Ši salė įspūdinga: joje 1988 m. birželio 3 d. įsisteigė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, o po metų, 1989 m. rugsėjo 13 d. čia išrinkta LKP Koordinacinė Taryba,[1] kuri, susilaukusi 1/3 TSKP narių palaikymo, įgautų teisę LKP suvažiavimui sušaukti. Tai būtina buvo padaryti, nes LKP CK vadovybė buvo konservatyviausia imperijoje. Ji nesugebėjo bendrauti su visuomene, net savo partijos nariais. Pavyzdys: jeigu Estijos Liaudies fronto gimimui pritarė Estijos KP CK, tai LKP CK biuras sekančia diena po 1988 birželio 3 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimo ir svarstė, ką daryti su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais. Nutarė atsiklausti Maskvos: 9 manė, kad būtina represuoti, 2 buvo kategoriškai prieš (V. Mikučiauskas ir L. Šepetys). Šią informacija gauta iš atsakingų TSKP CK pareigūnų, kurių nuomone LKP vadovybę būtina keisti. Šiai operacijai jie paprašė Sąjūdžio komunistų paramos, net Laisvė Lyga talkininkavo keičiant pirmąjį sekretorių. Tik po 1989 m. vasario 16 d. pakeitė Maskvos nuomonė apie Sąjūdį.
Nepaisant LKP CK vadovybės negatyvios nuomonės, Sąjūdžio dvasia skverbėsi į LKP gretas. Labiausiai paveikus buvo Vilniaus miesto Lenino rajonas. Atsitiktinumo čia neįžvelgčiau: šiame rajone buvo susispietusios pagrindinės Lietuvos kūrybinės ir mokslinės institucijos, įmonės (RK pirmoji sekretorė Janina Gagilienė buvo neabejinga Sąjūdžio idėjoms). Ir pasikeitus LKP CK pirmajam sekretoriui, nors jo kandidatūrą TSKP CK atstovams pateikė LPS Iniciatyvinės grupės komunistai, sekėsi sunkiai bendradarbiauti. Manyčiau, iš 204 tūkstančio LKP narių daugumas pritarė Sąjūdžio idėjoms, o po ataskaitinių rinkiminių susirinkimų daugelyje vietinių organizacijų vadovybėje atsidūrė artimi Sąjūdžiui asmenys. Siekdama pasmerkti tokius asmenis, LKP 1989 m. vasario 21 d. suorganizavo pasmerkimą tų komunistų ir surengė plenumą, kurį tauta pavadino „Juoduoju plenumu“, kuris nemažai prisiėjus prie LKP pralaimėjimo TSRS Liaudies deputatų rinkimuose. Jie įnešė sąmyšį į nomenklatūros gretas. Po tragiškų rinkimų į TSRS deputatų suvažiavimą A. Brazausko tonas kiek sušvelnėjo, o LKP CK aparate jautėsi pasimetimas. „Sąjūdžio“ idėjoms paveikus struktūras, vyravo idėja sušaukti neeilinį LKP XX suvažiavimą, kuris iš pagrindų atnaujintų LKP CK ir priimtų lietuvių tautos lūkesčius atitinkančią programą.
1989 m. balandžio 18 d. Mokslų Akademijos, Vilniaus universiteto bei kūrybinių sąjungų atstovai susitiko pasitarti dėl LKP ateities. Nuspręsta rengti neeilinį suvažiavimą, pasinaudojant TSKP Įstatais, leidžiantiems kviesti suvažiavimą, jei to reikalauja 1/3 partijos narių. Buvo sudarytos darbo grupės naujajai programai ir statutui rengti. 1989 m. gegužės 30 d. įvyko konferencija, kurioje dalyvavo jau visų aukštųjų mokyklų, mokslo įstaigų, kūrybinių sąjungų, stambių įmonių, eilės rajonų ir miestų atstovai, ir nusprendė ruoštis suvažiavimui. Pasitarimo dalyviai kreipėsi į visus LKP narius dėl LKP atsiskyrimo ir politinės būties klausimais. Diskutuota dėl LKP programos, dėl partijos ateities. LKP CK nieko nebeliko, kaip pritarti suvažiavimo sušaukimui metų pabaigoje, nes jis vis tiek būtų sušauktas reikalaujant trečdaliui partijos narių (iki Lietuvos ta teise niekas nemėgino pasinaudoti). Suvažiavimo rengimui talkino daugelis Sąjūdžio struktūrų, be kurių paramos vargu ar galėjo pavykti.
Kad atsiskyrimas būtų pozityvus, būtina iš LTSR Konstitucijos išbraukti 6-ąjį straipsnį, skelbiantį, jog Komunistų partiją vadovauja valstybei. Koordinacinė Tarybą parengė planą. Koordinacinės Tarybos narys L. Šepetys buvo AT Pirmininkas, TSRS Liaudies deputatai, pagal tuometinius įstatymus, turėjo pasiūlymų teisę. Pasinaudodamas ja, aš kaip, TSRS Liaudies deputatas ir Vilniaus universiteto partinio komiteto sekretorius, pasiūliau šią Konstitucinę pataisą įtraukti į darbotvarkę. Parėmė ne tik Sąjūdžio remti TSRS liaudies deputatai, bet ir eilė Lietuvos TSR deputatų. Dviejų CK narių (J. Gagilienės ir L. Šepečio) buvimas pirmose atsiskyrėlių gretose darė įspūdį vietiniams veikėjams. Aš buvau išrinktas Koordinacinės Tarybos pirmininku, o Lenino RK darbuotojas A. Domanskis – pavaduotoju. Jau niekas neabejojo, kad dauguma palaikys suvažiavimo idėja ir jis įvyks. LKP CK vadovybė sukluso ir galop pritarė, tik siekė sukliudyti atsiskyrimo procesą.
Pradėjus veikti Koordinacinei Tarybai, LKP faktiškai suskilo. Formavosi trys kryptys su savo centrais: kiekviena srovė ruošėsi suvažiavimui, siekė kelti savo šalininkus. Bandymas sustabdyti ši procesą nedavė rezultatų. Kai kuriuos dar svyruojančius padrąsino Justo Paleckio Gotlando deklaracijos pasirašymas drauge su disidentais. Neeilinio suvažiavimo šalininkai be išlygų dalyvavo „Baltijos kelyje“.
Tą pačią Baltijos dieną, rugpjūčio 23, „Pravdoje“ drauge su R. Gudaičiu ir V. Landsbergiu, buvome pamaloninti, pateikiant mūsų separatistinių kalbų ištraukas. Po kelių dienų grįžtama kitų „separatistų“ LKP gretose, ši kartą teigiama, esą bendraujama net su ,,fašistais“. Į jų gretas pateko net Justas Paleckis ir Juras Požėla. Neeilinio suvažiavimo šalininkai be išlygų įsijungė į „Baltijos kelią“. Su Estijos ir Latvijos lyderiais buvo sutarta, kad jie stovės kelyje. Deja, nei vieno Lietuvos pirmojo rango veikėjo nebuvo „Baltijos kelyje, o rugpjūčio 26 d. skelbiamas TSKP CK pareiškimas „Dėl padėties tarybinės Pabaltijo respublikose“, kuriame ne tik smerkiamas separatizmas, bet ir grasinama.
1989 m. rugpjūčio 28 d. skubiai sušaukiamas slaptas LKP CK plenumas, kuriame daugelis kabėjusių pritarė pareiškimo tekstui, reikalauta J. Paleckio, mano ir R. Gudaičio galvų, Plenume mūsų poziciją energingai gynė J. Gagilienė, Z. Mačernius, o J. Gureckas, V. Kardamavičius, A. Stankevičius ir kiti reikalavo be išlygų pritarti TSKP pareiškimui ir imtis sankcijų prieš LKP narius dalyvaujančius Sąjūdžio veikloje. Ir jie nesulaukė pritarimo – buvo priimtas aptakus, nieko netenkinantis, LKP CK pareiškimas.
TSKP CK pareiškimas buvo užgaulus ir agresyvus, todėl jo negalima buvo praleisti nuogirdomis, juolab, išryškėjus, kad nebuvo jokio TSKP CK plenumo. Tai -TSKP CK aparato parengtas pareiškimas. Sąjūdžio remti deputatai savo ruožtu parengė griežtą atsakymą, kuriame pasakyta: „Pabaltijo klausimo išsprendimas demokratiniu keliu būtų pats didžiausias pokario TSRS indėlis į esminį klimato pagerinimą, ryžtingas posūkis į naują jos būtį“. Šį pareiškimą vieningai pasirašė visi, išskyrus du lenkus, Lietuvos teritorijoje rinkti TSRS deputatai. 1989 m. spalio 2 d. TSRS liaudies deputatų suvažiavime, dalyvaujant virš dviejų tūkstančių deputatų, perskaičiau tekstą ir įteikiau asmeniškai M. Gorbačiovui. Salė nuščiuvo.
To dar to nebuvo, kad grupė deputatų viešai suabejotų TSKP neklaidingumu. 1989 m. gruodžio 19 -22 d. LKP XX suvažiavimas absoliučia delegatų dauguma nutarė nutraukti ryšius su TSKP. Daugelis nacionalinių kompartijų lyderių sveikino ir teigė, jog artimiausiu metu jie paseks mūsų pėdomis. Taip ir atsitiko. Imperijoje TSKP subyrėjo ir faktiškai išnyko. Kartu subyrėjo ir TSRS, nes TSKP faktiškai buvo ne partijos, o jos valdymo smagratis. Kitaip jis valdytis nesugebėjo.
[1] Į ją dar buvo išrinkti J. Aleksa, L. Ališkevičius, V. Beinoravičius, J. Gagilienė, R. Gudaitis, K. Kaukas, J. Kupliauskienė, B. Kuzmickas, A. Lajus, A. Liekis, J. Minkevičius, R. Rajeckas, M. Stakvilevičius, L. Šepetys, M. Visakavičius.
2015-01-03
savastis.lt