“…o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3,22)
Jėzaus Krikšto sekmadienio apmąstymuose susitelkiame ties mintimi: kas esame ir dėl ko esame. Visos keturios Evangelijos mini Jėzaus krikštą ir jame apsireiškusią Dieviškąją Trejybę: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Prasidėję Tikėjimo Metai mus kviečia aplankyti bažnyčią, kurioje buvome pakrikštyti, atnaujinti krikšto pažadus sekmadienio ar privalomos šventės metu. Galbūt šis artėjantis Jėzaus Krikšto sekmadienis galėtų tapti mažos piligrimystės į savo krikšto bažnyčią sekmadieniu, apmąstymo savo būties ir pašaukimo slėpinių krikščioniškoje dvasingumo šviesoje.
Žmogaus krikštas yra suvoktos ir pasirinktos tapatybės šiame pasaulyje esmė. Kuo aš kitoks, ypatingas ir svarbus, jei esu įtikėjęs ir paveldėjęs krikšto malonę iš aukščiau? Kaip šia Dievo dovana įprasminu savo gyvenimo dienas ir dalinuosi su artimu? Kokia krikščionio pasiuntinybė ir dalia moderniame šių dienų pasaulyje?
Įsidėmėtina, kad per Trijų Karalių šventę, kurią šventėme praėjusį sekmadienį, Rytų Ortodoksų Bažnyčia ypatingu būdu minėjo Kristaus Krikštą. Šiandien, kai tiek daug aplink pakrikštytų šventu krikšto vandeniu, bet privačiame gyvenime gyvenančių nekrikščionišką gyvenimą, turime atsigręžti į Jėzų, kad labiau suvoktume savo gyvenimo prasmę. Jėzus krikštu užbaigia savo privatų gyvenimo kelią ir pradeda viešą veiklą. Ar ne laikas tai suvokti ir kiekvienam iš mūsų, kurie sakome esą katalikai, bet sekmadienio šv. Mišių aukoje, artimo meilės, geranoriškumo ir gyvenimiškos aukos kelyje – tokie reti svečiai?
Mielas broli, sese, jei esi pakrikštytas, liaukis gyventi krikščioniškame privatume. Gyvenk , džiaukis ir liudyk Kristų, kad ir Tavo gyvenimas būtų pilnas malonių ir pasigėrėjimo iš Aukštybių!