Kūčios, tik prietėliai, stalas nuklotas motinos rankų ir žvakės bei pakibusi malda prašosi sukalbama, liečianti Motinos lūpas, maldaujanti būti nepaniekintai. Ji ten, kur širdis plaka ir nuo rūpesčių daužosi, bet daužydamasi neužsimuša. Motinai išėjus anapilin, stalas liks, jis gyvuos, nes jis – Kūčių. Jo neišgyvendino sovietmetis, jo nepasiglemš europizacijos blizgesys ir tariamas modernas.
Motinai atsisėdus, priglundame prie jo. Švariai išblizgintos lėkštės lūkuriuoja žuvies ar kalėdaičių mirkalo. Jos to nematė visus metus.
Kūčių vakarą tamsa susigėdo, tapo jaukesnė, nelyginant skraistė apklojo pečius ir glosto rankas, bet bučinių nedalina. Ji – nesentimentali. Dievui dėkui, kad šiąnakt ji nesunki ir neslegianti, nors su savo tamsa užsiropštė ant sprando ir tūno paslėpusi dantis. Ko gero jai patinka sklindančių maldų ir žvakių derinys bei Motinos skleidžiama šiluma. Esame panirę į Kūčių tamsos paslaptis. Kažkas šiąnakt turi įvykti.
Kūčių stalo vaizdas ne vieną kart regėtas vingiuotų likimų puslapiuose ir iš lūpų į lūpas perduotas. Labiausia įstrigęs apaštalų su Jėzumi apsupty. Kalbos nedaug, tačiau pamokymas slypi. Jis toks, kad niekam neatverk širdies, nors su jais prie vieno stalo sėdėtum ir būtų spitrinama į tavo akis, žinok, už akių būsi parduodas. Žmogaus prigimtis silpna, jis trapus kūrinys, neigiantis savo trapumą, bandydamas įrodyti didžiais darbais, kurie vieną dien sugriūva.
Šios nakties išmintis moko, tik Jėzui atverk paslaptis, jis jas išsaugos ir tavęs neišduos. Motina tai žino. Ne vieną kartą su juo kalbėjosi. Todėl beria maldą nuleidusi akis, prašydama Dievo mūsų nusidėjusių nebausti.
Kūčių vakarą mano akyse prisikelia moteris, regėta vaikystėje. Kartais ją prie vartelių matydavau stovinčią akimis maldaujančią aukos. Jos ištiestas delnas tai bylojo. Arba atidarys vartelius ir tyliai atšlepsens prie užrakto suimtų durų. Neištardama kartaus žodžio pastoviniuos ir nueis. Vaikai panorėję išgirsti jos nebylia kalba, į delną isprausdėme niekingą kapeikėlę. Supratusi, įskaudinta pasitraukė. Jokio protesto ženklo. Galva nusviro tarsi kažkoks sunkumas ją būtų prispaudęs. Pasijuto paniekinta, nepritampanti prie mūsų, Dievo apdovanotų visomis gėrybėmis. Galbūt ji Dievo pasiuntinys? Ją Dievas pasiuntė išbandyti mūsų širdies gelmes ar joje gailestis ir gerumas įsikūnyję. Kas žino, gal po mirties atgimęs būsi jos pavidale. Dievas nekalba ir paslapčių neišduoda, tik veda arba parklubdo.
Šiandien Kūčios, nėra dovanų ir šampano, tik Kristaus kūnas ir Motinos šiluma. Du dalykai, kurių nenupirksi ir nepasiskolinsi.