Sportas

Ačiū krepšininkams. Už Europos sidabrinę valstybę

Written by admin · 1 min read

Jie laimėjo Europos krepšinio čempionato sidabrą. Laimėjo mums. Lietuvai. Visai. Ir gyvenančiai čia, ir pabirusiai emigracijoje. Jie parodė, kad esame dideli. Stipresni už serbus, italus, prancūzus. Stipresni už tuos, kurie mokėjo nuoširdžiai pasidžiaugti laimėję aštuntfinalį. Štai ko mes, bet ne jie visada pritrūkstame. Sugebėjimo didžiuotis ir džiaugtis. Sugebėjimo nesiskirstyti į JUOS ir MUS. Kai pralaimime, pasipila priekaištai. Pralaimi tik JIE. Komanda. Ne MES. Bet kai komanda laimi, mes iškart pasijuntame jos dalimi. Sėkmingai sumėtę į krepšį. Atkovoję visus kamuolius. Su Mantu Kalniečiu praleidę aikštelėje nežmonišką skaičių minučių. Su Jonu Kazlausku strategavę visus puolimus.

 

Išmokime iš jų niekada nepasiduoti. Iki paskutinės sekundės. Nes nepasiduodanti Lietuva, neapimta išankstinio skepsio, yra daug drąsesnis kraštas. Iš anksto nesusipančiojęs kojų. Iš anksto negalvojantis, ar jau galima išsigąsti. Ar jau reikia prieš neva didesnius, svarbesnius tūpčioti.

Pralaimėtojas yra tas, kuris kapituliuoja iš anksto. Šia prasme mūsų vyrai tikrai nepralaimėjo ispanams. Na, tiesiog nepavyko išplėšti aukso medalių. Išplėš kitąkart. Tačiau ispanai tikrai atsimins Lietuvos valstybę ir jos krepšinio rinktinę. Kelias dienas laikiusią nežinioje. Ispanai dar prieš mūšį svarstė, kaip uždengs Joną Valančiūną. Kaip apsisaugos nuo Jono Mačiulio. Kaip prisidengs nuo Mindaugo Kuzminsko. Ispanai žinojo, kad jų laukia tikras mūšis. Ne šiaip su bailiais, bet su lietuviais kariais.

Iš savo krepšininkų galėtume pasimokyti, kaip reikia atstovauti valstybei. Nevartojant žodžių „maža“, „silpna“, „ekonomiškai atsilikusi“. Valstybė turi tik vieną apibrėžimą. Ji arba kovoja, arba ne. Europos krepšinio čempionate dalyvavo įvairiausių finansinių pajėgumų valstybės. Geriausiai pasirodė kovojančios. Juk serbai tikrai nėra turtingesni už belgus, italus.

Turėtume lygiuotis į mūsų krepšininkus. Nes jie visada demonstruoja patį gryniausią, patį tikriausią požiūrį į savo Tėvynę. Požiūris – ginti jos garbę. Negalvojant apie jokias traumas. Ginti be proginių plepalų, bet iš esmės. Fiziškai! Dramatiškai! Iš paskutinių jėgų! Politikai, pasimokykite šios garbės, atsidavimo savo šaliai pradžiamokslio. Jame nėra jokių sufalsifikuotų, apveltų jausmų. Čia suskaičiuotas kiekvienas taškas. Kiekvienas metimas skirtas tik Lietuvai. Čia nėra jokių povandeninių srovių, melavimo, prisitaikymo. Nėra komercinių paslapčių ir savo bosų priešininkus apkiauksinčių referenčių. Viskas tik gryna! Viskas skaidru! Todėl mūsų žvilgsniai hipnotiškai susminga į aikštę, krepšį, į kamuolį. Nes intuityviai pajuntame. Būtent čia mūsų skaidriausia erdvė. Čia Lietuva. Ta tikroji. Nepaslėptoji. Dar nepradingusi. Tokia, kuri galėtų ir kasdien būti. Lietuva kaip vieninga jos piliečių komanda. Su besiaukojančiais įžaidėjais. Su atspariais centrais. Neverkšlenanti, nesiteisinanti, bet kovojanti. Ne tarpusavyje, bet už savo Tėvynę. Ačiū krepšininkams. Už dar vieną tikrojo pilietiškumo pamoką. Už tikėjimą. Už sidabro valstybę.
respublika.lt