Šie metai tampa negailestingais Lietuvos Aukščiausios Tarybos, 1990 m. kovo 11-ąją atkūrusios Lietuvos Nepriklausomybę, deputatams. Iškeliavo Algirdas Patackas. Taip į jį buvome įpratę kreiptis. Be antrojo vardo – vardu ar pavarde. Kažkodėl kreipimasis į kai kuriuos žmones pavarde taip pat tampa savaime aiškus.
Bijau, šia netektimi šie metai nesibaigs…
Šiandien ne ta diena, kada reikia kalbėti apie Kauno ir Vilniaus sąjūdiečių ar Algirdo ir Rimvydo santykius, savo ar ne savo valia Patackas atsidūrė Garliavos įvykių sūkuryje… Šiandien visi, kurie pažinojome Algirdą, turėtume susimąstyti, visų pirma, apie save. Kodėl, net žinodami jo negalią, nepadarėme visko, kad palengvinti jam šį paskutinįjį gyvenimo tarpsnį? Kodėl vertėme jį blaškytis tarp savo dvejonių ir net teisintis… dėl 10 litų?
Bent šiandien nesidangstykime Algirdu ir neveidmainiaukime, nesinaudokime jo vardu etikečių klijavimui. Algirdo sutikimo tam jau negausime. Ar bent dėl „Maxima“ 10 litų istorijos visi pabandėme suprasti, kas įvyko, ir sustabdyti nežmonišką šio įvykio eskalaciją? Ačiū tuomet ką tik Seimo Pirmininke tapusiai Loretai Graužinienei, pasiuntusiai nužmogėjusius prokurorus ir jus, paprasčiausius beširdžius, toli toli…
Todėl kviečiu kolegą Rasą Rastauskienę – Juknevičienę atsiprašyti Algirdo ir jo artimųjų dėl šiandieninių jos išvedžiojimų Facekook-e ir kolegos mirties fakto naudojimo savo „kremliškiems“ paistalams. Šiandien Algirdui palinkėkime ramybės, o jo šeimai – ir stiprybės.
1991 m. sausyje Algirdas, spausdamas rankoje Lietuvos banko TT pistoletą, dieną naktį buvęs Aukščiausioje Taryboje šalia Vytauto Landsbergio, kritišku atveju buvo pasiryžęs pasielgti taip, kaip pasielgė Pilėnų gynėjai. Ir tikiu, kad jis tai būtų padaręs. Tačiau Vytautas Landsbergis 10 litų istorijoje paaukojo Algirdą – savo Asmens sargybinį. Šiandien Vytautas Landsbergis tarė: „Lietuva, garbė ir teisingumas jam buvo ne gretutiniai svarbūs dalykai, o tarsi viena – savotiška būties šerdis, esminė būties konstanta, apie kurią susidėsto gyvenimas ir požiūriai į gyvenimą. Lietuva, garbė, teisingumas – nedeklaruodamas ir nedeklamuodamas, o ieškodamas, kur dar galėtų slypėti tų reikšmių vienybė, ir buvimu, ir skausmu primindavo, kad to labai stokojame. Todėl Algirdo Patacko labai pasigesime“.
Visų pirma, šiandien visi turime atsiprašyti Algirdo ir jo šeimos dėl to, kad ne viską padarėme Žmogui, kuris atsisakė atsiimti aukštą valstybinį apdovanojimą, nes apdovanojimas buvo teikiamas ir prokurorui, kuris tarybiniais laikais tardė disidentus. Signataras Algirdas Patackas tuomet tarė: „Šioje akistatoje tik vienas yra teisus. Jei teisus jis – buvęs mano tardytojas – tada neteisus aš ir visas mano gyvenimas“. Ir atsakyti į klausimą, kas teisus, galėjo tik Algirdas. Bet ne mes, kurie nebuvome jo situacijoje.
Ši nuostata yra ir ilgai savyje užgniaužtas Algirdo klausimas Vytautui Landsbergiui. Klausimas, į kurį Vytautą Landsbergį kviečiu atsakyti viešai. Algirdas vienareikšmiškai ir tvirtai atsistojo Tautos ir mūsų Konstitucijos pusėje dėl Žemės referendumo. Vytautas liko kitoje, prieš Tautą ir mūsų Konstituciją išsirikiavusiųjų, barikados pusėje. Net šiemet kovo 28 d. konservatorių garbės pirmininkas partijos Tarybos posėdyje pareiškė:„Nelabai daug trūko, kad į antieuropinį internacionalą Peterburge būtų pakviesti ir Lietuvos referendumininkai.“ Kur yra Vytauto Landsbergio spekuliacijų dorybės ir veidmainystės tema riba? Net Algirdo mirties dieną. Gal ir Algirdas, anot, Vytauto, turėjo vykti į šį internacionalą Peterburge?
2013 m. spalio 31 dieną, Prezidentės Dalios Grybauskaitės “skiepų’ išvakarėse, savo straipsnyje „Nuopuolis“ (www.ekspertai.eu/nuopuolisdu-klausimai-vytautui-landsbergiui) Vytauto Landsbergio klausiau du klausimus, kurie ne tik liko be atsako, bet šiandien tapo dar aktualesniais:
1. Kodėl Jūs Sąjūdžio laikais buvote už žemės ir valstybės priklausymą Tautai ir demokratiją, o dabar – ne?
2. Kuo Jums skiriasi D. Grybauskaitė nuo K. Prunskienės ir V. Uspaskicho?
Vytautai Landsbergi, ar jau galite atsakyti į šiuos klausimus?