Po to, kai nerimo bangą visuomenėje sukėlusių Seimo narių Rimantės Šalaševičiūtės ir Onos Valiukevičiūtės Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos nukeliavo į stalčių, imtasi rengti naują įstatymo projektą. Ir štai jis pasiekė Seimą. Savo nuomone šia tema dalijasi psichologė Eglė Mirončikienė.
Kaip manote, kodėl apskritai iškilo būtinybė rengti naują vaiko teises saugantį įstatymą: ar senasis nepakankamai juos gina?
Šiuo metu galiojantis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas draudžia vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Juo remiantis kasmet Lietuvoje iš girtaujančių, vaikais nesirūpinančių, smurtaujančių tėvų paimama beveik du tūkstančiai vaikų. Tačiau toks draudimas kai kam atrodo nepakankamas. Jis nesuteikia galių brautis į šeimyninį gyvenimą ir nurodinėti tėvams, kaip reikia auklėti vaikus.
Naujojo įstatymo tikslas – apibrėžti smurto prieš vaikus sampratą ir įvairias smurto prieš vaiką formas. Siūlomas apibrėžimas labai nekonkretus ir gali būti įvairiai aiškinamas. Emocinė sfera priklauso psichologijos sričiai, todėl nesuvokiama, kodėl siekiama išskirti psichologinę ir emocinę prievartą, kas tai yra ir kuo skiriasi. Jei smurtu vadiname visas fizinės prievartos formas, tuomet pavojingo daikto atėmimas, klykiančio vaiko išnešimas iš prekybos centro, „namų areštas“ už blogą elgesį taip pat gali būti suprantamas kaip smurtas, kaip veiksmas, užgaunantis jo orumą.
Kas yra vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, galinčios sukelti žalą ir užgauti orumą, galime tik paspėlioti. Gal tai neplautas obuolys, laiku neišskalbti rūbai, nenukarpyti nagučiai? Jie padidina tikimybę susirgti infekcine liga, taigi, gali sukelti žalą. O gal tai pasninkas per Gavėnią, kai kurių maisto produktų trūkumas šaldytuve, gal pernelyg uolus vaiko grūdinimas?
Apskritai bet koks pedagoginis poveikis gali būti pavadintas smurtu, nes ypatingai lakios fantazijos vaiko teisių gynėjams gali pasirodyti pavojingas. Bet kokia bausmė gali tapti prievarta. Kritiška pastaba, neigiamas įvertinimas gali lengvai virsti žeminimu, jau nekalbant apie supykus išsprūdusį griežtesnį žodį. Balkone rūkantis tėvas taip pat gali būti apkaltintas fiziniu smurtu, juk pasyvus rūkymas gali sukelti žalą.
Toks smurto apibrėžimas prieštarauja lietuvių kalbos logikai. Smurtas – tai grubi prievarta. Juo niekaip negali būti neveikimas – aplaidumas ar priežiūros stoka. Mūsų kalba yra konkreti, sąvokos, kuri apimtų ir viena, ir kita, neturime. Tačiau kai įstatymai aklai nusirašinėjami nuo kitų šalių, neverta stebėtis tokiais nesusipratimais.
Speciali darbo grupė kuris laikas tobulino įstatymo projektą. Kaip vertinate jų darbo rezultatą?
Naujo projekto patobulintu tikrai nepavadinsi. Jis, skirtingai nei dabar galiojantis, atsakomybę už vaiko apsaugą užkrauna tik tėvams ir todėl yra ypač grėsmingas nepasiturinčioms, žemiausio socialinio sluoksnio šeimoms. Valstybė pasilieka tik tėvų kontrolės ir perauklėjimo funkcijas, užtikrina biurokratų teisę brautis į asmeninį gyvenimą ir paimti vaikus iš tėvų. Nė žodžiu jame neužsimenama apie vaiko teisių pažeidimus valstybės, savivaldybės, juridinių asmenų įstaigose, nenumatyti jokie principai ir mechanizmai vaiko teisėms jose apginti. Tokį teisės aktą labiau tiktų pavadinti ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, o Vaiko paėmimo iš šeimos pagrindų įstatymu. Tai projektas, stumiamas ES struktūrų ir užsienio finansuojamų nevyriausybinių organizacijų, kurios neatstovauja mūsų valstybės ir jos piliečių interesų.
Kaip galvojate, kodėl naujojo įstatymo projekte nebekalbama apie vaiko pareigas ir jo atsakomybės ugdymą?
Šeima atlieka labai svarbų vaidmenį ugdant asmenybę. Ji formuoja pasaulėžiūrą, vertybines nuostatas, išmoko laikytis nustatytų taisyklių, bendradarbiauti, padėti kitiems šeimos nariams, mylėti, rūpintis artimaisiais ir daugybės kitų dalykų. Tai mažas visuomenės modelis, kuriame kiekvienas turi savo vaidmenį, teises, pareigas ir atsakomybę. Jei vaikas nebus auklėjamas kaip pilnavertis, atsakingas šeimos narys, jei tėvus paversime tik vaiko poreikių tenkintojais, tikrai neturėsime už savo tėviškę, šalį atsakingo aktyvaus piliečio.
Dabar jau darosi akivaizdu, kad tokio piliečio niekam ir nereikia. Reikalinga apolitiška, atsakomybės už savo valstybę nejaučianti, laisvai paskui kapitalą judanti darbo jėga. Politikams ir valstybės biurokratams reikalingas aukštų vertybių neturintis vartotojas, gyvenimą suvokiantis kaip nenutrūkstamą malonumų, pramogų ir linksmybių šou.
Kone kasdien girdime baisias istorijas apie skriaudžiamus vaikus. Susidaro įspūdis, kad gyvename išskirtinai smurtinėje visuomenėje ir tiesiog būtina ko nors griebtis…
Norint prastumti tėvų teises ribojantį įstatymą, būtina tai kažkaip pagrįsti, todėl ir skelbiami vadinamųjų kovotojų prieš smurtą užsakymu atlikti „tyrimai“ bei šokiruojantys prievartos prieš vaikus faktai. Kai pateikiami rezultatai, kad kone kas antroje Lietuvos šeimoje smurtaujama, niekam net į galvą neateina, kad smurtu tyrėjai vadina dažną kritiką, melą, draudimą bendrauti su kai kuriais žmonėmis, nenorą eiti kartu į viešumą, pinigų nedavimą ar net nesikalbėjimą. Tai manipuliacija, tikrovės neatitinkančios viešosios nuomonės formavimas, kurios tikslas – užtikrinti visuomenės palaikymą tokiam įstatymui.
Žinoma, yra šeimų, kuriose su vaikais elgiamasi žiauriai, tačiau dažniausiai tokios šeimos yra puikiai žinomos ir socialiniams darbuotojams, ir policijos pareigūnams. Niekam ne paslaptis, kad dažniausiai smurto šeimoje atvejai susiję su alkoholio vartojimu. Bet šios visuomenės skaudulio niekas neskuba šalinti. Degraduojanti šeima nesulaukia pagalbos metų metus, o kai atsitinka nelaimė, smurtautojų etiketė drąsiai lipinama visai tautai. Net patys žiauriausi atvejai negali pateisinti įžūlaus brovimosi į bet kurią normalią šeimą ir elgesio su vaiku kaip su bejausmiu daiktu, kurį galima kilnoti iš vienos vietos į kitą.
Iš tiesų šiuo įstatymu siekiama supaprastinti vaiko paėmimą iš šeimos – be teismo, savivaldybės biurokratų sprendimu. Tėvai, žinoma, galės bylinėtis, bet, žinant daugumos jų finansinę padėtį, didžiosios tėvų dalies sėkmė abejotina.
Nors įstatymo rengėjai tvirtina, kad absurdiškų faktų tikrai nebus, užsienio praktika rodo ką kita. Šalyse, kur smurtas apibrėžiamas taip plačiai, tūkstančiai vaikų išplėšiami iš savo namų vien dėl įtarimų, prastesnės materialinės padėties, griežtesnio auklėjimo ir pan. Reikia turėti mintyje, kad vaikų likimą konkrečiais atvejais spręs ne Seimo nariai ar teismas, o Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojai, kuriems keliami labai nedideli specialieji reikalavimai ir vienerių metų darbo patirtis vaiko teisių apsaugos srityje. Turėtume nerimauti ir dėl to, kad nėra jokios atsakomybės už neteisėtą, nepagrįstą vaiko paėmimą.
Kodėl apie Jūsų minimą neigiamą užsienio praktiką ne tik viešai nediskutuojama, bet ir atkakliai stengiamasi ją paneigti? Juk atvirumas ir skaidrumas padėtų išvengti pastaruoju metu visuomenėje kilusios įtampos bei atsirinkti gerąją Vakarų patirtį, iš tiesų vertą perimti?
Diskutuojama tuomet, kai norima rasti geriausią sprendimą. Turime pakankamai specialistų, galinčių ne tik išnagrinėti mūsų ir užsienio patyrimą, bet ir pasiūlyti naujus sprendimus. Kol kas jų nuomonė įstatymų rengėjams neįdomi.
Pataisas labai aktyviai remia organizacijos, kurioms naudinga, kad kuo daugiau vaikų būtų paimta iš šeimos. Kiekvienas išplėštas vaikas joms – pinigų krepšelis. Vis blogėjant demografinei padėčiai Europoje, vaikas tampa vertinga preke, iš kurios galima gerai pasipelnyti organizuojant įvaikinimą.
Atvirumas ir skaidrumas padėtų pradėti atvirą, sąžiningą diskusiją, tačiau kol kas mes jų nematome. Socialinės apsaugos ministerijos sudarytoje darbo grupėje buvo tik viena visuomeninė organizacija – Lietuvos tėvų forumas, kurią galima pavadinti nešališka ir tiesiogiai nesuinteresuota. Politikai nesigėdija įžūliai meluoti visai Lietuvai, neigdami tai, kas juodu ant balto parašyta jų pateiktuose projektuose. Dauguma televizijos laidų šia tema tesiekia susukti triukšmingą reginį, o ne rimtai išgvildenti problemą.
Padėtis grėsminga ne tik atskirai problemų turinčiai šeimai, bet ir visai tautai. Šeima – tai pagrindinė tautinės, etninės kultūros nešėja. Nieko brangesnio už mūsų vaikus neturime. Todėl būtinas ne tik specialistų, bet ir piliečių aktyvus dalyvavimas. Jei sugebėsime apginti šeimą, išsaugosime ir tautą.
Kokią siūlytumėte išeitį, kad ir esamo smurto sumažėtų, ir naujo neatsirastų?
Įstatymo iniciatorių noras apsaugoti vaikus nuo bet kokios neigiamos patirties ir sukurti šiltnamio sąlygas yra gražus, bet nerealus. Norint išspręsti problemą, būtina ilgalaikė, kompleksinė pagalba sunkumų turinčiai šeimai. Valstybė privalo prisiimti atsakomybę už nepalankią socialinę aplinką, kuri formuoja ir tam tikrus piliečius, o ne sukrauti visas kaltes ant tėvų. Ar galime sutramdyti smurtą šeimoje, jei grubią, neadekvačią prievartą prieš piliečius naudoja valstybės pareigūnai, jei kultūrinė, ideologinė, informacinė prievarta atakuoja mus per visus įmanomus kanalus, jei politikai aktyviai remia alkoholio pramonę ir nesugeba išspręsti opiausių socialinių problemų? Smurtas šeimoje – tai tik blyškus smurto visuomenėje atspindys.
Jokia įstatymo nuostata nepajėgi paversti paprastų žmonių idealiais. Jokie įstatymai ir apibrėžimai negali išspręsti šeimos narių psichologinių problemų ir atstatyti pašlijusių santykių. Gyvenimas neįmanomas be konfliktų, nusivylimų, nuoskaudų, neigiamos patirties. Dažnai visa tai žmogų net praturtina, padaro jautresnį kitų skriaudai, išgyvenimams. Pasaulis, kuriame gyvename, yra gan rūstus ir į jį anksčiau ar vėliau teks išeiti kiekvienam vaikui. Kaip jis sugebės jame gyventi, jei nemokės prisitaikyti, apsiginti, kovoti?
Bandymas smurtu apsaugoti nuo smurto – tai mėginimas blogiu apsaugoti nuo blogio. Šis kelias negali duoti gerų rezultatų. Jis sudarys sąlygas biurokratams piktnaudžiauti, pelnytis laikinosios globos paslaugas teikiančioms organizacijoms. Jis griaus tėvų autoritetą, supriešins šeimos narius, atvers galimybes manipuliuoti tėvais, pedagogais, brautis į asmeninį gyvenimą ir apribos tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Tokios įstatymo pataisos gali atsigręžti ir prieš pedagogus, medikus, kitus su vaikais dirbančius asmenis. Juk psichologine prievarta tampa ir pagrasinimas iškviesti tėvus, žeminimu – viešas sugėdinimas, griežtas sudrausminimas, o danties ištraukimas prieš vaiko norą ar vertimas gerti vaistus – fizine prievarta.
Tėvai tampa tik vaikų poreikių tenkintojais ir išlaikytojais. Pagarba tėvams – atgyvena, vaikas skatinamas juos skųsti, o valstybės biurokratai prisiima teisę jį atstovauti ir bausti nepaklusnius tėvus. „Gelbėkit vaikus“ platina skrajutę „Auklėti, o ne bausti”. Taigi bausmė, iki šiol buvusi viena iš auklėjimo priemonių, jau prilyginama prievartai. Pedagogams vertėtų susimąstyti, ar remiantis tokiais principais bus įmanomas ugdymo procesas?
Visa žmonijos istorija rodo, kad paskatinimų, draudimų ir bausmių sistema lydi žmogų ne tik vaikystėje, bet ir visą gyvenimą. Kiekvienam vaikui, kol jis nėra savarankiškas ir subrendęs vadovauja suaugęs šeimos narys, kuris priima už jį sprendimus svarbiais gyvenimo klausimais. Vaikas yra dar nesubrendusi asmenybė, nesugebanti suprasti sudėtingų gyvenimo reiškinių, todėl draudimai yra būtini, kaip ir būtini paskatinimai už gerą elgesį ir adekvačios bausmės už draudimų nepaisymą.
Nauja sistema tėra pseudomokslinis eksperimentas, kurio pasekmės jau matomos: auga nepilnamečių alkoholizmo, narkomanijos mastai, didėja nusikalstamumas.
Rengiant tokius įstatymus būtina tartis ne tik su suinteresuotomis nevyriausybinėmis organizacijomis, bet ir su tėvais, pedagogais, psichologais. Juk vaiko paėmimas iš tėvų yra didžiulė psichologinė trauma ir jam, ir visai šeimai. Nepalyginamai didesnė už tą, kurią mažieji patiria dėl gimdytojų pedagoginių įgūdžių stokos.
Kokį poveikį vaiko raidai, psichologinei savijautai, sveikatai gali turėti atskyrimas nuo šeimos ir patalpinimas jam svetimoje aplinkoje?
Išsiskyrimas su artimu žmogumi yra vienas iš labiausiai traumuojančių įvykių ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Kol vaikas labai mažas, jis apskritai jaučia save neatskiriama motinos dalimi, todėl net trumpalaikis išsiskyrimas sukelia audringą reakciją. Po truputį jis ima atskirti savus ir svetimus, instinktyviai bijoti nepažįstamų žmonių. Šeima – tai mažas vaiko pasaulis, kurį jis gerai pažįsta ir todėl jaučiasi jame saugus.
Mažo žmogaus izoliavimas nuo šeimos reiškia šio savo pasaulio praradimą. Iš dalies tai ir savęs praradimas, todėl beveik visada vaikai nenori palikti namų, kuriuose išaugo. Atskyrimą jie išgyvena kaip prievartą, o žmones, prieš jų valią paėmusius juos iš tėvų, laiko prievartautojais. Vaikai patiria didžiulį šoką, vėliau išgyvena skausmingą adaptacijos periodą, kuris gali trukti iki metų. Be šeimos tas nesaugumo jausmas lydi nuolat, kaupiasi, skatina gynybines reakcijas, kurios gali pasireikšti atsiribojimu, neigimu, priešiškumu ar net agresija.
Sunkios psichologinės traumos pakeičia ne tik vaikų elgesį, mąstymą, bet sukelia ir įvairius organizmo veiklos sutrikimus. Dažnos psichosomatinės reakcijos – galvos, kūno skausmai. Gali sutrikti miegas, virškinimas, širdies darbas, paūmėti chroniškos ligos ir pan.
Kodėl netgi labai gerų, mylinčių žmonių užauginti svetimi vaikai taip dažnai vis tiek visą gyvenimą ieško savo biologinių tėvų, net ir žinodami, kad jie buvo asocialūs, nemylintys?
Tarpusavio santykiai yra daug sudėtingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žmonės gali mylėti vienas kitą nuolat besibardami, net smurtaudami ar palikdami artimą. Klausimai, kodėl esu atstumtas, koks tas pasaulis, kuriame turėjau užaugti, negali neiškilti kiekvienam šeimą praradusiam vaikui.
Žmogus gali jaustis saugus tik žmonių bendrijoje. Todėl kiekvienam iš mūsų būdingas poreikis turėti šeimą, palaikyti giminystės ryšius, būti bendruomenės nariu. Šeimoje ir giminių rate esi savas nuo pat gimimo, be jokių sąlygų, remiantis vien bendru prigimtiniu ryšiu. Mylimas vien todėl, kad esi sūnus, brolis, pusbrolis, anūkas, sūnėnas. Prarasti savo biologines šaknis – tai prarasti tą besąlygišką biologinį bendrumą, saugumą ir meilę. Tai labai didelė netektis, kurios negali užpildyti geri įtėviai ar šeima. Vienišumo, nepilnavertiškumo jausmas dažnai lydi visą gyvenimą ir anksčiau ar vėliau paskatina susirasti tą artimųjų bendruomenę, biologinius tėvus, brolius ir seseris, tetas ir dėdes.
Keistas paradoksas – juk įstatymo rengėjai kaip tik deklaruoja vaiko gerovės svarbą bei viršenybę, o tuo tarpu kuriama nauja smurto prieš vaikus rūšis?
Nematoma to, ko nenorima matyti. Nepamatytas policijos pareigūnų smurtas prieš beginklius žmones. Moterų teisių gynėjos neištarė nė žodžio, kai dėl galimo Sodros lėšų pasisavinimo buvo tardomos ir bauginamos nėščiosios. Žmogaus teisių gynėjai nekelia smurto prieš senus žmones klausimo, nors iš tiesų daugiausia smurtaujama prieš senukus ir neįgaliuosius. Neįdomus jiems ir smurtas vaikų globos namuose, kalėjimuose. Tai atskleidžia didelę veidmainystę. Žongliruojant skambiais žodžiais, siekiama manipuliuoti visuomenės sąmone, skleisti neomarksistinę genderinę ideologiją, griauti normalią šeimą, išugdyti lengvai valdomą, kultūrinių, tautinių, religinių vertybių neturintį vartotoją.
Esate viena iš nedaugelio psichologų, kurie aktyviai pasisako prieš tokį būdą ginti vaikus. Kodėl tyli Jūsų kolegos, skirtingai nuo kai kurių kitų šalių specialistų, perspėjančių savo bendrapiliečius apie diegiamos sistemos ydingumą ir prastas pasekmes?
Mūsų žmonės įpratę tylėti, jei jų neklausia. Paprastai specialisto poziciją nulemia vadovo požiūris. Visada svarbu žinoti, kas yra jo darbdavys ir iš kokių šaltinių ateina finansavimas. Todėl išreikšti laisvą ir nešališką poziciją gali tik savarankiški, nepriklausomi žmonės, o tokių nedaug. Jų nuomonė paskęsta psichologiškai mažaraščių, bet gerai finansuojamų aktyvistų propagandinėse kampanijose.
Pas mus yra įprasta priiminėti svarbius sprendimus, įstatymus nesitariant nei su specialistais, nei su visuomene. Jie kurpiami aklai nusirašant nuo užsienio šalių. Neretai praktika, kurią bandoma diegti, būna jau pasenusi ir nepasiteisinusi. Sprendimus nulemia ne visuomenės nuomonė, ne mokslo žinios ar mūsų žmogiškoji patirtis, bet ideologiniai politiniai motyvai, ES struktūrų dokumentai, iš užsienio gerai finansuojamų nevyriausybinių organizacijų aktyvumas.
Dauguma mūsų žmonių netiki, kad jų žodis gali kažką pakeisti. Jie klysta. Įtakoti sprendimus gali ir neabejingos daugumos, ir vieno žmogaus dalyvavimas. Dažnai tik keli aktyvūs specialistai sustabdo galingų lobistų stumiamas įstatymų pataisas. Apie jų veiklą neskelbia žiniasklaidos priemonės, jų pavardžių nežino visuomenė, tačiau juos gerai pažįsta įstatymų leidėjai ir valdžios atstovai. Tokių žmonių yra visose srityse ir būtent jų savanoriško, nematomo darbo dėka dažnai apginamas mūsų visų interesas.
Kalbino Jolanta Miškinytė
propatria.lt