Išsipildė liūdniausios Karlo Markso pranašystės, teigia Vilniaus universiteto profesorius Alvydas Jokubaitis. Jo nuomone, dabartiniai universitetai – nebe akademinės, o gamybinės institucijos.
Universitetų prasmė matuojama reitingais ir moksline produkcija, jie nustojo buvę vietomis, kur verta ieškoti gyvenimo prasmės, studentai ir dėstytojai tapo nieko bendro tarpusavyje neturinčiais darbininkais. „Gyvename gilios universiteto krizės laikais“, – įvardija filosofas.
Fabriku tapęs universitetas
Profesoriaus teigimu, universitetas šiandien atiduotas ekonominio mąstymo diktatūrai, jį suvokiame kaip įstaigą, kurioje mokomasi ekonominio pasaulio supratimo: „Juokingiausia ir tragiškiausia šioje istorijoje yra tai, kad diktatoriumi tapusi ekonomika visiems pristatoma kaip laisvės simbolis ir garantas“. Filosofui nesuprantama, kaip pastaraisiais amžiais Vakaruose ekonominio būtinumo pasaulis tapo laisvės simboliu. Diagnozuoja, kad turime problemų su pačiu laisvės supratimu. Pasak jo, universitetuose, taip pat ir Vilniaus, laisvuosius menus (lot. artes liberales) keičia vergiškieji (lot. artes serviles): „Studentai ir dėstytojai suvokiami kaip darbininkai ir jų veikla suvokiama kaip produkcijos gamyba ar mokymasis gaminti produkciją“.
A. Jokubaitis teigia, kad universitetas tampa darbininkų visuomene, tvarkoma pagal fabriko vadybos principus: „Dėstytojai gamina studentus, kurie turės gaminti produkciją ir jų bendra veikla vertinama pagal gamybinius principus. Tai, kas graikams buvo namų ūkio reikalu, t.y. ekonomika, šiandien tapo ir politinio, ir universitetinio gyvenimo pagrindu. Kai VU vadinosi – aš jame mokinausi – Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas, jis buvo arčiau savo proletariškos esmės“.
Prasčiausi darbininkai – filosofai
Universitetui kaip fabrikui nereikalingi laisvieji menai, net žmogaus siela turi būti paaiškinama moksliškai, kalba A. Jokubaitis. Filosofija, pasak jo, taip pat pajungiama darbo idealui, mat ekonomikos visuomenės žmonės nepasitiki tuo, kas nėra sunkus darbas ar ko negalima panaudoti gamybai – filosofine išmintimi, geru skoniu, grožio pajautimu, meile. Net beprasmiškas mokslas, profesoriaus teigimu, šiandien yra geriau nei artes liberales, nes tarnauja darbui. „Filosofai bando prisitaikyti prie dabartinės ekonominės korporacijos, vadinamos universitetu, ir tai yra jų dvasinė mirtis“, – aiškina jis.
„Visoje universitetinėje darbo pasidalijimo sistemoje filosofai iš Platono pretendentų į karalius tapo menkiausiai vertinamais darbininkais. Tikroji filosofija dabar gyvena ekonomikos ir vadybos fakultetuose, tai yra universiteto ūkio skyriuje. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad buvo sunaikintas artes liberales prasmės suvokimas. Laisvieji menai netarnavo jokiai gamybai, jie tarnavo pažinimui ir žmogaus ugdymuisi bei išminčiai. Laisvieji menai patys sau buvo tikslas. Tai jų esmė. Tie, kurie suprato filosofijos reikšmę, žinojo, kad žmogaus egzistencija neturi būti tvarkoma pagal penkmečio planą, universiteto strateginės veiklos planą arba Lietuvos ekonominius rodiklius Europos Sąjungos kontekste“, – dėsto A. Jokubaitis.
Reitingai užėmė Dievo vietą
Anot jo, geros vietos reitingų lentelėje meilė išstūmė išminties meilę. „Reitingai užėmė net paties Dievo vietą, – kalba filosofas. – Universitetas žlunga, kai į jį žiūrima vien tik techninės organizacijos požiūriu kaip į gamyklą, firmą, ekonominę korporaciją“. Jis aiškina, kad žmogus nėra sukurtas gamybai, nori apmąstyti metafizinius klausimus, nepavaldžius mokslui. Profesoriaus teigimu, žmogaus polinkis filosofijai – natūralus, o gamykla virtęs universitetas – išsigimimas.
„Kai universitete liks tik mokslai ir jiems pataikaujanti filosofija, vadinama pozityvizmu, universitetai galutinai nustos būti akademinio ugdymo vieta, – pranašauja A. Jokubaitis. – Tuo pačiu neliks svarbaus žmogiškumo saugotojo, nes tas saugotojas sako, kad žmogaus gyvenimo tikslas nėra vien tik darbas, gamyba, vadyba ir psichoterapija. Platono idėjų pasaulis nėra fabriko pasaulis“. Kontempliacija, anot A. Jokubaičio, reikalinga ne tik paskiriems asmenims, bet ir visai visuomenei: „Lietuva nėra ta visuomenė. Tapę darbininkais mes dirbame net poilsiu vadinamą darbą, o ne kontempliuojame. Turizmo industrija nėra kontempliacija“.
Dvasios Aušvicas
Profesorius pasakoja kiekvienais metais susiduriantis su tuo, kad studentų filosofijos žinios daugybe atžvilgiu nesiekia 1579 metų, kuomet buvo įkurtas VU, lygio. Pasak jo, tai nepasikeistų net jei šis universitetas pakiltų reitingų sąraše. Lietuvos universitetų absolventų filosofinę refleksiją A. Jokubaitis vadina pasibaisėtina, barbarybės požymiu. Tik filosofai, kaip teigia jis, universitete gali kalbėti apie pasaulį kaip visumą, apie laisvę, o dabartinis universitetas studentus dvasiškai nuskurdina, neleidžia laisvai mąstyti.
Anot A. Jokubaičio, universitetas turėtų būti vieta, kurioje galima atsiriboti nuo gamybinių tikslų, tačiau šiandien jis yra tapęs dvasios Aušvicu. „Arbeit macht frei“ (liet. Darbas išlaisvina), – užrašą iškaboje prie įėjimo į koncentracijos stovyklą cituoja filosofas. Jo teigimu, yra įmanoma, kad beprasmiški tyrinėjimai universitetuose siejasi su religijos išsižadėjimu: „Gali būti, kad tarp religijos pažeminimo, filosofijos paniekinimo ir universitetų virtimo fabriku yra glaudus ryšys“.
Neliko atsakomybės ir bendrojo gėrio
Filosofas teigia, kad antifilosofinio universiteto griuvimas – tik laiko klausimas. Jis neišlaikys savo paties sukurtos beprasmybės. „Už tai gali tekti sumokėti labai didelę politinę kainą, susietą su apmąstymais apie Vakarų kultūros likimą ar net Vakarų saulėlydį“, – sako A. Jokubaitis, klausiantis, kas atsitiks, kai išseks senieji filosofiniai ir religiniai prasmės šaltiniai, kaip tai paveiks demokratiją, kultūrą, žmogaus dvasią.
„Jeigu universitetas nemoko pilietinės ir politinės atsakomybės, tai kam Lietuvai reikalingas toks universitetas? Negi tik tam, kad studentai gautų žinių ir susirastų draugų, kurie vėliau padėtų asmeninei karjerai? Universitetas šiandien tapo tokia individualizmo ir atomizacijos mokykla, kuri kenkia tiek jam pačiam, tiek visuomenei. Studentai ir dėstytojai tampa nieko bendro neturinčių žmonių bendrija. Universitetas šiandien turi didelių politinių problemų ir jos yra jo pagrindinės problemos. Nebemokam atsakyti už visuomenę, valstybę ir tautą. Studentai nebemoka mąstyti apie bendrąjį gėrį, nes to nemoka ir jų dėstytojai. Kiekvienas rūpinamės tik savimi“, – dėsto A. Jokubaitis.
Paskaita apie universitetą skaityta VU Filosofijos studentų mokslinės draugijos organizuotoje tradicinėje renginių savaitėje „Filosofijos trupiniai’15“. A. Jokubaičiui už pedagoginę veiklą bei indėlį į Lietuvos filosofiją studentai įteikė jau ketvirtąją filosofinę bulvę. Šį apdovanojimą anksčiau yra gavę dr. Audronė Žukauskaitė, doc. dr. Kristupas Sabolius, prof. Rita Šerpytytė.
lzinios.lt, Tiesos.lt