Kaip nuostabu, Jėzus mums siūlo labai paprastą laimės formulę: būk paskutinis, užleisk bet kokią gyvenimo vietą kitam ir, jei to būsi vertas, būsi pirmas. Kaip tai aktualu šiandien, kai pasaulis gyvena lenktynių aistra: kad tik greičiau, naudojant bet kokias, net ir pačias šlykščiausias priemones, aplenkti kitą. Ar pastebime, kaip šiandien nedovanotinai atgrasiai savo produktus kiša įvairiausi reklamos agentai? Kas šiandien darosi ir koks dekadansas karaliauja mūsų teatrų scenose? Esame vieši purvinų gyvenimo ir laiko lenktynių liudininkai, kaip dar atgrasiau patraukti praeivio, rinkėjo dėmesį ir jo balsą?
Jėzus tarytum sako: būk pirmas, žmogau, jei trokšti aukos, tarnystės ir veiklios meilės. Klausimas – kodėl Jėzus dažnuose pamokymuose mus kaip pavyzdį nurodo mažą vaikelį? Vaiko akimis į mus žiūri Jėzus, vaiko lūpomis kalba tiesa. Vaikas – tai ir silpniausia grandis, priklausanti nuo suaugusiųjų valios, bet kokioje visuomenėje. Jį lengva kontroliuoti ir išnaudoti. Net šiais, moderniais, laikais yra žinoma aibė vergiško vaikų darbo pavyzdžių plačiajame pasaulyje, kai išnaudojami vaikai suneša milijonus turtingiems ir įtakingiems pasaulio valdovams. Ši vergovė atneša ir palieka šiems vaikams vien kūno ir dvasios negalias bei anksti palaužtas sveikatas. Jėzus trokšta, kad kiekvienas iš mūsų net pačiame silpniausiame žmoguje pirmiausia įžvelgtų Dievo paveikslą ir įsisąmonintų pagrindinę žmogaus misiją šioje žemėje – TARNAUTI ARTIMUI!
“Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9, 36-37)