Geroji Naujiena: Kad ir kokia vėtra kiltų, pasitikėkime – Jis su mumis iki pasaulio pabaigos!

Geroji Naujiena: Kad ir kokia vėtra kiltų, pasitikėkime – Jis su mumis iki pasaulio pabaigos!

Nuo čia tegu lūš tavo bangos įžūlios

Štai Viešpats iš vėtros atsiliepė Jobui:
„Kas šėlstančią jūrą galingai sutramdė,
kai toji putodama veržės iš įsčių,
kada debesiais lyg drabužiais ją rengiau,
miglos vystyklais tarsi kūdikį vysčiau?
Vartus jai pastatęs, skląsčiu juos užsklendęs,
ribas jai nuskyriau ir šitaip pareiškiau:
‘Lig čia gali eiti, toliau – kad nė žingsnio:
nuo čia tegu lūš tavo bangos įžūlios!’ (Job 38, 1. 8–11)“

* * *
Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, jis maloningas per amžius

Kas laivais plaukia per jūras,
vandenų platybėj prekiauja,
tie mato, kas Dievo sutverta,
gilybėse – jo stebuklinguosius darbus.
Jam tarus, audros sukyla,
šiaušiasi bangos.
Ligi debesų jie pakyla,
į gilumas puola,
širdis jų tirpsta iš baimės.
Bėdos suspausti, jie Viešpaties šaukias,
ir jis iš nelaimės išgelbi.
Jis vėjus nutildo,
ir bangos nurimsta.
Jie džiaugias nurimusia jūra,
o jis į uostą juos veda.
Tegu jie dėkoja, kad jis maloningas,
kad jis stebuklingas žmonijai (Ps 106, 23–26. 28–31).

* * *
Štai atsirado nauja
Broliai! Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę.
Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas.
Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu.
Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes jo taip nebepažįstame.
Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys.
Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja (2 Kor 5, 14–17).

* * *
Kas gi jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!

Vieną vakarą Jėzus tarė savo mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“
Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.
Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės.
Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“
Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“
Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“
Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“ (Mk 4, 35–40).

* * *
Švęsdami eilinio laiko dvyliktąjį sekmadienį, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, išsklaidyk sloginančią nuodėmių tamsą, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir, susigrąžinę Dievo vaikų laisvę, sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Sena ir nauja   
12 eilinis sekmadienis

Mes blogai jaučiamės, kai mus niekina – laiko neišmanėliais ir atsilikusiais; norime būti išsilavinę ir šiuolaikiški žmonės. Jau beveik tapo norma savo oponentus nugalėti ne tvirtais įrodymais, bet niekinamaisiais žodžiais: esi atsilikęs, pasenusių pažiūrų kaimietis ir panašiai. Šitaip ir dar blogiau nesibodi kalbėti net mūsų parlamentarai.

Apaštalas Paulius pirmųjų amžių krikščionims rašė: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Ką apaštalas turėjo mintyje, kalbėdamas, kad sena praėjo? Tai buvo giliai įsišakniję pagoniški įpročiai: ištvirkavimo orgijos, vargšų niekinimas ir stabų garbinimas. Paulius kvietė nusigręžti nuo to, kas sena, ir atsigręžti į Kristų.

Jėzaus paskelbtoji Evangelija skleidė visiškai naujas vertybes: širdies skaistumą, pagarbą bei meilę žmogui, atlaidumą, nuolankų tarnavimą ir nusigręžimą nuo bet kokių stabų. Pagonims šios naujos vertybės buvo nepriimtinos, nes jos reikalavo suvaldyti savo kūniškumą ir iš jo kylančias aistras.

Koheleto knygoje skaitome: „Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9). Praėjo keli tūkstančiai metų, kai šie žodžiai buvo parašyti, bet žmogus nė kiek nepasikeitė, ir nuolat vyksta kova tarp seno ir naujo. Alkoholis ir narkotikai, pinigai ir ištvirkavimas, oponentų niekinimas – visa tai bandoma įvilkti į naują drabužį ir pristatyti šių dienų žmogui kaip kažką naujo. Tačiau čia nėra nieko naujo.

Nuodėmė yra sena, kaip sena žmonijos istorija. Stabai seni, nors būtų apvelkami moderniu genderizmo ideologijos drabužiu. Nauja yra tik tai, kas dvasiškai išlaisvina žmogų; nesensta tik tiesa ir meilė, gailestingumas ir taika, laisvė ir tikrasis žmogaus orumas.

Evangelinės vertybės negali pasenti, nes jos įrašytos žmogaus prigimtyje. Žmogaus prigimtį žalojantis pagoniškas elgesys niekuomet nebus nei naujas, nei modernus, kad ir kokiu figos lapeliu būtų dangstomas.

Praėjusiame amžiuje mes buvome didelio eksperimento su žmonėmis liudininkai. Komunistinės ideologijos nešėjai, prisidengdami vargingų žmonių gynimu, atnešė baisią prievartą. Jie nesulygino žmonių, bet įtvirtino dar didesnę nelygybę. Išrinktieji komunistų partijos nariai naudojosi visomis lengvatomis – kelionėmis į užsienį, deficitinėmis prekėmis, tačiau paprasti žmonės galėdavo nusipirkti tik šlapios dešros, o dėl geresnės prekės stovėdavo ilgose eilėse. Su nepaklūstančiais komunistiniam režimui buvo elgiamasi panašiai, kaip dabar elgiamasi Kinijoje ar Šiaurės Korėjoje.

Šiandien su mumis pradėtas vykdyti kitas eksperimentas: komunizmą pakeitė genderizmo ideologija. Jai pritariantieji naudojasi ES pinigais; jiems atviros visos durys, o bandantieji priešintis ir ginti prigimtinį žmogaus orumą ar santuokos keliu kuriamą šeimą apšaukiami atsilikėliais, homofobais, kalbančiais neapykantos kalba. Visa tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, yra tik labai pavojingo eksperimento pradžia. Atrodo, kad Bažnyčia ir vėl liks vienintelė, kuri drįs sakyti tiesą, kad nevalia griauti šeimos ir eksperimentuoti su žmogaus prigimtimi.

„Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame!?“ – šiuos žodžius (Mk 4, 38) ištarė Jėzaus mokiniai, kai audros metu jau beveik skendo jų valtis, o Jėzus miegojo. Mums taip pat gali atrodyti, kad krikščionybei priešiškos jėgos jau beveik skandina Bažnyčios valtį. Pažadintas Jėzus pasakė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?!“ (Mk 4, 40). Evangelijos žodis kviečia mus pasitikėti Dievu, kuris yra mūsų gyvenimo laivelyje, ir jis nemiega – tik reikia laikytis jo rankos.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius