Religija

,,Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Lk 20,38)

Written by admin · 1 min read

  Ką tik išgyvenome Vėlinių savaitės dvasinį susitelkimą, kurio metu lankėme artimųjų kapus, meldėmės Bažnyčiose ir dalyvavome gedulingose vėlinių savaitės procesijose už mirusiuosius tikinčius. Savo maldą telkėme už mirusią dvasininkiją, tėvus, senelius ir prosenelius, brolius, seseris, gimines, artimuosius, bičiulius ir geradarius, skaistykloje kenčiančias vėles.

Daugelis kunigų iš savo tarnystės patirties lobyno galėtų papasakoti įvairiausių nutikimų iš žmogaus dvasinio gyvenimo klodų. Kunigas Mark Granito kartą pasidalino žmogaus išgyvenimais, palietusiais asmeniškai ir jį patį. Jis pasakoja: ” Mano mama mirė prieš keturis metus. Jos gimtadienis būdavo gegužės mėnesį ir aš visada ta proga savo mamą išsiveždavau į kokį nors restoraną mieste. Kai jai sukako 80 metų ji pasakė: „Man jau 80 – neįtikėtina! Nebedaug metų man liko metų šioje žemėje būti“… Kai jai suėjo 81, paskui – 82 ji vis sakydavo:- „Mano giminėje niekas tiek nesulaukdavo“. Kartais ji prasitardavo, kad jau gana. Galėtų Dievulis jau ją pasiimti pas save. Kartais klausdavo manęs, į ką panašus esąs amžinasis gyvenimas…Tačiau, kai liko jai gyventi tik keletas savaičių ji prasitarė: „Tu žinai, kad man jau metas keliauti ir aš tam pasiruošusi. Bet tikrai neprieštaraučiau dar keletą metų pabūti kartu“…
Kartais mūsų elgesys pasako daugiau negu bet kokie žodžiai. Artėjančio sekmadienio Evangelijoje sadukiejai neigia mirusiųjų prisikėlimą, tačiau ir klasta, ir gerumu kreipiasi amžino gyvenimo prasmės klausimais į Jėzų. Kaip ir to kunigo mama, mes kiekvienas suvokiame amžinybės neišvengiamybę ir tuo pačiu norime gyvenime dar vienos progos: mylėti ir būti mylimais, daryti gerą ir dalintis šio gyvenimo dovanomis. Tai amžino gyvenimo vilties ženklas kiekviename iš mūsų.

Atsiuntė Algis Bučinskas, Australija