Sportas

Kiek liktų orumo, jei prarastume krepšį, drąsų vyrą ir kamuolį

Written by admin · 1 min read

Vis mažiau dienų lieka iki Pasaulio krepšinio čempionato Ispanijoje. Šlifuojami galutiniai mūsų vyrų rinktinės kontūrai. Krepšinio dienomis mes jaudinsimės dėl Lietuvos. Nesiskirstydami į emigrantus ir namie likusius.

O mes laukiame tų rugpjūčio ir rugsėjo dienų. Nes jos vėl turės tą sunkiai protu suvokiamą, tiesiog magišką galimybę lietuvius suvienyti. Paversti Lietuvą kraštu, kuris regi ne tik kamuolį, skrendantį į priešininko krepšį. Mato ne tik aikštelės centrą, blokuojamą, bet išsisukantį nuo priešininko. Lietuva didžiojo krepšinio dienomis visa virsta jungtiniu kamuoliu. Su vos ne fizine įtampa pasiruošusiu skristi į tikslą. Tai mes, prigludę prie televizorių, vėl bėgiosime po pasaulio aikštę. Dejuosime dėl pražangų, traumų, bet irsimės pirmyn.

 

Mes virsime savotiškais buliais Ispanijos koridoje. Dramatiškai rėkausime, girsimės, glėbesčiuosimės. Grąžysime rankas. Atrodysime lyg pamišę. Automobilius puošime trispalvėmis, o save – mūsų rinktinės atributika. Surengsime savo sieloms tą gražųjį karnavalą, kai visiems rūpi ne asmeniniai laimėjimai, o tik mūsų krepšininkų iškovoti taškai. Nes pasąmonė dunksės vienodai. Būtent jie vėl kaunasi už Lietuvą. Būtent jie visada kaunasi garbingai ir vyriškai. Nes čia negalioja protekcijos, lobizmas, slapti tarptautiniai susitarimai ar kitos laisvo žmogaus prigimtį žalojančios nesąmonės. Aikštelėje viskas aišku. Teisinga ir paprasta. Todėl niekas neabejoja. Mūsų vyrai tikrai kaunasi už Lietuvą. Už jos garbę.

Mums reikia to išgryninto, nesutepto kovos už Lietuvą vaizdo. Tada atsigauname. Mums reikia, kad kas nors sustiprintų mūsų nacionalinį išdidumą. Kad jaustumės esą vertingi. Ne šiaip šapeliai. Ne šiaip kasdienybės tampomi į visus pašalius. Ar daug tokių magiškų potyrių turime, kai staiga susivienijame? Kai santūrus lietuvis staiga puola kitus glėbesčiuoti? Nepaisydamas nei amžiaus, nei rango. Tad nesvarbu, ar aikštelėje laimime, ar netyčia pralaimime, visada laimi Tauta. Kažkaip ima ir susiklijuoja visos šukės į Tautą. Bent didžiojo krepšinio dienomis.

Ir visai nesvarbu, kad kai kurie mūsų krepšinio kariai šiemet nepaklius į nacionalinę rinktinę. Jie vis vien buvo kariai, norintys susigrumti už Lietuvą. Jie vis vien nebandė išsisukti nuo mūsų tautinio orumo gynybos. Jie vis vien buvo pasiruošę tai fizinei bei dvasinei kovai. Jie vis vien padės treneriui Jonui Kazlauskui išryškinti galutinius, optimalius mūsų rinktinės kontūrus. Kare kaip kare. Tik treneris gali nuspręsti, kiek reikės tankų, o kiek tankečių. Kuri kovos amunicija šiemet bus pravartesnė. Svarbiausia, kad mūsų krepšinio kare niekada nebūna nei dezertyrų, nei šnipų. Niekas neperbėga į priešininko pusę. Šis karas stebėtinai teisingas.

Krepšinio dienomis mes jaudinsimės dėl Lietuvos visuose pasaulio pakraščiuose. Nesiskirstydami į emigrantus ir namie likusius. Nes aikštėje grumsis visų mūsų broliai. Kilę iš mažytės mūsų valstybės. Sugebančios aikštėje trinktelėti daug didesnėms. Sugebančios trinktelėti net Australijos žemynui. Sukeliančios magišką įtikėjimą, kad mes VISI trinktelėjome. Net niekada nežaidę krepšinio. Sėdėdami kambariuose.