Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant.
Lyg nesavi ir nustėrę jie klausinėjo:
„Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ (Apd 2, 1–11)
Pasitikėdami Kristaus pažadu atsiųsti mums Globėją junkimės maldoje už Lietuvą Tiesoje – tepripildo Jis mus savo malonių. Kartu su visa Bažnyčia melskime: „Šventoji Dvasia – Tiesos Šaltini, Dievo Kvėpavime – Gyvybės Davėjau! Nustebink mane kasdieniame gyvenime. Stebėk mane, net ir mano sumanymus. Perkeisk mane ir mano pažinimą. Pripildyk mane visų savo dovanų. Panardink mane, kad būčiau švarus. Pažadink mano talentą, kad juo naudočiausi. Veik manyje, kad aš išnykčiau. Suteik man charizmą, kad Tave liudyčiau. Sugauk mane, jei aš sprunku. Įkvėpk mane, jei aš be tikslo klaidžioju. Paragink mane, jei aš apsileidžiu. Įkvėpk mane, kai aš kuriu. Pasitik mane, kai Tavęs ieškau. Eik šalia manęs, kai aš susirūpinęs. Duok man supratimą, kai nesuprantu. Pajudink mane, kai sustingstu. Įeik į mane, kai esu neryžtingas. Padaryk mane kilnų, kai esu gundomas. Sušildyk mane, kai sušąlu. Užtvindyk mane, kai esu savimi patenkintas. Pripildyk mane, kai pasidarau tuščias. Pradžiugink mane, kai esu liūdnas. Apkabink mane, kai esu vienišas. Melskis manyje, kai neturiu žodžių. Paguoski mane, kai esu apleistas. Pagydyk mane, kai susergu. Palaikyk mane, kai griūvu. Paslėpk mane, kai neturiu apsaugos. Apglėbk mane, kai ilgiuosi. Džiaukis manyje, kai Tave myliu.“
Popiežius Pranciškus. Tvirtumo dovana
Pastarosiose katechezėse apmąstėme tris pirmąsias Šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą ir patarimą. Šiandien pasvarstykime, ką daro Viešpats: jis visuomet ateina mūsų palaikyti silpnume ir daro tai per ypatingą dovaną – tvirtumo dovaną.
Vienas Jėzaus palyginimas padeda mums suvokti šios dovanos svarbą. Sėjėjas išsirengia sėti; tačiau ne visi jo pasėti grūdai duoda vaisių. Nukritusius pakelėje sulesa paukščiai; į uolėtą dirvą ir tarp krūmokšnių nukritę grūdai sudygsta, tačiau daigus greitai nudegina saulė arba užgožia erškėčiai. Tiktai tai, kas krinta į gerą dirvą, gali augti ir nešti vaisių (plg. Mk 4, 3–9; Mt 13, 3–9; Lk 8, 4–8). Kaip pats Jėzus paaiškino savo mokiniams, šis sėjėjas – tai Tėvas, gausiai sėjantis savo Žodžio grūdus. Tačiau pasėta sėkla dažnai krinta į mūsų širdies sausrą, ir netgi tuomet, kai ji priimama, išlieka rizika, jog liks nevaisinga. Tačiau per tvirtumo dovaną Šventoji Dvasia išlaisvina mūsų širdies dirvą, išlaisvina ją nuo sąstingio, netikrumo ir baimių, kurios gali jai trukdyti, – kad Viešpaties žodis galėtų būti įgyvendintas autentiškai ir su džiaugsmu. Tvirtumo dovana yra tikra pagalba, ji mus sustiprina ir išlaisvina nuo daugybės kliūčių.
Yra taip pat sunkių momentų ir ekstremalių situacijų, kai tvirtumo dovana reiškiasi ypatingu, pavyzdiniu būdu. Taip atsitinka tiems, kurie susiduria su ypač sunkiomis ir skausmingomis situacijomis, sukrečiančiomis jų ir mylimų žmonių gyvenimus. Bažnyčia spindi liudijimu daugybės brolių ir seserų, kurie neabejodami atidavė savo gyvybę siekdami išlikti ištikimi Viešpačiui ir jo Evangelijai.
Net ir šiandien netrūksta krikščionių, kurie daugelyje pasaulio vietų nesiliauja šventę ir liudiję savo tikėjimo su giliu įsitikinimu ir Dvasios giedrumu ir atsilaiko netgi tuomet, kai žino, jog tai gali jiems labai daug kainuoti. Visi pažįstame žmonių, išgyvenusių sudėtingų situacijų ir didelių kančių. Pagalvokime apie tuos vyrus, apie tas moteris, sunkiai gyvenančius, kovojančius, kad galėtų išmaitinti šeimas, auklėti savo vaikus: jie daro visa tai, nes tvirtumo dvasia jiems padeda.
Kiek daug vyrų ir moterų – nežinome jų vardų – daro garbę mūsų žmonėms, daro garbę Bažnyčiai, nes jie yra tvirti: tvirti žengdami pirmyn gyvenime, šeimoje, darbe, tikėjime. Šie mūsų broliai ir seserys yra šventieji, kasdienos šventieji, tarp mūsų esantys slapti šventieji: tvirtumo dovana leidžia jiems vykdyti asmenines, taip pat tėvų, motinų, brolių, seserų, piliečių pareigas. Turime jų daugybę! Padėkokime Viešpačiui už tuos krikščionis, gyvenančius slaptu šventumu: juose esanti Šventoji Dvasia juos veda pirmyn! Mums bus naudinga pagalvoti apie tuos žmones: jei jie daro visa tai, jei jie gali tai daryti, kodėl aš negaliu? Taip pat bus gera paprašyti Viešpaties, kad jis duotų mums tvirtumo dovaną.
Nereikia manyti, kad tvirtumo dovana yra būtina tik kai kuriomis progomis ar ypatingomis situacijomis. Ši dovana turi duoti toną mūsų krikščioniškajai egzistencijai įprastinėje gyvenimo kasdienybėje. Kaip sakiau, turime būti tvirti kiekvieną savo gyvenimo dieną, mums reikia to tvirtumo, kad žengtume pirmyn savo gyvenime, savo šeimoje, savo tikėjime.
Apaštalas Paulius pasakė žodžius, kuriuos mums bus naudinga išgirsti: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 13). Kai susiduriame su kasdieniu gyvenimu, kai kyla sunkumų, prisiminkime šiuos žodžius: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ Viešpats visuomet mus stiprina, jis niekuomet neleidžia, kad stiprybės pritrūktų. Viešpats nebando mūsų viršydamas mūsų galimybes. Jis visuomet su mumis. „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“
Brangūs bičiuliai, kartais mes galime būti gundomi pasiduoti tingumui ar dar blogiau – nusivylimui, ypač susidūrę su sunkumais ir gyvenimo išbandymais. Šiais atvejais nenuleiskime rankų, šaukimės Šventosios Dvasios, kad per tvirtumo dovaną ji pakylėtų mūsų širdį ir suteiktų naujos tvirtybės bei entuziazmo mūsų gyvenimui, mums sekant Jėzų.
„Bažnyčios žinios“