Pagyrų medui negailėjo Hipokratas, Avicena ir daugybė kitų garsių gydytojų. Medaus nauda išliko iki mūsų dienų.
Medaus skirtingos rūšys – skirtingai padeda
* Čiobrelių, raudonėlių ir liepų medus padeda gydyti viršutinių kvėpavimo takų ligas (sinusitą, rinitą, trachetitą, bronchitą). Taip pat ramina, stiprina širdį ir kraujotakos sistemą.
* Lauko gėlių, vaisinių kultūrų ir kaštonų medus geriausiai gydo kepenų ligas, cistitą, pielonefritą ir nefritą.
* Miškų, levandų ir mėtų medus gydo neurozę ir širdies ligas: miokarditą, stenokardiją, hipertenziją.
* Stepėse surinktas mėtų, raudonėlių ir čiobrelių medus gydo virškinimo trakto ir žarnyno ligas.
* Lipčiaus medus gydo žaizdas, inkstų, šlapimtakių ligas.
* Grikių medus didina hemoglobino kiekį kraujyje, ramina nervus, stiprina organizmą.
* Dobilų medus apsaugo organizmą nuo fizinio ir emocinio išsekimo, gerina virškinimą, kepenų veiklą. Jis vartojamas kaip dietinis produktas.
* Kiaulpienių medus padeda esant skausmui, kvėpavimo takų uždegimui, padeda sureguliuoti skrandžio rūgštingumą.
* Melisų medus ramina, padeda sergant nervų sistemos ligomis, kankinant nemigai, gydo širdies veiklos sutrikimus.
******
Naudingos medžiagos ir jų išsaugojimas
Meduje yra monosacharidų (gliukozės, levuliozės), vitaminų B2, B3, E, K ir N (biotino). Valgomasis auksas turtingas ir mineralinių medžiagų bei mikroelementų: kalcio, kalio, natrio, magnio, geležies, jodo, fosforo, sieros. Meduje yra fermentų bei fitoncidų. Kad būtų išsaugomos visos gerosios savybės, jį geriausia laikyti stikliniuose arba moliniuose induose ne aukštesnėje kaip 10 °C temperatūroje, o šildyti iki 35 – 37 °C temperatūros. Aukštesnėje temperatūroje žūsta daug naudingų medžiagų. Patartina vartoti jau subrendusį medų. Jį atpažinti galima pagal tirštumą – subrendęs medus prilimpa prie šaukšto, nesubrendęs – nuvarva. Beje, iš korių išsuktas medus kristalizuojasi žymiai greičiau, tačiau medaus kokybė dėl to nenukenčia.
******
Senovės Egipte medus buvo naudojamas mirusiųjų balzamavimui.
Arabai iki dabar medų naudoja kaip konservavimo medžiagą, kuri išsaugo mėsos šviežumą.
Senovės vikingai medaus ir bičių duonos įsidėdavo į tolimas keliones – valgomasis auksas padėdavo atgauti jėgas.
Senovės graikai tikėjo, kad medus gali pailginti gyvenimą. Pasak jų, dievai nemirtingumo paslaptis – ambrozija (medaus ir pieno mišinys).
Senovės romėnų poetas Ovidijus savo kūriniuose apie aukso amžių tvirtino, kad šiam laikotarpiui būdinga pieno ir nektaro upės bei iš žalio ąžuolo lašantis medus…
Daugelyje kraštų medaus gėrimas buvo laikomas šventu.
Pagonybės laikais lietuviai tikėjo, kad po mirties žmogaus siela įsikūnija į medų nešančias bites.
Medus, kaip privalomas maisto produktas, yra įtrauktas į kosmonautų racioną.