Švenčiant Eucharistiją, išgirstame kunigo ištartus žodžius ir į viršų pakeltą ostiją: “Štai Dievo Avinėlis, laimingi pakviesti į šio Avinėlio puotą…” Mes atsakome: “Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks…” Tuomi mes išpažįstame, kad esame neverti, nuodėmingi, silpni, menki.
Dievo Meilė mumyse negali skleistis, jeigu netyra širdis ir nešvari sąžinė. Todėl tik prisipažinę, jog eisime su Jėzumi, sutaikančiu mus su savimi, ir supratę Atgailos sakramento reikšmę, galime tikėtis pažinti tikrąjį Dievo Avinėlį, Jėzų – Išgelbėtoją, prisiėmusį visas mūsų nuodėmes.
Kartą atsiskyrėlis, Afrikos dykumų tėvas, papasakojo savo sekėjams tokį vaizdingą regėjimą, kurį buvo patyręs praėjusią naktį. Savo regėjime jis kopė į aukštą kalną, kurio viršūnėje stovėjo maža koplytėlė. Bekopiant į kalną staiga išgirdo žingsnius iš paskos. Atsisukęs išvydo žmogų, ant savo pečių nešantį didelę ir sunkią naštą. Kai šis žmogus priartėjo, jie pasikalbėjo. Bet pokalbio metu pamatęs to žmogaus rankų delnuose žaizdas dykumų tėvas suprato, jog prieš jį stovi pats Jėzus Kristus. Tada paklausė jo: ” Viešpatie, ar čia tu neši viso pasaulio nuodėmę?” ” Ne, – atsakė Jėzus, – ne pasaulio, o vien tik tavo”.
Jėzaus atpirkimo malonė skirta visam pasauliui, bet pirmiausia ji prasideda asmeniškai nuo kiekvieno iš mūsų.
Atsiuntė Algis Bučinskas, Australija