Klausyk, Izraeli: mylėk Viešpatį visa širdimi
Mozė kalbėjo į tautą: „Bijok, Izraeli, Viešpaties, savo Dievo: laikykis visų jo įstatymų ir įsakymų, kuriuos aš tau skelbiu; laikykis patsai, tesilaiko ir tavo vaikai bei vaikaičiai, – per visas savo gyvenimo dienas, kad tavo gyvenimas ilgas būtų. Todėl, Izraeli, klausykis, dėmėkis ir vykdyk, kad tau gerai klotųsi ir taptumėte taip be galo skaitingi, kaip Viešpats, tavo tėvų Dievas, yra tau žadėjęs – šalyje, kur pienas ir medus plūsta upeliais. Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga“. (Įst 6, 2–6)Mylėsiu tave, Viešpatie, mano stiprybe!
Mylėsiu tave, Viešpatie, mano stiprybe!
Viešpatie, priebėga mano, tvirtove,
vaduotojau mano! –
Dieve, prieglobsti mano, tavim aš viliuosi.
Tu mano skydas, išganymo ramstis, mano globėjas.
Šlovingojo Viešpaties šauksiuos
ir išvaduotas būsiu iš priešų. –
Lai Viešpats gyvuoja – garbė mano ramsčiui!
Šlovinkim Dievą, vaduotoją mano!
Duodi savo pastatytam valdovui didingai laimėti.
Tu maloningas savam pateptiniui. (Ps 17, 2–4. 47 ir 51ab)
Broliai! Ankstyvesniojo įstatymo kunigais tapdavo daugelis, nes mirtis jiems sukliudydavo ilgiau pasilikti. O kadangi šitas išlieka per amžius, jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų. Mums ir priderėjo turėti tokį vyriausiąjį kunigą: šventą, nekaltą, tyrą, visiškai skirtingą nuo nusidėjėlių ir išaukštintą virš dangaus. Jam nereikia, kaip kitiems vyriausiesiems kunigams, kasdien atnašauti aukas pirmiausia už savo nuodėmes, paskui už tautos, nes jis tai atliko vieną kartą visiems laikams, paaukodamas pats save. Įstatymas skirdavo vyriausiaisiais kunigais žmones su silpnybėmis, o priesaika, duota po įstatymo, pašaukė amžiams tobulą Sūnų. (Žyd 7, 23–28) * *
Vienas iš Rašto aiškintojų priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“
Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, – Viešpats mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis’. Antrasis: ‘Mylėk savo artimą, kaip save patį’. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“.
Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: ‘Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą, kaip save patį’ svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“.
Matydamas kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo Karalystės!“
Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12, 28b–34)
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tesuteikia Viešpats mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, teišgydo ją nuo susipriešinimų, kad ir mes, bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, gyvieji akmenys, statydintumės į dvasinius namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Svarbiausias Kristaus nusiteikimas – visiškas savęs dovanojimas – yra esminė krikščioniška laikysena. Ji gelme sutapatina su Kristumi, o be jos bet koks Jėzaus sekimas tėra paviršutiniškas ir galbūt tuščias išorinis formalizmas. Norint būti Kristaus, reikia būti Jam atsidavus taip, kaip Jis yra atsidavęs Dievui, nes mes esame Kristaus, o Kristus yra Dievo.
Kristaus pasiaukojimas Dievui yra Jo paklusimas Dievo Žodžio valdžiai. Kristui Žodis yra gyvybiškai svarbus, tai Jo maistas. Savęs dovanojimas atveria mus Kristaus malonei, esančiai mumyse; ji yra kvietimas labiau atsiduoti Kristaus valdžiai. Kristui savęs paaukojimas yra meilingas pritarimas jau įgyvendintam Įsikūnijimo slėpiniui; mums savęs dovanojimas yra dieviško gailestingumo sužadinimas tam, kad jis naujai mus užlietų. Gailestingumas gali tik atsiliepti, nes jis yra meilė, nesulaikomai pasilenkianti prie jos besišaukiančio varganumo.
Pasiaukojimu Kristus atsiduoda Dievo valiai ir ypač Kalvarijos aukai. Supanašėjęs su Kristumi Jo malonės antplūdžiais žmogus atnaujindamas pasiaukojimą tikrai tampa Jo žmogiškumo pratęsimu, per tokį žmogų Jis gali įgyvendinti savo slėpinius. Paprastai žmogus yra kaip auka ant altoriaus ir kaip atpirkimo įrankis sieloms. Savęs dovanojimas, suvienijantis žmogų su Kristumi, įveda jį į Kristaus būsenas ir leidžia intymiai dalyvauti Jo slėpiniuose, įveda jį į Atpirkimo ir Bažnyčios slėpinių gelmes. Taip, kaip visa Kristaus misija remiasi Jo pasiaukojimu, taip ir visa Jo malonės galia žmoguje pasireiškia visišku jo atsidavimu, kuris yra pati svarbiausia žmogaus bendradarbiavimo su Juo dalis.
