Nuo civilizacijos atsiradimo žmonija puikiausiai suvokė, kas yra šeima. Dabar nebesuvokia. Pageidaujama, kad tai būtų moksliškai, teisiškai apibrėžta. Lietuvoje siekiama šeimos apibrėžimą įrašyti net į Konstituciją.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Krescencijus STOŠKUS, teisininkas filosofas, Kazimiero Simonavičiaus universiteto dėstytojas Saulius ARLAUSKAS, Laisvosios visuomenės instituto direktorė Kristina ZAMARYTĖ-SAKAVIČIENĖ, Seimo narys Povilas URBŠYS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.G.JAKAVONIS: Konstitucijos kūrėjams net nekilo minties, kad kada nors ateis toks metas, kai kils diskusijos ir nebebus žinoma, kad šeima yra susituokę vyras ir moteris, turintys arba neturintys vaikų. Dabar siūloma keisti Konstituciją. Kodėl?
P.URBŠYS: Teisininkų vizija, kas yra šeima, kilo po Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo. Jame akcentuojama, kad šeimai būdinga santuoka, ji grindžiama vyro ir moters santykiais. Bet Konstitucinis Teismas aiškiai konstatavo, kad konstitucinė santuoka grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybės supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, atitinkančias santykių turinį. Remiantis šių santykių išraiškos forma konstitucinė šeimos samprata esminės reikšmės neturi. Iš principo aiškiai pasakyta, kad nebūtinai šeima atsiranda kaip santuokos išdava. Šeima kaip tokia gali atsirasti ir bendro gyvenimo, emocinio ryšio nustatymo pagrindu.
Prieiname prie kuriozo – kai nagrinėjama šeimos problematika Lietuvoje, apklausos duomenys rodo, kad kai kurie savo šeimos nariu įvardija ir gyvūną. Tai yra emocinis ryšys, atsiradęs tarp to gyvūno ir žmonių, kurie gyvena šeimoje.
Bet tie pokyčiai, kuriuos mes matome pasaulyje, pvz., JAV ar kai kuriose Vakarų Europos valstybėse, yra bandymas įteisinti būtent ne ką kita, o vienalytę santuoką. Jiems labai svarbu panaikinti šeimos apibrėžimą, kuriame aiškiai konstatuota, kad šeima atsiranda tik kaip santuokos tarp vyro ir moters išdava. Kai atsirado ši konstitucinė krizė, buvo bandyta pataisyti Konstituciją ir iš karto apibrėžti, kas yra šeima. Toks bandymas buvo 2012 m. pavasarį Seime, kai buvo inicijuota konstitucinė pataisa, bet ankstesnės kadencijos Seimui pritrūko vieno balso, kad pataisa būtų priimta. Ir tas vienas balsas buvo Petro Gražulio, kuris balsuojant kažkodėl nedalyvavo, nors jis labai aršus tradicinių šeimos vertybių rėmėjas.
Šios kadencijos Seime vėl bandoma inicijuoti Konstitucijos pataisą, kuri aiškiai apibrėžtų, kad šeima sukuriama sudarius santuoką, būtent santuoką tarp vyro ir moters. Šią pataisą pasirašė 106 Seimo nariai. Buvo pritarta, nors šį kartą balsavo mažiau, – jeigu neklystu, balsavo tik daugiau nei 60 Seimo narių.
Bet kas atsitiko? Seimas pradėjo vilkinti šias pataisas. Pirma buvo vilkinama Konstitucijos komisijos, dabar jos vilkinamos Teisės ir teisėtvarkos komitete. Ko bijo tie asmenys, kurie blokuoja šitą konstitucinę pataisą?
G.JAKAVONIS: Kodėl ilgą laiką buvusios tradicinės vertybės praranda prasmę? Mėgdžiojame tai, kas vyksta Vakaruose. Bet mėgdžiojame ne tai, kas geriausia…
K.ZAMARYTĖ-SAKAVIČIENĖ: Patirtis, kokią matome Vakarų šalyse, rodo, kad tai nebūtų geriausias kelias. Po Konstitucinio Teismo nutarimo šeimos samprata tapo lyg ir neapibrėžta, nebeaišku, kas yra šeima ir kada ji atsiranda. Mūsų instituto pozicija, ir ne vien mūsų, o daugelio nevyriausybinių organizacijų, su kuriomis tenka dirbti kartu, yra tokia, kad negali teisinėje valstybėje būti tokios situacijos, kai neaišku, kas yra šeima ir kada ji atsiranda. Nes šeima, kaip nustato Konstitucija, yra valstybės ir visuomenės pagrindas, iš jos kyla tam tikros teisės ir pareigos. Todėl turi būti aišku, kada šeima atsiranda ir kokia yra jos struktūra. Todėl, matydami taip ilgai vilkinimą šią Konstitucijos pataisą, ne kartą kreipėmės į Seimo narius, į Seimo pirmininkę, į 14 nevyriausybinių organizacijų su prašymu, kad būtų imtasi kokių nors priemonių. Kad pagaliau įvyktų svarstymas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete, kuriame blokuojamas įstatymo pataisų svarstymas.
Tačiau pasirodo, kad Seimo pirmininkė neturi realių galių paspartinti to sprendimo priėmimo. Ji pateikė Seimo Etikos ir procedūrų komisijai savo prašymą išnagrinėti mūsų kreipimąsi, bet iš komisijos mes gavome atsakymą, kad šitas klausimas nebus nagrinėjamas, nes komisija irgi negali paspausti to komiteto pirmininko. Žiūrint iš visuomenės, visuomeninių organizacijų pozicijų savotiškai darosi baisu – 106 Seimo nariai teikia pataisą ir ji yra labai svarbi, t.y. kalbama apie valstybės ir visuomenės pagrindus, o vienas žmogus gali imti ir ją blokuoti.
Ir niekas nieko negali padaryti, nėra tokių galių. Netgi galime suabejoti demokratinės valstybės pagrindais, kai matome, kaip tie sprendimai priimami. O kai kalbame apie partijas, akivaizdžiai matome, kaip tada priimant sprendimus įsitraukia Seimo nariai ar politikai. Iš tų 106 Seimo narių yra tik keli, kurie realiai bando spręsti šitą klausimą, visi kiti kažkodėl tyli. Man atrodo, kad susiduriame su tokiu fenomenu, kai politikai prieš rinkimus bijo atskleisti savo moralinį veidą. Galbūt jie bijo prarasti vieną kitą rinkėjų dalį, nenori atskleisti savo tikros pozicijos. O mums kaip tik labai svarbu būtų sužinoti jų poziciją būtent dabar.
Mes, kaip institutas, su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis svarstome, kad reikia būtinai viešinti, kaip elgiasi partijos sprendžiant šią problemą. Tikimės, kad piliečiai per Seimo rinkimus įvertins tokią politikų poziciją ir pasyvumą.
S.ARLAUSKAS: Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas suorganizavo klausymus dėl Konstitucijos 38-ojo straipsnio pataisos. Dalis visuomeninių organizacijų nedalyvavo. Noriu pasakyti, kad tų klausymų metu susiformavo gana aiškios pozicijos ir gana aiški nuomonė, kas čia vyksta.
Pirmas dalykas. Konstitucinis Teismas, lyg ir atskirdamas santuoką nuo šeimos, pastarąją paliko tarsi plūduriuoti. Faktiškai be jokio teisinio pagrindimo, be jokios teisinės formos. Žiūrint į tai visiškai logiška, kad tos nuomonės, mano supratimu, negalėjo paneigti net pats J.Sabatauskas. Seimo pareiga dabar yra suteikti šeimos sąvokai arba šeimos institutui aiškią teisinę formą. Tai reiškia, kad siūlomame projekte yra išplečiama šeimos samprata. Mano supratimu, tai yra gana liberalus žingsnis, nes šeima nesiejama vien tik su santuoka. Šeima siejama su tėvyste ir motinyste. Vadinasi, santuokos nesudarę asmenys, bet tapę tėvais, automatiškai turėtų būti pagal šitą nuostatą valstybės ginami. Tokiu būdu mes paskatintume daugybę porų, kurios gyvena nesusituokusios, būti drąsias, nebijoti susilaukti palikuonių, nes valstybė automatiškai jas pradės remti kaip normalią šeimą.
Išryškėjo kitas aspektas – kad egzistuoja du stereotipai: konservatyvusis ir liberalusis. Liberalusis stereotipas – klausymuose dalyvavę netradicinių šeimos formų rėmėjai. Ar gali mūsų Konstitucija ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas reikšti, kad yra galimybė įteisinti registruotą partnerystę? Niekas šituose klausymuose neįrodė, kad galima, nes registruota partnerystė yra alternatyva ne šeimai, o pirmiausia santuokai. Santuoka, kaip Konstitucinis Teismas išaiškino, yra dviejų asmenų abipusių įsipareigojimų registracija valstybės vardu. Registruota partnerystė irgi yra registracija. Kadangi Konstitucinis Teismas susiejo registracijos sąvoką tik su santuoka, vadinasi, registruota partnerystė ir pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, ir pagal mūsų Konstituciją yra negalima.
Tai toks būtų liberalusis stereotipas, kad neva priimant šitą įstatymą bus užkirstas kelias netradicinėms šeimoms, netradicinėms santuokoms, registruotai partnerystei. Nieko panašaus. 38-asis straipsnis visiškai neliečia vienos lyties santuokų ir su tuo nesusijęs. Jiems klausymuose patariau siūlyti kitokią Konstitucijos pataisą, jeigu šita nepatinka, kad galėtų įteisinti Konstitucijos lygiu. Nes dabar jie Lietuvoje beveik visiškai neginami.
Net ir popiežius pasakė, jeigu žmonės gyvena kartu, vadinamojoje kohabitacijoje, tai negalima jų atstumti. Reikia kaip nors juos pradėti ginti teisiškai. Bet yra vienas dalykas, jeigu jie susilaukia vaikų. Aš paklausiau, o jeigu gyvena du, vaikinas ir mergina, nesusituokę 10-20 metų, jie nesusilaukia vaikų ir jie nepripažįstami kaip šeima, tai yra diskriminacija ar ne? Be abejo, diskriminacija.
Bet kyla klausimas, kas yra diskriminacija. Diskriminacija atsiranda tada, kai tave gina Konstitucija, o valstybė negina. Bet jeigu Konstitucijoje įtvirtinta, kad iš motinystės ir tėvystės atsiranda šeimos santykiai, tai čia jokios diskriminacijos iš principo negali būti. Yra tokia situacija ir nemanau, kad turėtų bijoti Seimo nariai priimti šitą pataisą, nes ji yra pakankamai liberali, o tai, manau, svarbiausia. Ji gali padaryti teigiamą poveikį demografinei situacijai. Manau, visi turėtų būti suinteresuoti šios konstitucinės pataisos priėmimu. O jeigu kam nepatinka, mano kad ji bloga, reikia inicijuoti kitą. Nes šeimos santykių reguliavimas prasideda, jūs teisingai sakote, nuo Konstitucijos. Turi būti aiškiai suformuluota teisinė norma kaip kriterijus, pagal kurią būtų galima kurti visus kitus įstatymus, interpretuoti kitas konstitucines normas ir t.t.
G.JAKAVONIS: Suprantu tas šeimas, kurios gyvena nesusituokusios ir kurios susilaukė vaikų. Bet kiek tokių „netradicinių“ šeimų, palyginti su tradicinėmis? Kodėl Seimo nariai turi kvaršinti galvas dėl tų kelių procentų? Ar neturi ką veikti?
K.STOŠKUS: Vienas variantas – neturite. Bet greičiau taip nėra, nes jūs turit ką nors veikti. Bent jau savų rūpesčių turite, jeigu ne bendrų. Matyt, tokia padėtis padeda kai kam užtamsinti svarbiausius dalykus, kurie vyksta Lietuvoje. Baisių dalykų yra, demografinė būklė ir kt. Prezidentė pradėjo kalbėti, kad reikia gelbėti vaikus nuo patyčių. Daugybė problemų yra, kurios gyvybiškai svarbios, nes dėl to nyksta žmonės.
O įsivelti į tas diskusijas dabar atrodo lyg ir komiška. Nes tų problemų išspręsti negalime, tad neužsiimkime tais ginčais, kurie neturi nei perspektyvos, nei prasmės. Bet tai būtų irgi toks vaikiškas požiūris matant, kaip rimtai žmonės tuos žaidimus žaidžia. Čia jau ne mes žaidžiame, juk turbūt daug kas pagalbos prašė iš JAV šeimos institucijų ir gavo. Vadinasi, Amerikoje atmosfera ne mažiau yra įkaitinta dėl šeimos irimo, dėl šeimos statuso, kuris dabar iš naujo yra išradinėjamas.
Visas tas bėdas yra įvertinę teisininkai, kai jie pradėjo liberalizuoti įstatymus, kurie yra civilizuotame pasaulyje. Kai liberalizacija pasiekia beprotybės ribas, kraštutinumus, tai labai negerai.
Sprendžiant šią problemą pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl per visą civilizacijos istoriją – ne tik per vieną civilizaciją, per kelias civilizacijas – šeimos išliko. Buvo nevienodi šeimų tipai, bet visų paskirtis buvo viena – produkuoti palikuonis. Dabar paskirtis pasikeitusi? Turbūt ne.
Jeigu šitos funkcijos nebūtų, jeigu nėra galimybės išlaikyti šeimos, vadinasi, nėra kam tais palikuoniais rūpintis, vadinasi, iš tikrųjų galimas daiktas, kad jie kalba apie šeimos nereikalingumą arba tos funkcijos nesvarbumą. Matyt, tai susiję su tais institutais, su tais interesais.
Aš nenoriu ieškoti lengvų teorijų, bet yra galimybė šitaip galvoti. Gyventojų skaičius pasaulyje yra gana didelis. Per trumpą laiką, per 15 metų, po milijardą priauga. Tad galimas daiktas, kad kai kurie žmonės, kurie turi didelę įtaką šitame civilizuotame pasaulyje, mano, kad kai ką jau yra parengę, kad, pvz., ir tautos sunykti turės globalizacijos principu.
Šeimos mirimo doktrina irgi ateina iš marksistinės doktrinos. Grįžkime prie klasikinio marksizmo ir bandykime parodyti, kad šitos civilizacijos istorija pereina į naują būtį, kitados vadintą komunizmo šviesia ateitimi. Kadangi pasaulyje gyventojų yra daug, reikia, kad naikintųsi pati civilizacija ir kurtų tokius savinaikos mechanizmus. Tie savinaikos mechanizmai geriausi bus tada, kai nebus jokio stabilaus pamato nei tautai, nei šeimai, nei tam, kas palaikė žmogaus egzistavimą iki šių dienų.
Mums čia dabar išspręsti šį klausimą įsivėlus į diskusijas, kurios įtraukė daugybę juristų pasaulyje, ir bandyti čia lyg žaidimą žaisti, mano nuomone, yra šiek tiek negerai ir neoru. O ką aš galėčiau pasiūlyti? Tai griovimo doktrina, o aš esu prieš griovimo doktriną. Tai yra paprasčiausias mechanizmas ardyti bet kokį stabilumą, kultūros stabilumą.
Gyvybės forma turi būti tęsiama. Kad gyvybės forma būtų tęsiama, reikia laikytis elementarios abėcėlės. Kaip ir dorovė. Dorovės normos yra bendros, bendražmogiškos. Žmogus yra nepajėgus numatyti savo perspektyvų istorijoje.
G.JAKAVONIS: Mes oficialiai pripažinti, po Puerto Riko, po lat-vių, kaip trečia pasaulyje nykstanti tauta. Bet koks liberalizmas mums kelia pavojų išnykti.
P.URBŠYS: Neatsitiktinai Konstitucijoje yra fiksuota, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Mes dabar irgi kalbame apie savo visuomenės ir valstybės išlikimą, juk ne paslaptis, yra teigiama, kad po 200 metų gali nelikti lietuvių tautos dėl įvairių demografinių problemų, dėl augančios emigracijos ir visa kita. Kiek šeima yra svarbi tautos išlikimui? Man atrodo, kad tie, kurie nori atskirti santuoką nuo šeimos, ir tie, kurie šeimą suvokia santuokos kontekste, supranta, kad šeima yra labai svarbus veiksnys. Išlikimo veiksnys.
Jeigu mes kalbame apie konstitucines praktikas, taip, yra ta skandinaviška praktika. Pavyzdžiui, Norvegijoje, jeigu nesusituokę asmenys pragyvena kokius 2 metus, galima tuos santykius prilyginti santuokiniams. Toje pačioje Vokietijoje aiškiai atskirta, kad Konstitucija gina santuoką ir kad santuoka nėra prilyginta panašioms į santuoką partnerystėms.
Yra aiškiai nubrėžta riba. Kodėl? Esmė paprasta: jeigu mes išsaugome šeimos tapatybę, mes išsaugome būtent visus tuos pagrindus ne tik tarp žmogiško santykio, bet ir tuos, kurie susiję socialinėje, ekonominėje, moralinėje srityse. Pvz., Lietuvoje praėjusiais metais 42 proc. visų porų buvo išsiskyrusios. Ar tai yra problema, ar ne problema? Koks tos problemos poveikis augančiam savižudybių skaičiui ir ar ne dėl to mes pirmaujame pasaulyje pagal savižudybių mastą? Kai vyksta tokie kraupūs įvykiai, kai metami vaikai į šulinius, kodėl niekas nepaklausia: ar tai įvyko sutuoktinių šeimoje, ar tai sugyventinių gyvenimo pasekmė?
Kiek socialinis skurdas lemia tokias pasekmes, nes dabar konstatuojama, kad kaimuose įsigali nesantuokiniai santykiai? Ir jie tampa nuolatiniai. Tai yra skurdo kultūros pasekmė. JAV jau prieš keletą dešimtmečių sugriovė mitą, kad nesusituokę gyvena gerai išsilavinę, nepriklausomi ir t.t. žmonės. Nieko panašaus. JAV atlikti tyrimai parodė, kad nesantuokiniai santykiai daugiau yra paplitę tarp socialiai pažeidžiamų socialinių grupių.
Tokį vaizdą matome ir Lietuvoje. Tai sukuria socialinio nesaugumo jausmą ne tik suaugusiems žmonėms, bet, svarbiausia, ir vaikui.
Pasauliniais tyrimais įrodyta, kad iš nesantuokinių santykių atsiradę vaikai yra nesaugūs. Kaip ir išsiskyrusių šeimų vaikams, jiems yra sunkiau adaptuotis prie gyvenimo sunkumų. Tokių vaikų daugiausia yra tarp socialiai remtinų žmonių. Sakykime, 42 proc. išsituokusių porų valstybei kainuoja nei daug, nei mažai – kone 240 mln. eurų.
Įvertinkime ir alkoholizmo problemą. Kiek ji valstybei kainuoja? Kiek savižudybės kainuoja? Ir pamatysime, kad, vienaip ar kitaip, visa tai kenkia mūsų valstybės stabilumui. Replika tiems, kurie kalba, kad ši įstatymo pataisa diskriminuojanti, – jeigu mes skaitysime siūlomą variantą, taip, ten yra parašyta „šeima sukuriama sudarius santuoką“, bet kartu yra pabrėžiama, kad šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės, o tai reiškia, kad nediskriminuoja tų šeimų, kurios gyvena išsiskyrusios.
Į ką noriu atkreipti dėmesį? Kad tie asmenys, tos grupės, kurios nori šeimos turinį pakeisti ir paruošti dirvą vienalytėms santuokoms, prisidengia tomis šeimomis, kurios kyla iš motinystės ir tėvystės.
Klausymuose buvo kalbėta apie pavyzdį, kai atvyksta į Lietuvą susituokę homoseksualai, jie santuoką sudarė Europos valstybėje, vienas lietuvis, kitas baltarusis. Kaip dabar juos registruoti – kaip vyrą ir žmoną? Mes neturime tokių galimybių. O tai aiškiai rodo, kad vis dėlto neapibrėžta šeimos sąvoka yra reikalinga tam, kad būtų paruošta dirva būtent tiems vienalyčiams dariniams.
Antra vertus, už šitų dalykų slypi ir konkretūs asmeniniai interesai, pasakyčiau, finansiniai interesai. Štai pavyzdys: Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė ne kartą išsakė neigiamą nuomonę dėl tradicinės šeimos santykių. Ji ne kartą išsakė kritines pastabas, kad Švietimo ir mokslo ministerija per mažai kalba apie kontracepciją, saugius lytinius santykius ir visa kita. Bet tuo metu, remiantis registro duomenimis, ji yra Šeimos planavimo socialinės sveikatos asociacijos Lietuvoje pirmininkė. Šita asociacija yra Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos padalinys Lietuvoje. Tarptautinei planuotos tėvystės federacijai priklauso vienos prezervatyvų prekės ženklas. O esmė tokia, kad po diegiamos tam tikros lytinės laisvės, saugaus lytinio gyvenimo koncepcijos idėja slypi tam tikra rinkodara, kaip parengti dirvą prezervatyvams platinti. Anksčiau buvo teigiama, kad prezervatyvai pas mus nėra tokie populiarūs, o dabar jų parduodame daugiau nei milijoną. Tas procentas smarkiai išaugęs.
Jeigu mes kalbame apie tai, kad pas mus norima įdiegti tam tikrus įstatymus, kurie pažeistų mūsų vertybines, visuomenės tradicines nuostatas, tai irgi daroma per nevyriausybines organizacijas. Viena iš tokių nevyriausybinių organizacijų yra Žmogaus teisių centras.
Mes kalbame, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas aiškiai vilkina tos konstitucinės pataisos priėmimą. O jo dukra yra Žmogaus teisių centro vadovė.
Kokie yra centro uždaviniai? Vienas iš jų: kelti probleminius žmogaus teisių apsaugos klausimus ir teikti jų sprendimo būdus įstatymų leidėjui ir Vyriausybei. Tai yra konkreti veiklos kryptis, kuri yra susijusi su tuo, kad būtų neleista, jog atsirastų tam tikri įstatymai, kurie prieštarautų tos nevyriausybinės organizacijos tikslams. Už tai tokie centrai ir gauna finansavimą. Oficialiai teigiama, kad tarp finansuojamų projektų yra ir tokie kaip teisinės bazės tobulinimas ir kompetencijos didinimas įgyvendinant veiksmingas galimybes ir nediskriminavimo principus. Šitą projektą finansuoja Europos Komisija nuo 2016 m. sausio 1 d. Ką tai reiškia? O tai reiškia, kad jeigu Lietuvos žmogaus teisių centras kuo aktyviau dalyvauja, kad nebūtų priimta tokia konstitucinė pataisa, tai tuo geriau tas centras pateisina savo veiklą ir kartu užsitikrina finansavimą. Tokiu būdu Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko dukra užsitikrina stabilias pajamas. Viskas paprasta.
G.JAKAVONIS: Įsipareigojome priimti musulmonus. O jie gal po 4 žmonas turės. Vėl keisime Konstituciją, kad tai įteisintume?
K.ZAMARYTĖ-SAKAVIČIENĖ: Iš tiesų teisė formuoja tam tikrą elgesio normą, kuri paskui tampa ir moraline norma, nes ji legitimuoja tam tikrą elgesį. Todėl Seimo narių, kurie priima įstatymus, pareiga ne tik sureguliuoti teisinius santykius, bet ir kartu rodyti tam tikrą siektiną elgesio modelį. Šiuo atveju aptariama Konstitucijos pataisa, iškeldama santuoką ir kartu nurodydama, kad santuoka turėtų būti valstybės globojama, tiesiog atitinka tą teisingumo principą, kad skirtingos situacijos turėtų būti traktuojamos skirtingai.
Daugybė mokslinių tyrimų rodo, kaip Seimo narys P.Urbšys paminėjo, kad santuoka prisideda tiek prie skurdo mažėjimo šeimoje, tiek ir visai valstybei apsimoka, dėl jos gerėja vaikų fizinė, psichinė sveikata, sukuriamas laimės pojūtis, o paskui ir galimybės sudaryti stabilius santykius, įvairiapusiškai prisideda prie sutuoktinių būklės gerėjimo ir t.t. Ji prisideda prie bendro visuomenės gėrio, todėl valstybėje yra teisinga privilegijuoti, išskirtinai puoselėti tokią sąjungą, kuri yra naudinga tiek šeimos nariams, tiek pačiai valstybei ir visuomenei.
Kalbėjome apie tam tikrus demografinius pavojus, kurie gresia Lietuvai, o liberaliosios jėgos siekia iškreipti šeimos institutą, sakyčiau, netgi jį sunaikinti.
Galime įžvelgti tam tikrą siekį kad ir kontroliuoti Žemės populiaciją, kad ji nedidėtų. Bet yra ir kiti galimi siekiai. Kodėl taip siekiama, kad žmogus būtų vienišas, neturėtų nei vaikų, neturėtų šeimos? Arba šeima būtų tokia – susitikau, o kai nebepatinka, išsiskyriau? Tyrimas atskleidė, kad vienišas žmogus yra labai geras vartotojas. Jam svarbu mada, pramogos, jam svarbu patogumas ir prabanga. O žmogus, kuris turi šeimą, su savo pinigais elgiasi kitaip. Todėl ekonomistai įžvelgia, kad tas siekis sunaikinti šeimą, kaip institutą, slepia didžiųjų korporacijų interesus. Nes toks vartotojas joms yra patogus ir naudingas ekonomiškai.
G.JAKAVONIS: Lietuvoje nukentėjusius nuo nusikaltėlių gina dvi visuomeninės organizacijos, kalinius – 18. Ir normalių šeimų gynėjų – mažuma. Kodėl taip susiklostė?
K.STOŠKUS: Gyvename tokiais keistais laikais, kurie vadinasi „čia ir dabar“. Kaip sakydavo romėnai, „naudokis šia diena“. Vadinasi, yra praeities užmarštis ir negalvojimas apie ateitį. Be horizonto ir be atminties. O ta atmintis labai daug ko mokanti, jeigu nors kiek pažvelgtume į visų civilizacijų likimus. Tas pats buvo su Egipto civilizacija, tas pats buvo su Tarpupio civilizacija, tas pats buvo su Romos imperija, tas pats buvo, kai prasidėjo Graikijos irimas sukūrus tą didžiąją imperiją. Procesai analogiški. Skaitai, beveik nurašytos šių dienų istorijos.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“