Mes, žmonės, esame labai skirtingi pagal savo išsilavinimą, socialinę padėtį, net išvaizdą, tačiau mus visus vienija bendras vardiklis – visi norime būti laimingi.
Mes norime būti laimingi, tačiau mūsų laimės suvokimas kartais būna labai primityvus – norime tiesiog gerai jaustis. Kai vaikas jaučiasi laimingas gavęs saldainį, mes jo džiaugsmą suprantame, tačiau subrendusio žmogaus laimei reikia kažko daugiau.
Susiorientuoti, kas žmogui neša tikrą laimę, nėra lengva, nes beveik visos dabartinės komunikavimo priemonės – spauda, televizija, internetiniai portalai ir socialiniai tinklai – kalba tik apie tai, kas žmogų gali pradžiuginti kaip saldainį gavusį vaiką. Tokiai laimei reikia daug pinigų, pramogų, kūniškų malonumų, net alkoholio.
Niekur kitur žmonės tiek neklysta, kaip ieškodami laimės; tai liudija mūsų laikų netvarios šeimos, sutuoktiniai, vengiantys susilaukti net antro vaikelio, tūkstančiai be tėvų augančių vaikų, besaikiškas narkotikų bei alkoholio vartojimas ir grėsmingai, net tarp paauglių, išaugusios savižudybės.
Kad žmonės nesijaučia laimingi, liudija pykčiai, kurie kaip niūrūs debesys slegia mūsų visuomenę. Visa tai kalba apie tai, kad, siekdami būti laimingi, mes kažką darome ne taip.
Ką apie žmogaus laimę kalba Dievo žodis? Pranašo Jeremijo knygoje skaitome: „Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu pasitiki, kurio viltis yra tik Viešpats. Toks žmogus yra kaip medis, pasodintas prie vandens,
<…> jo lapai nuolat žaliuoja“ (Jer 17, 7–8). Pranašas įspūdingai kalba ir apie nelaimingą žmogų: „Viešpats taip kalbėjo: „Prakeiktas žmogus, kuris žmonėmis pasitiki <…>
. Toks žmogus – tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skursta sausoje dykumoje“ (Jer 17, 5–6).
Pranašas teigia, kad pilnos mūsų laimės negali užtikrinti net geri žmonės ir jų rodomas palankumas; jie dažnai nuvilia mus. Nenuvilia tik Dievas.
Evangelijoje pagal Luką skaitome: „Jėzus mokė: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus“ (Lk 6, 20–22).
Šioje vietoje norėtume tuojau pat prieštarauti, bet Jėzus paaiškina: „Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Lk 6, 23). Jėzus kalba ne apie vienadienę, greitai praeinančią laimę, kai mes kažką gavę gerai jaučiamės, bet apie tai, kaip galime tapti laimingi per visą amžinybę.
Jėzus taip pat labai aiškiai kalbėjo ir apie tai, kas tikros laimės nesuteikia: „Vargas jums turtuoliai. Vargas jums, kurie esate sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria“ (Lk 6, 24.25–26).
Jėzus kvietė žmones nesudėti visų vilčių į turtus bei pramogas, bet būti mylinčius ir gera darančius net tiems, kurie mūsų nemyli: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 6, 27–28.35).
Tikroji laimė ne tuomet, kai žmogus tik gerai jaučiasi, bet kai jis yra glaudžioje vienybėje su Kūrėju, iš kurio rankos yra išėjęs ir pas kurį ruošiasi sugrįžti, kad amžinai būtų jo sūnus / dukra.
Tepadeda Viešpats gerai suvokti, kas yra tikroji laimė, ir su Dievo pagalba jos siekti.
tiesos.lt
