Geroji Naujiena: Pasilikime Jo meilėje! Kad duotume vaisių ir jie išliktų

Geroji Naujiena: Pasilikime Jo meilėje! Kad duotume vaisių ir jie išliktų

Ir pagonims buvo išlietos Šventosios Dvasios dovanos

Atvykusį į Cezarėją Petrą pasitiko Kornelijus ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą.
Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus“.
Tada, atvėręs lūpas, jis pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra žmonėms šališkas. Jam brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena.“

Petrui dar tebekalbant, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.
Su Petru atvykusieji žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlietos Šventosios Dvasios dovanos. Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą.
Tuomet Petras tarė: „Argi kas galėtų neduoti šitiems krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“
Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu.
O šie prašė jį pasilikti dar kelias dienas (Apd 10, 25–26. 34–35. 44–48).

* * *
Savo išganymą Viešpats apreiškė pagonims

Naują giesmę giedokite Viešpačiui:
nuostabius darbus jis daro!
Jo dešinė visagalė,
jo šventoji ranka pergales skina.
Savo išganymą Viešpats apreiškė,
jo teisingumas šviečia pagonims.
Atsimena savo gerumą, ištikimumą,
Izraelio šeimai žadėtą.
Ir mato visas pasaulis išganingąjį Dievo veikimą.
Žavėkitės Viešpačiu, šalys,
šūkaukit, džiūgaukit, grokit! (Ps 97, 1. 2–4)

* * *
Dievas yra meilė

Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo.
Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.
Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.
O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.
Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes (1 Jn 4, 7–10).

* * *
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti

Jėzus kalbėjo savo mokiniams:

„Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus myliu.
Pasilikite mano meilėje! Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje. Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.
Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu.
Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.
Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau.
Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas.
Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs.
Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų.
Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 9–17).

* * *
Pasitikėdami Jėzaus žodžiu kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje junkimės maldoje ir už Lietuvą Tiesoje, kad sutaikinti su Dievu ir Jo mylimi gailestingumo darbais ir tiesa – prisilietimu prie artimo ar bendruomenės žaizdų – būtume Prisikėlimo vaikais, Jo ramybės skleidėjais ir liudytojais, Jo draugais.

Gailestingasis Tėve, duok, kad Prisikėlusiojo šviesa išsklaidytų mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir sugrąžintų mums Dievo vaikų laisvę, atkurtų bendrystės dvasią, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir visi sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves, tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Pasilikite mano meilėje! 
6 Velykų sekmadienis

Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kaip po Šventosios Dvasios atsiuntimo augo Jėzaus įkurtoji Bažnyčia, priimdama į savo glėbį ne tik izraelitus, bet ir visus geros valios pagonis. Dievo angelas paragino šimtininką Kornelijų susiieškoti Petrą ir išklausyti jo pamokymų. Atvykęs Petras susirinkusiems pagonims kalbėjo: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 34–35). Petras paskelbė pagonims Jėzų, tautos vyresniųjų atmestą ir pasmerktą nukryžiuoti, tačiau prisikėlusį ir įsakiusį savo mokiniams liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Ant besiklausančiųjų nužengė Šventoji Dvasia ir Petras juos pakrikštijo (plg. Apd 10, 44–47).

Tokiu būdu Bažnyčia peržengė žydų tautos ribas. Prieš 634 metus Bažnyčia peržengė ir Lietuvos ribas: Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila 1387 pradėjo Lietuvos krikštą, ir pamažu krikščionybė įleido šaknis, išstumdama pagoniškąjį tikėjimą gamtos jėgomis ir dievais bei deivėmis.

Kas nulėmė krikščionybės plėtimosi sėkmę? Atkreipkime dėmesį ne tiek į išorines aplinkybes, kiek į krikščionybės nešamą žinią. Tą žinią taikliai apibūdina apaštalas Jonas: „Mylimieji! Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. O Dievo meilė pasireiškia mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį“ (1 Jn 4, 7–8).

Krikščionybei augti buvo reikalingi pasišventę žmonės, bet svarbiausia buvo jos nešama žinia, kad Dievas mus taip labai myli, jog atsiuntė savo Sūnų, už mus paaukojusį savo gyvybę.

Atsisveikindamas su savo mokiniais Vakarienbutyje, Jėzus tiesiog maldavo savo mokinius: „Pasilikite mano meilėje! Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus myliu. Nėra didesnės meilės, kai gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 9. 12–13).

Kad mes būtume tikrais Jėzaus mokiniais, neužtenka pasikrikštyti ir retkarčiais pasimelsti – reikia mylėti panašiai, kaip mylėjo Jėzus. Meilė yra Dievo esmė, todėl ir krikščionybės širdyje yra meilės įsakymas. Dėl to ji tokia patraukli. Mums, tikintiesiems, kasdien reikia daryti sąžinės patikrinimą ir neužmiršti svarbiausio klausimo: ar nestokojau meilės? Nes tik mylėdami mes galime būti gerais Jėzaus liudytojais šių dienų pasaulyje, ir niekas taip nekompromituoja krikščioniškojo tikėjimo, kaip meilės stokojantis krikščionis.

Kas myli, niekuomet nepaniekins kitaip mąstančio žmogaus, nenusisuks nuo stokojančio, nelaikys savęs neklystančiu, nerašys internete piktų ir žmones niekinančių komentarų, o suklydęs nedels atsiprašyti. Viso to reikalauja Jėzaus paliktas meilės įstatymas.

Modernus mūsų laikų žmogus gali suvokti krikščionybę kaip nepriimtiną ideologiją, jei nematys jos širdyje įspausto ir tikinčiųjų vykdomo meilės įstatymo. Tuomet koks nors kultūrinis marksizmas žmogui galėtų atrodyti priimtinesnis už krikščionybę. Tačiau meilė nuginkluoja pačius atkakliausius krikščionybės neigėjus. Tik šita meilė turi būti matoma ne mūsų žodžiuose, bet darbuose. Todėl apaštalas Jonas ir primena: „Vaikeliai! Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius