Šeima

Popiežius apie tėvų vaidmenį: vaikai šeimoje kartais jaučiasi kaip našlaičiai

Written by admin · 2 min read

Trečiadienį (sausiso 28 d.) bendrosios audiencijos metu, pasveikinęs susirinkusius piligrimus, popiežius tęsė katechezių apie šeimą ciklą, šį kartą kalbėdamas apie tėvo figūrą. „Brangūs broliai ir seserys, toliau eikime katechezių apie šeimą keliu. Šiandien leiskimės vedami žodžio „tėvas“. Tai žodis, kuris, pasak popiežiaus, labiau nei bet kuris kitas brangus krikščionims, nes šiuo žodžiu Jėzus mus išmokė kreiptis į Dievą. Jo reikšmė tapo ypač svarbi būtent tada, kai Jėzus vartojo jį kreipdamasis į Dievą ir taip parodydamas savo ypatingą santykį su Juo. Palaimintas artumo tarp Tėvo, Sūnaus, Dvasios slėpinys, kurį atskleidė Jėzus, tai mūsų krikščioniško tikėjimo širdis, sakė popiežius.


 

Visi žinome žodį „tėvas“, jis universalus. Jis nurodo esminį ryšį tokį seną kaip žmogaus istorija. Tačiau šiandien matome tendenciją, kad mūsų visuomenė tampa „visuomene be tėvų“. Kitais žodžiais tariant, ypač vakarietiškoje kultūroje tėvo figūros simboliškai trūksta, ji išnykusi, pašalinta. Pirmąją akimirką tai gali būti suvokiama kaip išlaisvinimas: išlaisvinimas iš valdingo tėvo priespaudos, kuris atstovauja įstatymui, kuris primetamas iš šalies, tėvo, cenzūruojančio vaikų laimę ir kliudančio vaikų emancipacijai ir savarankiškumui. Kadaise kai kuriuose namuose karaliavo autoritarizmas, kai kuriais atvejais net priespauda: tėvai į vaikus žvelgė lyg į tarnus, negerbdami jų asmeninių poreikių augant ; tėvai nepadėdavo laisvai pasirinkti savo kelio, nors nėra lengva auklėti vaikus laisvai; tėvai nepadėdavo imtis atsakomybės kurti savo ir visuomenės ateitį.

Kaip dažnai nutinka, nuo vieno kraštutinumo pereinama prie kito, pažymi Šventasis Tėvas. Mūsų laikmečio problema jau nebėra tėvų įkyrus buvimas, tačiau jų trūkumas, jų pasitraukimas. Tėvai tiek susitelkę ties savimi ir savirealizacija, kad pamiršta šeimą. Vaikai ir jaunimas paliekami vieni. Dar būdamas Buenos Airių arkivyskupu įspėjau apie našlaitystę, kurią šiandien išgyvena vaikai. Dažnai klausdavau tėvų, ar žaidžia su savo vaikais, ar jie turi drąsos ir meilės leisti laiką su vaikais. Atsakymas būdavo negražus, daugeliu atvejų atsakydavo, kad „negaliu, nes daug dirbu…“.

Tad augančiam vaikui trūko tėvo, pasakojo popiežius Pranciškus. Tad šiandien einant apmąstymų apie šeimas keliu, popiežius skatina visas krikščionių bendruomenes būti daug atidesnėmis: tėvo figūros trūkumas vaikų ir jaunuolių gyvenime palieka spragas ir žaizdas, kurios gali būti labai rimtos. Artumo, tėvų meilės trūkumas gali turėti įtakos vaikų nukrypimams. Daugybės šiandienos jaunuolių patiriama tam tikra našlaitystė daug sudėtingesnė nei mes manome.

Jie jaučiasi palikti kaip našlaičiai šeimoje, nes tėvų dažnai nebūna namuose ir fiziškai. Tačiau kai būna, jie nesielgia kaip tėvai, neužsiima auklėjimu, savo pavyzdžiu neperduoda vaikams principų, vertybių, tų gyvenimo taisyklių, kurios jiems reikalingos tarsi duona. Kokybiškas tėvo buvimas dar būtinesnis, jei tėvas priverstas dažnai būti toli nuo namų darbo reikalais. Kartais atrodo, kad tėvai gerai nežino kokią vietą užimti šeimoje ir kaip auklėti vaikus. Tad abejodami jie susilaiko, atsitraukia ir nevykdo savo atsakomybių, pabėgdami į sunkiai įtikinamą „lygiųjų“ santykį su vaikais. Tiesa, kad turi būti savo vaiko draugas, tačiau nepamirštant, kad esi tėvas.

Kita vertus, ir pilietinė visuomenė bei jos institucijos yra atsakinga prieš jaunimą, bet kartais nevykdo šios atsakomybės. Ir ji dažnai nepasiūlo jaunimui jokių perspektyvų. Tad jauni žmonės lieka našlaičiais, neturinčiais patikimų kelių, kuriais galėtų eiti; mokytojų, kuriais galėtų pasitikėti; idealų, kurie šildytų širdį, vertybių ir vilties, kurios kasdien palaikytų. Šią tuštumą užpildo stabai, kurie pavagia jaunų žmonių širdis, jie priverčiami svajoti apie malonumus ir pramogas, tačiau darbo jiems neduodama; jie įtiki pinigų dievu ir iš jų atimami tikrieji turtai. Tad šiame kontekste popiežius tėvams ir vaikams primena Jėzaus pažadą: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus” (Jn 14, 18). Jis yra kelias, kuriuo reikia eiti, mokytojas, kurio reikia klausytis, viltis, kad pasaulis gali pasikeisti, kad meilė nugali neapykantą, kad įmanoma taiki ir broliška ateitis visiems“, apibendrino popiežius, pridurdamas, kad kitą trečiadienį tęs katechezę apie tėvystės grožį, todėl šiandienos katechezei pasirinko pradėti nuo tamsos, kad priartėtų prie šviesos.

Po bendrosios audiencijos Šventasis Tėvas pasveikino įvairių kalbinių grupių piligrimus, ypatingai pasveikindamas ligonius ir jaunavedžius, paprašė melstis už jį ir suteikė apaštalinį palaiminimą.
radiovaticana.org/lt