesta per amžius.
Su ja man atėjo visokios gėrybės:
didžiausios vertybės jos rankose buvo. (Išm 7, 7–11)

Išmokyki mus suskaičiuot, kiek dienų mūsų amžiuj,
kad mūsų širdis išmintinga paliktų.
Viešpatie, grįžki! – Ar dar ilgai delsi?
Būki savo tarnams gailestingas. –

Mus atgaivinki savo malone,
ir šūkausim, džiūgausim
per dienų dienas, kol gyvuosim.
Palinksminki mus už vargo dienas, mums tavo lemtas,
už tuos metus, kur tiek matėm nelaimių. –

Lai patiria tavo tarnai tavųjų darbų didingumą,
tavąją garbę – jų sūnūs.
Būk, Viešpatie Dieve, mums geras,
padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus,
mūsų rankų darbus palaimink! – (Ps 89, 12–17)

* * *Dievo žodis teisia širdies sumanymus bei mintis

Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. Jam nėra jokių paslėptų padarų, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą. (Žyd 4, 12–13)

* * *Parduok visa, ką turi, ir sek paskui mane

Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną’“.

Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“.

Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; taip įsigysi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto.

Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“

Mokiniai buvo priblokšti jo žodžių.

Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“.

Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“

Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“.

Tada Petras ėmė jam sakyti: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“.

Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir ateisiančiu laiku – amžinojo gyvenimo“. (Mk 10, 17–30)

* * *

Dieve, melsdami Tavo išminties renkantis kelią: savo tiesa ir meile išgydyk mus nuo širdies kietumo ir sugrąžink į mūsų sužeistas širdis pasitikėjimą ir viltį, kad priimtume savo, Dievo vaikų, laisvę – laisvę nuo nuodėmės ir nemeilės, kaip Tavo dovaną būti – turėti gyvenimo apsčiai.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai meldžiame ir už Lietuvą Tiesoje: suteik mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, savo gailestingumu, gerasis Dieve, išgydyk ją nuo nemeilės ir nevilties, nuo nesantaikos ir susipriešinimų. Duok, kad ir mes, bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, vykdytume Tavo Žodį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *Klemensas Aleksandrietis († apie 215). Kas galės išsigelbėti?

Net ir mokiniai pradžioje išsigando ir buvo sukrėsti. Ką gi išgirdę? Argi todėl, kad ir jie turėjo daug turto? Bet juk jie seniai paliko net ir prastus tinklus, ir pigias meškeres, ir paprastas valteles, kurias vienas teturėjo. Tai kodėl išsigandę sako: „Kas gali būti išgelbėtas“ (plg. Mk 10, 26)?

Būdami mokiniai, jie gerai išgirdo, ką Viešpats buvo neaiškiai pasakęs palyginimu, ir pajuto žodžių gilumą. Kadangi neturėjo turto, vylėsi būti išganyti, o kai suprato, kad nėra iki galo atsikratę aistrų (mat jie buvo ką tik pažinę mokslą ir neseniai įrašyti į Išganytojo būrį), buvo labai sukrėsti ir nusiminė nė ką mažiau už aną turtuolį, baisiai prisirišusį prie savo turtų, kuriuos vertino labiau už amžinąjį gyvenimą.

Mokiniai išties turėjo dėl ko pajusti didžiausią baimę: jei ir tas, kuris turi daug turtų, ir tas, kas savo įsčiose nešiojasi aistras, yra turtingi, jie vienodai bus išvaryti iš dangaus karalystės. Mat išganymas yra skirtas tyroms ir beaistrėms sieloms.

O Viešpats atsako: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui“ (plg. Lk 18, 27).

Tai ir vėl yra kupina didžios išminties: kai žmogus pats vienas vargsta ir stengiasi neturėti aistrų, jis nieko nepasiekia, o kai tampa aišku, kad jis to labai trokšta ir stengiasi, atėjus Dievo galios pagalbai, jis viską įveikia. Dievas įkvepia norinčias sielas. O jeigu veržlumas sumažėja, susilpnėja ir Dievo duota dvasia. Mat gelbėti tuos, kurie nenori būti išgelbėti, būtų prievartos darbas, o tuos, kurie patys pasirinko išganymą – malonės.

Dievo karalystė yra ne tinginių ir miegalių, bet „smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Tik ši jėga yra graži, jėga, kuri taikoma Dievui ir grobia iš jo gyvenimą. O jis, pažindamas tuos, kurie tvirtai, net per jėgą, laikosi savo, nusileidžia ir pasiduoda. Nes Dievas džiaugiasi, kai yra taip nugalimas.