Naivu, sako intelektualai, kalbėti apie „prigimtinę šeimą“, nes šeima – ne gamtos faktas, o socialinis institutas. Ir papasakoja apie visaip šeimyniškus ar nešeimyniškus gyvūnus, apie poliginijas ir poliandrijas Afrikoje ar Indonezijoje, apie santuokas „iš meilės“ kaip istoriškai naują, Lietuvoje vos šimto metų senumo reiškinį, etc. Ir šypso patenkinti: va, paaiškinau tiems kvailiams be jokio išsilavinimo.
Visa tai – tiesa, tik kur kas naiviau nei to nežinoti yra nesusigaudyti, apie ką iš tiesų ir kodėl kalbama čia ir dabar politiškai. Kaip ir nesuprasti, jog negrabus problemos įvardijimas dar nereiškia, kad problemos išvis nėra – nesuprasti būnant intelektualu (profesionaliu supratėju) ir kikenti iš tų, kurių profesijos kur kas labiau atleidžia netikslumą.
Taigi, „atskleisiu paslaptį“ intelektualams: kalbantys apie „prigimtinę šeimą“ taip kalba ne todėl, kad yra „už gamtą, prieš kultūrą“ ar kad nori įtikinti pasaulį visur esančia ir visada buvusia viena vienintele šeiminių reikalų organizavimo ir tvarkymo tradicija, o kad nežino, kaip kitaip konceptualizuoti savo nerimą, jog esamą dabartinę daugiau ar mažiau koherentišką tradiciją veržiasi permontuoti politinės jėgos iš išorės, nušalindamos tėvus nuo savo pačių vaikų, įkišdamos koją tarp sutuoktinių, kurstydamos ir priešindamos visokiausiais kursais ir „mokymais“, galop – net uždrausdamos aplankyti senelius karantino pretekstu.
Kvailiausia, ką šioje situacijoje galite padaryti – tai pasakoti apie gyvūnų „papročius“ ir poligamijas. Gal jau nebepasakokite.
