„Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą.
Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“ (Jn 10, 11–18)
Šiandien, Gerojo Ganytojo sekmadienį, Dievo Žodis mums skelbia: tik iš Dievo kylančios mintys ir įkvėpimai veda mus ramybės keliais į žaliąsias ganyklas, prie ramiųjų vandenų, atgaivina mūsų gyvastį, veda teisumo takais (Ps 23). Pasitikėdami Jo žodžiu junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje: išgirskime Gerojo Ganytojo balsą ir atsiliepkime į Jo kvietimą – priimkime Jo dovanojamą išganymą.
Joseph Ratzinger (Benediktas XVI). Ganytojas – einantis mūsų ieškoti per mūsų gyvenimo dyglius ir dykumas
Ganytojo įvaizdis, kuriuo Jėzaus išreiškiama tiek sinoptikų, tiek Jono evangelijoje, turi ilgą istoriją. Senovės Rytuose, tiek šumerų valdovų įrašuose, tiek Babilono bei Asirijos erdvėje, karalius laikydavo save Dievo skirtu ganytoju; ganymas – jo užduoties valdyti įvaizdis. Remiantis šiuo įvaizdžiu, nuo teisingo valdovo užduočių neatskiriamas rūpinimasis silpnaisiais. Tad galima teigti, kad Kristaus, kaip Gerojo Ganytojo, įvaizdis nuo pat pradžios yra Evangelija apie Kristų Karalių ir leidžia sušvisti Kristaus karališkumui.
[…]
Grįžkime prie dešimto skyriaus kalbos apie ganytoją. Tik iš antro karto čia ištariama: „Aš – gerasis ganytojas.“ Visas ganytojo įvaizdžio istorinis krūvis priimamas, nuvalomas ir galutinai įprasminamas. Pirmiausia iškeliami keturi esminiai aspektai. Vagis ateina „vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10). Avis jis laiko jam priklausančiu dalyku, kuriuo naudojamasi savo labui. Jam rūpi tik jis pats. Visa skirta tik jam. Priešingai elgiasi tikrasis ganytojas: jis ne atima, bet dovanoja gyvybę: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
Tai didysis Jėzaus pažadas – apsčiai duoti gyvenimo. Turėti apsčiai gyvenimo trokšta kiekvienas žmogus. Tačiau kas tai yra? Kas yra gyvenimas? Kur mes jį surandame? Kada ir kaip turime „apsčiai gyvenimo“? Gyvendami kaip sūnus palaidūnas, iššvaistydami visą Dievo duotą kraitį? Gyvendami kaip vagys ir plėšikai, pasiimdami visa sau? Jėzus žada parodyti avims „ganyklą“ – tai, kuo jos būtų gyvos, kas tikrai nuvestų jas prie gyvybės šaltinių. Čia galime nugirsti 23 psalmės žodžius: „Žaliose lankose mane paguldo, prie ramių tvenkinių mane gano. […] Tu padengi man stalą […]. Tiktai gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną…“ (Ps 23, 2. 5 ir t.). Dar netarpiškiau ataidi ganytojo kalbos Ezekielio knygoje skambesys: „Ganysiu jas vešlioje ganykloje – Izraelio kalnų aukštumos bus jų buveinė“ (Ez 34, 14).
Tačiau ką visa tai reiškia? Kuo avys gyvos, žinome; bet kuo gyvas žmogus? Izraelio kalnuose ir aukštumų ganyklose, kuriose esama paunksnės ir vandens, Bažnyčios tėvai įžvelgė Šventojo Rašto aukštumų, Dievo žodžio, kaip gyvybę teikiančio maisto, įvaizdį. Ir nors tai ne istorinė teksto prasmė, jie galiausiai neklydo ir teisingai suprato pirmiausia patį Jėzų. Žmogus gyvas tiesa ir būdamas mylimas, būdamas mylimas tiesos. Jam reikia prie jo besiartinančio Dievo, jam gyvenimo prasmę paaiškinančio ir šitaip kelią į gyvenimą parodančio Dievo. Žinoma, žmogui reikia duonos, maisto kūnui, bet galiausiai jam reikia žodžio, meilės, paties Dievo. Kas jam to duoda, tas duoda apsčiai gyvenimo“. Per tai kartu išlaisvinamos jėgos, kuriomis jis gali prasmingai puoselėti, rasti sau ir kitiems gėrybių, kurių galima turėti tik sambūvyje.
Todėl šešto skyriaus kalbą apie duoną ir kalbą apie ganytoją sieja vidinis ryšys: ir ten, ir čia kalbama apie tai, kuo gyvas žmogus. Didis žydų religijos filosofas ir Jėzaus amžininkas Filonas yra pasakęs, kad Dievas, tikrasis savo tautos Ganytojas, ganytoju paskyrė „pirmagimį Sūnų“, Logos (Barrett 374). Jono evangelijos kalba apie ganytoją tiesiogiai nesusijusi su Jėzaus kaip Logos supratimus, tačiau būtent Jono evangelijos kontekste kaip tik tokia jos prasmė: Jėzus, kaip kūnu tapęs Dievo Žodis, yra ne tik ganytojas, bet ir maistas, tikroji „ganykla“; Jis dovanoja gyvybę atiduodamas save patį, pats būdamas gyvybė (plg. Jn 1, 4; 3, 36; 11, 25).
Taip priėjome antrą kalbos apie ganytoją motyvą, kuriame pasirodo naujovė, vedanti toliau už Filoną ne naujomis mintimis, o nauju įvykiu – Sūnaus tapimu žmogumi ir kančią: „Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (Jn 10, 11). Kaip kalboje apie duoną nesitenkinama nuorodą į Žodį, bet kalbama apie kūnu ir atnaša „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51) tapusį Žodį, taip kalbos apie ganytoją pagrindinė tema yra gyvybės už „avis“ atidavimas. Kalbos apie ganytoją centre – kryžius, bet ne kaip Jėzų nelauktai užklumpantis ir iš išorės Jam primetamas smurto veiksmas, o kaip laisvas savęs atidavimas: „Guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu“ (Jn 10, 17 ir t.). Čia aiškinama, kas įvyksta steigiant Eucharistiją: išorinį smurtinį nukryžiavimo veiksmą Jėzus paverčia savanorišku savęs atidavimo už kitus veiksmu. Jėzus dovanoja ne ką nors, bet save. Taip Jis dovanoja gyvybę. Prie šios minties turėsime grįžti ir ją pagilinti kalbėdami apie Eucharistiją ir Paschos įvykį.
Trečias esminis kalbos apie ganytoją motyvas – abipusis ganytojo ir kaimenės pažinimas: „Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda […], avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą“ (Jn 10, 3 ir t.). „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14 ir t.). Šiose eilutėse į akis krinta dvi minčių sampynos, kurias dera apmąstyti norint suprasti, ką reiškia toks „pažinimas“. Pirmiausia vienas su kitu susipynę pažinimas ir priklausomybė. Ganytojas pažįsta avis, nes jos jam priklauso, o jos jį pažįsta, nes yra būtent jo. Pažinti ir priklausyti (graikiškame tekste „būti nuosavybe“ – ta idia) iš tikrųjų yra viena ir tas pats. Tikrasis ganytojas „turi“ avis ne kaip kokį daiktą, naudojamą ir sunaudojamą; jos „priklauso“ jam kaip vienas kitam pažįstami, o toks „pažinimas“ yra vidinis priėmimas, jis išreiškia vidinę priklausomybę, siekiančią daug giliau negu daiktų turėjimas.
Paaiškinsime pavyzdžiu iš mūsų gyvenimo. Nė vienas žmogus „nepriklauso“ kitam taip, kaip priklauso daiktas. Vaikai nėra tėvų „nuosavybė“; sutuoktiniai nėra vienas kito „nuosavybė“. Tačiau jie vienas kitam „priklauso“ daug giliau, negu, pavyzdžiui, medžio gabalas arba žemės sklypas ar dar kas nors, kas vadinama „nuosavybe“. Vaikai „priklauso“ tėvams ir kartu yra laisvi Dievo kūriniai, kiekvienas su savo savitu pašaukimu, savita naujove ir nepakartojamybe Dievo atžvilgiu. Jei priklauso vienas kitam ne kaip turtas, bet pagal atsakomybės matmenį. Jie priklauso vienas kitam per tai, kad pripažįsta kito laisvę ir remia vienas kitą meile bei pažinimu; tokiame sambūvyje jie yra amžinai laisvi ir kartu yra viena.
Taip pat ir „avys“, būdamos Dievo sukurti asmenys, Dievo paveikslai, priklauso ganytojui ne kaip daiktai, kaip juos savinasi plėšikai ir vagys. Būtent tai skiria savininką, tikrąjį ganytoją, nuo plėšiko: plėšikui, ideologams ir diktatoriams, žmonės – tik jų turimas daiktas. Tuo tarpu tikrajam ganytojui jie yra laisvi tiesos ir meilės atžvilgiu; ganytojas, kaip jų savininkas, pasirodo būtent per tai, kad juos pažįsta ir myli, nori jų tiesos laisvėje. Jie priklauso Jam per „pažinimo“ vienybę, tiesos, kuri yra Jis pats, bendrystę. Būtent todėl Jis jų neišnaudoja, bet atiduoda už juos savo gyvybę. Kaip neatskiriami Logos ir tapimas žmogumi, Logos ir kančią, taip galiausiai viena yra pažinimas ir savęs atidavimas.
Dar kartą pasiklausykime lemiamo sakinio: „Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14 ir t.). Šiame sakinyje glūdi dar viena sampyna, kurios privalu paisyti. Abipusis Tėvo ir Sūnaus pažinimas suaustas su abipusiu ganytojo ir avių pažinimu. Pažinimas, siejantis Jėzų su savaisiais, skendi Jo pažįstančiosios vienybės su Tėvu vidinėje erdvėje. Savieji įausti į trejybinį dialogą; dar kartą tai pamatysime apmąstydami Aukščiausiojo Kunigo maldą. Tada išvysime, jog Bažnyčia ir Trejybė viena su kita glaudžiais susipynusios. Toks dviejų pažinimo plotmių susipynimas labai svarbus norint suvokti „pažinimo“, apie kurį kalbama Jono evangelijoje, esmę.
Visa tai perkeldami mūsų gyvenimo pasauliui, galėtume pasakyti: žmogus teisingai pažįsta tik Dieve ir tik remdamasis Dievu. Tarpusavio pažinimas, apribojantis žmogų vien tuo, kas empiriška ir apčiuopiama, kaip tik neatitinka žmogaus tikrosios gelmės. Žmogus pažįsta save tik tada, kai įžvelgia jame Dievo slėpinį. Tai reiškia, jog ganytojui Jėzaus tarnyboje nevalia pririšti žmonių prie savęs, prie savo nedidelio „aš“. Tarpusavio pažinimas, jungiantis jį su patikėtosiomis „avimis“, turi skatinti vienas kitą vesti toliau už save, idant kitas rastų visą savo laisvę; todėl jis pats visada turi peržengti save vienybės su Jėzumi ir trejybiniu Dievu link.
Jėzaus „aš“ visada atviras buvimui su Tėvu; Jis niekada nebūna vienas, bet visada gauna save iš Tėvo ir grąžina Tėvui. „Mano mokymas nėra mano mokymas“, Jo „aš“ yra Trejybės vidiniam gyvenimui atvertas „aš“. Kas Jį pažįsta, tas „mato“ Tėvą, įžengia į Jo bendrystę su Tėvu. Kaip tik tokiame susitikime su Jėzumi glūdinti dialoginė perženga atskleidžia tikrąjį Ganytoją, kuris nepaverčia mūsų nuosavybe, bet įvesdindamas į Dievo bendrystę ir atiduodamas savo gyvybę, veda į mūsų būties laisvę.
Pereikime prie paskutinio didžiojo kalbos apie ganytoją motyvo – vienybės. Labai reikšmingai ji pasirodo Ezekielio knygos kalboje apie ganytoją. „Atėjo man Viešpaties žodis: Marusis, pasiimk pagalį ir ant jo parašyk: Judo ir jam ištikimų izraeliečių. Tuomet paimk kitą pagalį ir ant jo parašyk: Juozapo – Efraimo pagalys – ir visų jam ištikimų Izraelio namų. Suglausk vieną su kitu, kad juodu būtų sujungti tavo rankoje. […] Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Tikėkit manimi, paimsiu Izraelio žmones iš tautų […], surinksiu juos iš visur […]. Padarysiu juos viena tauta krašte – Izraelio kalnuose […]. Niekad daugiau jie nebebus dvi tautos, niekad daugiau jie nebebus padalyti į dvi karalystes…“ (Ez 37, 15–17. 21 ir t.). Padalytą ir išblaškytą Izraelį ganytojas Dievas vėl suburia į vieną tautą.
Jėzaus kalbose apie ganytoją ši vizija tęsiama, bet pažado spindulys esmingai padidinamas: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16). Ganytojo Jėzaus misija apima ne tik išblaškytas Izraelio namų avis, bet ir užduotį suburti į vienybę „išsklaidytuosius Dievo vaikus“ apskritai (Jn 11, 52). Tad vieno ganytojo ir vienos kaimenės pažadu išreiškiama tas pats, kas iškyla aikštėn Mato evangelijos Prisikėlusiojo misijiniame paliepime: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones‘ (Mt 28, 19), kurį vėliau kaip Prisikėlusiojo žodį aptinkame ir Apaštalų darbuose: jūs „tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8).
Čia prieš akis išnyra vidinė šios visuotinės misijos priežastis: yra tik vienas ganytojas. Jėzuje žmogumi tapęs Logos yra visų žmonių Ganytojas, nes jie visi sukurti per vieną Žodį; kad ir išsisklaidę, pagal Jį ir Jo atžvilgiu jie yra viena. Visą savo išsisklaidymą įveikti ir tapti viena žmonija gali remdamasi tikruoju savo Ganytoju, remdamasi Logos, kuris tapo žmogumi, idant atiduotų savo gyvybę ir šitaip dovanotų apsčiai gyvenimo “ (Jn 10, 10).
Anksti, kaip paliudyta jau III a., ganytojas tapo paveikiu ankstyvosios krikščionijos įvaizdžiu. Pervargusioje miesto bendruomenėje jau iki tol buvo pamėgta avies nešėjo figūra, atrodžiusi kaip svajone apie paprastą gyvenimą. Tačiau krikščionija, remdamasi Raštu, šią figūrą iškart suprato naujaip; pirmiausia, pavyzdžiui, 23 psalmės prasme: „Viešpats – Ganytojas mano, – man nieko nestinga. Žaliose lankose mane paguldo […]. Nors per tamsiausią slėnį einu, aš nebijau jokio pavojaus […]. Tiktai gerumas ir ištikimoji meilė lydės kiekvieną mano gyvenimo dieną. Viešpaties Namuose visados aš gyvensiu“. Kristuje ji įžvelgė Gerąjį Ganytoją, vedantį per tamsiausius gyvenimo slėpinius; Ganytoją, patį perėjusį per tamsų mirties slėnį; Ganytoją, žinantį kelią per mirties naktį, nepaliekantį nė didžiausioje vienatvėje ir išvedantį iš šio slėnio į žalias gyvybės pievas, į „šviesos, ramybės ir atilsio“ vietą (Canon Romanus). […]
Tačiau krikščionims, žinoma, tai priminė ir palyginimą apie pražuvusios avies ieškoti einantį ant pečių užsimetantį ir namo nešantį ganytoją, taip pat Jono evangelijos kalbą apie ganytoją. Bažnyčios tėvams į vieną daiktą susipynė abu dalykai: pražuvusios avies ieškoti besirengiantis Ganytojas yra amžinasis Žodis, o ant pečių su meile namo nešama avis – žmonija, Jo prisiimta žmogiškoji būtis. Tapęs žmogumi ir kentėdamas ant kryžiaus, Jis neša namo paklydusią avį – žmoniją, Jis neša ir mane, Žmogumi tapęs Logos yra tikrasis „avies nešėjas“ – ganytojas, einantis mūsų ieškoti per mūsų gyvenimo dyglius ir dykumas. Jo nešami, mes parsirandame namo. Jis atidavė už mus savo gyvybę. Jis pats yra gyvybė.
Šaltinis: Joseph Ratzinger (Benediktas XVI), 2007: Jėzus iš Nazareto (nuo krikšto Jordane iki atsimainymo). Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 238, 242–248.
tiesos.lt