Nėra duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti
Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, pasakė: „Tautos vadovai ir seniūnai! Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus klausinėjate, kaip jis buvo išgydytas, tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik jo, ne kieno kito, vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 8–12).
* * *
Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį, pačiu kertiniu pasidarė
Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius.
Geriau prie Viešpaties glaustis,
negu žmogumi pasikliauti!
Geriau Viešpačiu remtis,
negu pasitikėti didžiūnais!
Dėkoju, kad mane išgirdai tu,
kad esi vaduotojas mano.
Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
ir mūsų akims tai nuostabą kelia.
Palaima tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Mes laiminam jus iš Viešpaties būsto.
Tu – mano Dievas, ir aš tau dėkosiu,
giesme tave šlovinsiu, Dieve.
Dėkokite Dievui, nes jisai geras,
jis maloningas per amžius (Ps 117, 1. 8–9. 21–23. 26. 28–29).
* * *Matysime Dievą tokį, koks jis yra
Mylimieji! Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!
Pasaulis nepažįsta mūsų, nes ir jo nepažino.
Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime.
Mes žinome, kad, kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra (1 Jn 3, 1–2).
* * *Geras ganytojas už avis guldo gyvybę
Jėzus kalbėjo:
„Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo savo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.
Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę.
Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.
Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau.
Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu.
Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn 10, 11–18).
* * *Šiandien, švęsdami Ketvirtąjį Velykų sekmadienį, Maldų už pašaukimus sekmadienį, dalijamės ir mokinių džiaugsmu patyrus Jėzaus gailestingumą, Jo meilės iki galo slėpinį. Pasitikėdami Jo žodžiu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje, kad sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi gailestingumo darbais – prisilietimu prie artimo ar bendruomenės žaizdų – būtume Prisikėlimo vaikais, Jo ramybės skleidėjais ir liudytojais.
Gailestingasis Tėve, duok, kad Prisikėlusiojo šviesa išsklaidytų mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir sugrąžintų mums Dievo vaikų laisvę, atkurtų bendrystės dvasią, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir visi sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
* * *Sigitas Tamkevičius. Gerojo Ganytojo globoje
4 Velykų sekmadienis
Žmogui yra labai svarbus saugumas; tik jį turėdamas gali jaustis laimingas. Vaikas jaučiasi saugus, turėdamas gerus tėvus; suaugęs žmogus – šalia savęs turėdamas pasitikėjimo vertus kitus žmones, pelningą darbą, netuščią sąskaitą banke. Siekdami apsaugoti savo gyvybę, nešiojame kaukes, vakcinuojamės ir t. t.
Tačiau šioje žemėje niekada nesijausime visiškai saugūs, jei visas viltis sudėsime tik į fizinį saugumą: bet kada gali ištikti liga, reikalingiausių asmenų netektys ir kitos bėdos.
Žvėrys yra apdovanoti greitomis kojomis, aštriais dantimis, kurių pagalba ginasi nuo tykančių priešų. Žmogus gi neturi tų savybių, kurios žvėreliams ir paukščiams užtikrina reikiamą saugumą. Štai jau antri metai kovojame su pandemija, ir neaišku, kada bus jos pabaiga. Nejaugi mes esame tokie bevilčiai? Tikrai ne.
Mes turime dangaus Tėvą, kuris yra mūsų saugumo garantas. Jėzus yra pasakęs: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia“ (Mt 6, 25–26; 32). Šie Viešpaties žodžiai padėjo man jaustis saugiam KGB kalėjime, lageryje ir Sibire.
Pats Jėzus, dangaus Tėvo Sūnus, save pavadino geruoju ganytoju: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų. Aš – gerasis ganytojas.“ (Jn 10, 10–11). Taigi, Jėzus atėjo į mūsų tarpą tam, kad užtikrintų mums saugų gyvenimą ir laimę. Mūsų atsakymas į šį Jėzaus užtikrinimą turi būti visiškas pasitikėjimas Dievu.
Tačiau šitaip pasitikėdami Dievu ar galime tikėtis, kad mūsų neištiks kokios nors bėdos ir nereikės pakentėti? Tikrai ne. Iš patirties žinome, kad net švento gyvenimo žmonės, gyvenę itin glaudžioje vienybėje su Dievu, nebuvo apsaugoti nuo ligų ir vargo. Tik ką – balandžio 13-ąją – minėjome palaimintojo Jurgio Matulaičio gimimo 150-ąsias metines. Arkivyskupas Jurgis anksti tapo našlaičiu, visą gyvenimą turėjo didelių bėdų su sveikata, o paskirtas Vilniaus ganytoju susidūrė su tokiu priešiškumu, kad net turėjo pasitraukti iš savo pareigų. Tačiau nepaisant visų sunkenybių, išliko ramus, nes žinojo, kad jį veda Dievo ranka.
Mes norėtume žinoti, kas mūsų laukia ateityje, tačiau tai mums neduota; ateitis yra rankose Dievo, kuris garantuoja mumis pasirūpinti labiau nei padangių sparnuočiais. Jėzaus mirtis už mūsų išgelbėjimą yra dieviškoji mūsų saugumo garantija. Todėl kai pokario metais vyko trėmimai, ir atvykę enkavedistai skubindavo tremiamuosius pasiimti kelionei į Sibirą būtiniausius dalykus, išgąsdinti žmonės ne visada pasiimdavo, kas reikalingiausia, bet neužmiršdavo nuo sienos nusikabinti Švč. Jėzaus Širdies ir Marijos paveikslų. Tremiamieji suvokė, kam galima patikėti savo likimą.
Apaštalų darbų knyga pasakoja, kaip apaštalai Jonas ir Petras pagydė luošą žmogų. Liaudis buvo sužavėta, bet tautos vadai išsigando, kad nuo dabar visi klausys ne jų, bet apaštalų. Suimti ir tardomi, kaip luošys buvo išgydytas, apaštalas Petras kalbėjo: „Tautos vadovai ir seniūnai! Tebūnie jums ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių […] šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas“ (Apd 4, 8.10).
Apaštalas Jėzų pavadino kertiniu akmeniu, nes „nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti“ (Apd 10,12).
Per visą gyvenimą mes statome savo namą, t. y. kuriame gyvenimą, jame norime jaustis laimingi ir saugūs. Dievo žodis primygtinai ragina neužmiršti to namo kertiniu akmeniu pasirinkti Gerąjį Ganytoją Jėzų Kristų.
