Po sovietinę okupaciją ir aneksiją žyminčių skulptūrų nuo Vilniaus Žaliojo tilto nukėlimo pasirodė atsakomoji akcija – informacinio karo atakos požymius turintis reikalavimas panaikinti sprendimą, susijusį su žymaus Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio atminimo įamžinimu. Tai Lietuvos kariuomenės kapitonas, teisininkas, literatas, žurnalistas-publicistas, 1941 m. birželio mėn. sukilimo dalyvis, Štuthofo konclagerio kalinys, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininkas, ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai (pogrindžio ginkluotųjų pajėgų) organizatorius Jonas Noreika (rezistencinis slapyvardis Generolas Vėtra). Sovietų okupacinio režimo represinių struktūrų nuteistas mirties bausme ir 1947 m. vasario 16 d. sušaudytas.
Oponentai jį apkaltino dėl Plungės ir Šiaulių apskrities žydų žūties ir paskelbė nacistiniu kolaborantu bei karo nusikaltėliu.
Antai 15 min.lt portale liepos 24 d. pasirodė grėsmingu pavadinimu „Vilniaus įvaizdį menkina žydus į mirtį siuntusio generolo atminimas“ Pauliaus Gritėno rašinys ir jam pavymui – delfi.lt liepos 26 d. dar grėsmingesniu pavadinimu „Ką pagerbė Lietuva – partizanų vadą Generolą Vėtrą ar žydų žudiką?“ Rimvydo Valatkos rašinys. Du rašeivos rezistentą tarsi ištardė, nuteisė, belieka tik jo atminimą paniekinus ištrinti. R. Valatka jau ir laiško projektą turįs, ir žino kas pasirašys. Tai būsią A. Ramanausko, L. Donskio, V. Toleikio, D. Puslio, D. Udrio, A. Imbraso, A. A. Jonyno, S. Sužiedėlio, S. Trilupaitytės, T. Venclovos, V. Kelertienės, E. Bendikaitės, J. Lago, J. Žilinsko, S. Kanovičiaus, Š. Liekio, V. Gaidamavičiaus, A. Žukausko, D. Varnaitės ir kitų žinomų žmonių pavardės. Nejaugi taip neatsakingai pasielgs pasirašantieji, kaip pasielgė P. Gritėnas ir R.Valatka?..
1941 m. rugpjūčio 3 d. Joną Noreiką į Šiaulių apskrities viršininko pareigas paskyrė ne nacistinė Vokietija, o po sėkmingo antisovietinio sukilimo suformuota legitimi ir teisėtai sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, kurią dėl Lietuvos valstybingumo interesus atstovaujančios veiklos nušalino Vokietijos Reicho okupacinis režimas.
Oponentai teigia, kad Jonas Noreika buvo Žagarės geto steigimo iniciatorius ir organizatorius. Tai melas. Žagarės getas buvo įsteigtas 1941 m. liepos mėn. iki J. Noreikos paskyrimo į apskrities viršininko pareigas.
Iš tikrųjų Šiaulių apskrities žydų perkėlimo į Žagarėje įsteigtą getą iniciatoriai ir organizatoriai buvo Reicho komisaras rytams Lozė (Lohse), Reicho komisaras Lietuvai dr. Rentelnas (Renteln), Generalinis komisaras Šiaulių m. ir apygardai Gevekė (Geweke).
Iki Jono Noreikos Šiaulių apskrities viršininko pareigose dirbęs Urbutis nurodė, kad nuo 1941 m. liepos 25 d. žydai ant krūtinės kairėje pusėje turi nešioti Dovydo žvaigždę; viešosiose vietose žydams leidžiama vaikščioti nuo 6 iki 20 val.; nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 15 d. žydai turi persikelti gyventi į viršaičių nurodytas vietas (Pastaba. Jono Noreikos raštas valsčių viršaičiams yra rugpjūčio 22 d.); žydai, turį miesteliuose nekilnojamąjį turtą, privalo jį likviduoti, pirmiausia susikeisdami su tais gyventojais, į kurių namus jie bus įkeldinti; draudžiama savintis žydų paliktą turtą; likęs žydų turtas yra savivaldybių surašomas ir globojamas iki atskiro potvarkio.
Tiktai dalis apskrityse veikusių įstaigų buvo pavaldžios apskrities viršininkui. Nepavaldi buvo policija, saugumas ir kt. Apskrities viršininko galia buvo labai ribota. Jonas Noreika raštu informavo valsčių viršaičius apie minėtų aukštų nacistinių pareigūnų sprendimą.
Jonas Noreika atsisakė vykdyti nacistinės Vokietijos okupacinio režimo suplanuotą lietuvių mobilizaciją į SS batalionus (legioną). Jis prisiėmė asmeninę atsakomybę ignoruodamas mobilizacijos įsakymą, panaudojo turimą įtaką sau pavaldžiams administracijos pareigūnams ir ženkliai prisidėjo prie mobilizacijos į SS dalinius sužlugdymo. Jonas Noreika tiesiog boikotavo nacių režimo įsakymus dėl mobilizacijos į SS legioną. Apie tai savo dienoraštyje pažymėjo finansų generalinis tarėjas Jonas Matulionis. Dienoraštis išleistas atskira knyga „Neramios dienos“.
Pavyzdžiui, žinomi atvejai, kai getų policininkai žydai pagal galimybes stengėsi padėti getų gyventojams, nors tuo pačiu metu vykdė kai kuriuos vokiečių įsakymus. Tačiau jie nėra laikomi karo nusikaltėliais.
Būtent dėl antivokiškos antinacinės veiklos Jonas Noreika nacių gestapo buvo suimtas ir išvežtas į mirties stovyklą – Štuthofo konclagerį, kuriame kalintas beveik dvejus metus.
1943 m. vasario 23 d. Jonui Noreikai į darbą paskambino Šiaulių srities komisaro politinio skyriaus viršininkas Broun ir jam, pas jį atvykus, pareiškė, kad už vokiečių valdžios įsakymų nevykdymą 1943 m. vasario 23 d. generalinio komisaro nurodymu Jonas Noreika atleidžiamas iš Šiaulių apskrities viršininko pareigų ir areštuojamas. Šiaulių kalėjime išbuvo iki kovo 3 d. Tarpininkaujant inteligentijos atstovams ir davus pasižadėjimą, kad niekur neišvyks, iš Šiaulių kalėjimo paleistas. Tačiau po dviejų savaičių kovo 17 d. vėl areštuotas savo bute.
Kaltinimą Jonui Noreikai suformulavo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karl Jaeger. Kaltinimas skambėjo šitaip: „vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją“.
Archyvuose nėra jokios medžiagos, kuri įrodytų ar patvirtintų, kad Jonas Noreika vykdė žydų genocidą. Jis niekada nėra davęs įsakymo žudyti žydus, nedalyvavo žudynių akcijose. Jo mažametė duktė Dalia Noreikaitė, anot šiauliečio Stanislovo Grunskio pasakojimo, dalydavo gatvėje praeinantiems žydams motinos specialiai jiems iškeptas bandeles.
LGGRT centras jau anksčiau yra kompetentingai įrodęs, kad Jonas Noreika nėra niekaip prisidėjęs prie Plungės žydų žūties. O tuo jis tebėra kaltinamas iki šiol.
Negalima neigti Jono Noreikos akivaizdžių nuopelnų: aktyvios organizacinės kuriamosios antisovietinės veiklos už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, dėl kurios jis neteko gyvybės.
Dėl smurtine mirtimi pasibaigusių sovietinio okupacinio režimo kaltinimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Joną Noreiką yra reabilitavęs, pripažindamas jį nenusikaltusiu Lietuvos Respublikai.
Jono Noreikos rezistencinė biografija plačiai išdėstyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos (LGGRT) centro išleistoje Jono Noreikos bendražygio Viktoro Ašmensko knygoje „Generolas Vėtra“. Joje jis pagrįstai įvardintas hitlerinės santvarkos priešu. Vokiečių okupacijos metais aktyviai veikė Lietuvos Laisvės Armija, pogrindyje įkurtas Lietuvių frontas ir jo karinis padalinys „Kęstutis”. Tiek Lietuvos Laisvės Armijos, tiek „Kęstučio” grupuotės veikė ir Šiaulių apygardoje, kur joms vadovavo Šiaulių apskrities viršininkas Lietuvių Fronto atstovas Jonas Noreika. Beje, Viktoras Ašmenskas yra vienintelis likęs gyvas Jono Noreikos tiesioginis bendražygis, galintis paliudyti apie jį, nors jam jau 103 m.
Akivaizdu, kad rašinių autoriai, įsisiautėję antirezistenciškai drebinti orą, pasielgė labai neatsakingai, tačiau ir paminėtų internetinių portalų redaktoriai, prieš juos publikuodami, turėtų atkreipti dėmesį į rašinių pavadinimus, kurie neturėtų skaitytojo klaidinti ir gąsdinti.
alkas.lt