Tėvynė mūsų

Apie Lietuvos praeities didybę ir sunykimą

Written by admin · 14 min read

„Vorutos“ pokalbis su akad. prof. habil. dr. Zigmu ZINKEVIČIUMI, parengusiu spaudai knygą „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“, kurioje  pateikiami svarbiausi istorijos faktai bei žymiausio Lietuvoje kalbos mokslo specialisto išvados

Taigi įvardykime, kas buvo baltai arba kur buvo baltų pasaulis?

Naujausi hidronimijos tyrimo duomenys rodo, kad priešistorinė rytinė baltų gyvenamo ploto riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė – maždaug Pripetės upe. Vakaruose baltų hidronimija siekė Vyslos žemupį ir dar toliau už jo. Tyrėjų nuomone, II–I tūkstantmečiais prieš Kristų baltai užėmė didesnį plotą, negu to meto germanai ir sudarė vieną iš pagrindinių etninių masyvų Rytų Europos miškų zonoje. Jie ilgus amžius ramiai gyveno netrukdomi audringų įvykių Vakarų ir Pietų Europoje, todėl mažai pakito jų kalba, gyvenimo būdas. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai. Palaikė prekybinius ryšius su tolimais kraštais, ypač garsiuoju gintaro keliu. Daugiausia tiesioginio sąlyčio turėjo su neindoeuropiečiais finais, kuriems darė didelę įtaką. Būta ryšių su ilyrais, trakais, iranėnais (skitais), trumpalaikių – su germanais.

 

Pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje slavai tapo labai ekspansyvūs ir ėmė veržtis į baltų gyvenamą teritoriją. Jie įvarė gilų pleištą, atskyrė vakarinę baltų dalį (istorines prūsų, lietuvių ir latvių žemes) nuo likusių baltų genčių rytuose, išsisklaidžiusių retai apgyventuose dideliuose plotuose. Tenykščių baltų slavėjimas užsitęsė ilgai, pavyzdžiui, galindų gentis (rus. Голядь) minima XI–XII a. šaltiniuose ir galutinai išnyko tik XIII a. Baltų substratas padarė didelę įtaką rytinių slavų (sen. rusų) materialinei ir dvasinei kultūrai, taip pat jų kalbai.

Lietuviai nuo seniausių laikų gyveno baltų ploto viduryje. Tuo, be kita ko, paaiškinamas senosios baltų (indoeuropiečių) struktūros elementų išlikimas lietuvių kalboje. Pakraštinės gentys sulaikė svetimųjų antpuolius iki tol, kol lietuviai spėjo sukurti savo galingą valstybę, pajėgusią atremti priešų antpuolius. Tuo būdu savo krauju ir žūtimi lietuvius apgynė prūsai, jotvingiai, kuršiai, žemgaliai. Dvi pastarosios gentys ir sėliai, latgaliai taip pat sudarė sąlygas atsirasti latvių tautai. Į lietuvių sudėtį įsiliejo ir juos sustiprino daug prūsų, jotvingių, kuršių, žemgalių, sėlių.

Lietuvių tautai pradžią davė vadinamųjų rytų baltų (kaip juos supranta baltistikos mokslas) pietinė dalis, apie I tūkst. po Kr. vidurį nutolus nuo jos (dėl finų substrato) šiaurinei daliai. Tos pietinės dalies teritorijoje archeologai aptinka lietuviams būdingą materialinę kultūrą jau maždaug II–III mūsų eros šimtmečių iškasenose. Tada būta ir lietuvių (Lietuvos) vardo.

Dar XIII amžiuje lietuviai sukūrė savo valstybę, o tiksliau Mindaugo karalystę. Kaip tai įvyko ir kaip  pavyko?

Mindaugas apie 1226–1236 m. baigė pirmtakų pradėtą lietuvių sritinių kunigaikštijų jungimą į vientisą valstybę. Jo vardas neabejotinai lietuviškas. Tą patį reikia pasakyti ir apie Mindaugo aplinkos kunigaikščių vardus. Lietuviškos kilmės buvo ir vardai visų dėl valdžios po Mindaugo nužudymo kovojusių kunigaikščių. Valstybės plėtros ir klestėjimo laikotarpiu valdančiųjų asmenų vardynas irgi ištisai lietuviškas. Detaliai aptariami tie vardai, dėl kurių kilmės yra pareikšta priešinga nuomonė. Vardyno analizė nepalieka nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę sukūrė ir valdė lietuviakalbiai žmonės.

Toji valstybė buvo bendra lietuviakalbių ir slavakalbių (suslavintų senųjų baltų) žmonių. Tautos sąvokos šių dienų prasme tada dar nebuvo. Gyventojai skirstyti į du aiškiai atribotus visuomenės sluoksnius: privilegijuotąjį luomą (tik jam priklausantys buvo laikomi valstybės piliečiais) ir beteisę prastuomenę. Visi privilegijuotieji gyventojai, nežiūrint kuria kalba šnekėjo, buvo laikomi lietuviais, t. y. Lietuvos valstybės piliečiais. Prastuomenės niekas nepaisė. Slavakalbių „lietuvių“, atskirtų valstybės siena, palikuonys davė pradžią gudų (baltarusių) tautai, teisėtai, bet ne visuomet saikingai, pretenduojančiai į senosios Lietuvos valstybės paveldą.

Kaip ir kitų viduramžių valstybių, Lietuvos valdovų raštinėje buvo vartojama ne valstybę sukūrusios tautos kalba (ji tebuvo šnekamoji), bet tame regione įsigalėjusios lotynų (ypač ryšiams su Vakarais) ir senoji slavų (ryšiams su Rytais) kalbos (pastaroji atmiežta vietinių slavų elementais), dar šiek tiek vokiečių ir totorių kalbos. XVI a. labai įsigalėjo slaviškoji raštinių (ne šnekamoji!) kalba, Lietuvos didikų laikyta sava.

Kaip atsitiko, kad Lietuva tapo „Rytų krikščionybės“ ir „Vakarų krikščionybės“ sandūroje?

Lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties jų žemėmis susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma.

Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis, gautas per rytinius slavus apie X–XII a. Tačiau vietoj beįsigalinčios Rytų krikščionybės Lietuvos valdovų (Mindaugo, vėliau Jogailos–Vytauto) iniciatyva buvo įvesta Vakarų krikščionybė, prie lietuvių žemių priartėjusi mažiausiai šimtmečiu vėliau.

Šv. Vaitiekaus–Adalberto ir Šv. Brunono–Bonifaco misijos buvo nukreiptos į prūsus ir nuo jų neskirtus jotvingius. Krikštydamas vieną iš šiaurinių jotvingių genčių netoli lietuvių žemių Brunonas 1009 m. buvo nužudytas. Tas įvykis aprašytas Kvedlinburgo analuose ir ta proga pirmą kartą šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, šiaip jau ir anksčiau plačiai žinotas, ypač slavų kraštuose.

Lietuvių krikštijimą pradėjo valstybės įkūrėjas Mindaugas, 1251 m. pasikrikštijęs su šeima, artimaisiais ir daugybe gyventojų, po to popiežiaus nurodymu vainikuotas karaliumi. Mindaugo valstybė tada buvo laikoma krikščioniška šalimi. Nužudžius Mindaugą Lietuva neteko karalystės statuso, nes jos valdovai buvo nekrikščionys. Tačiau krikščionybė Lietuvoje neužgeso: visą laiką buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, negausi krikščionių bendruomenė. Iki mūsų laikų lietuviškuose poteriuose išliko Mindaugo laikais atlikto jų vertimo iš vokiečių kalbos elementų.

Antrasis, pakartotinas oficialus Lietuvos krikštas įvyko tik po 135 m., ir buvo atliktas didžiųjų kunigaikščių Jogailos, iš dalies Vytauto, iniciatyva. Nuo tada (1387 m.) visi Lietuvos valdovai buvo krikščionys. Plačiosios gyventojų masės sukrikščionintos tik vykstant Kontrreformacijai.

Kodėl,  pradedant Krėvos unija, Lietuva pateko į Lenkijos interesų sferą ir  prasidėjo abiejų valstybių suartėjimas, o tikriau Lietuvos lenkinimas?

Senovėje lietuviai su lenkais nesisiekė – skyrė jotvingiai. Tiesioginis kontaktas atsirado tik Kryžiuočiams išnaikinus jotvingius. Lietuvos ir Lenkijos valstybių suartėjimas buvo susijęs su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV a. antrojoje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos valdovų nesutarimais ir pribrendusiu krikšto reikalu. Lenkai pasiūlė Jogailai vesti karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. buvo sudaryta Krėvos sutartis, pagal kurią Lietuva turėjo būti prijungta prie Lenkijos karalystės. Lietuviams sutartis buvo naudinga tik dėl krikšto ir tuo, kad sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas atsiranda viltis nugalėti mirtiną abiejų šalių priešą – Vokiečių ordiną.

Lietuvos valdovas Vytautas ilgainiui labai įsigalėjo, net ėmė kištis į Lenkijos reikalus. 1413 m. Horodlės sutartimi buvo nutarta, kad Lietuva ir po Vytauto mirties liks savarankiška valstybė. Į amžiaus pabaigą, pasiekęs savo galybės apogėjų, Vytautas ryžosi vainikuotis karaliumi ir nutraukti visus popierinius ryšius su Lenkija. Lietuvos valstybės susilpnėjimas, privilegijuoto luomo siekimas savo teisėmis prilygti visagaliams lenkų ponams ir ypač Maskvos grėsmė neleido Lietuvai visai nutolti nuo Lenkijos. Bendravimas su lenkišku Jogailos įpėdinių dvaru Krokuvoje vertė lietuvių didikus mokėti lenkų kalbą, juo labiau kai karaliai gyvendavo Vilniuje, pvz., Žygimantas Augustas 1544–1548 m. Pati lenkų kalba nuo XVI a. ėmė įsigalėti Lenkijos valstybiniame gyvenime pakirsdama lotynų kalbos pozicijas. Jie vedė lietuvius ne tiek į Dangaus, kiek į Lenkijos karalystę.

Lietuvoje įsigalinti lenkų kalba nuo pat pradžios buvo persunkta lietuvių tarties elementais ir kitais lituanizmais. Ją vadiname „lietuviška lenkų kalba (polszcyzna litewska)“, tęsinys tebevartojamas iki šių dienų ir tikriesiems lenkams nelengvai suprantamas, bet aiškiai rodantis šios kalbos atneštinį pobūdį.

Lenkų kalbos plitimą Lietuvoje paspartino Liublino unija (1569 m.). Dėl jos sudarymo vyko derybos ilgai. Lenkai reikalavo ne abiejų valstybių sujungimo, bet Lietuvos prijungimo. Nerandant kompromiso Lietuvos delegacija paliko Liubliną. Tuomet karalius Žygimantas Augustas, derybose palaikęs lenkus, pavartojo prieš lietuvius prievartą. Jis Lietuvai priklausančias Kijevo, Podolės, Voluinės ir Palenkės vaivadijas prijungė prie Lenkijos. Taip buvo labai sumažinta Lietuvos valstybės teritorija, o Lenkijos – atitinkamai padidinta. Sudarytos sąlygos tose vaivadijose „auginti lenkus“. Lietuva negalėjo pasipriešinti ginklu dėl tebesitęsiančio karo su Rusija. Lietuvos valstybės ploto mažėjimas vedė prie lietuvių tautos mažėjimo. Atitinkamai Lenkijos valstybė visą laiką didėjo ir tai lėmė lenkų tautos gausėjimą.

Paskutiniuoju bendros Respublikos laikotarpiu (1697) Lietuvoje buvo įvesta lenkų kalba į visas valdžios įstaigas, į bažnyčias, mokyklas, apskritai į visą viešąjį gyvenimą. Sudarytos palankios sąlygos lietuvių lenkinimui.

Pirmasis pasaulinis karas lietuviams atnešė vilčių atkurti savąją valstybę ir Vasario 16-osios Aktas paskelbė pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Kodėl Lenkija priešinosi lietuvių apsisprendimui?

Atsikurianti Lenkija, priešingai, siekė atgauti visas buvusias jungtinės Respublikos teritorijas, gyvenamas įvairių tautų (tikėjosi jas sulenkinti). Niekas savų žemių nesirengė atiduoti, todėl lenkai ėmė jas ginklu. Užgrobė ir Lietuvos sostinę Vilnių, sulaužydami tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį ir suorganizavę tariamą „sukilimą“. Gen. Želigovskio vadovaujama lenkų „sukilusi“ armija kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių buvo sumušta. Atsirado galimybė išlaisvinti Vilnių, bet Tautų Sąjungos misija privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti paliaubas ir nustatė abi kariuomenes skiriančią liniją, kuri iki 1939 m. buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena. Lietuviai negalėjo išsižadėti savo sostinės ir nutraukė su Lenkija bet kokius santykius.

Atplėštas nuo Lietuvos Vilniaus kraštas tapo Lenkijos provincija. Lenkai siekė visomis išgalėmis ją sulenkinti. Vykdyta prievartinė polonizacija. Kovota prieš viską, kas lietuviška. Gyventojai prievarta užrašinėti lenkais. Uždarytos beveik visos lietuvių mokyklos ir organizacijos. Suvaržyta lietuviška spauda. Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis išdėstė lietuvybės slopinimo principus 1936 m. slaptoje instrukcijoje. Nežiūrint viso to, lietuvių kalbos kompaktiški masyvai išliko šiaurinėje krašto dalyje maždaug iki Pabradės–Pastovio geležinkelio ir pietuose pradedant nuo Rūdiškių miestelio. Visame okupuotame plote išliko daugybė lietuviškų salų salelių.

Plotuose į pietus nuo Vilniaus plito ne lenkų, bet gudų kalba, kuri (rytų slavų kalba) oficialiai laikyta ir dabar tebelaikoma lenkų (vakarų slavų) kalbos tarme (!). Tai viena iš daugelio nesąmonių, kurių griebiasi polonizatoriai.

Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva atgavo Vilnių ir apie ketvirtadalį okupuotos teritorijos, visa kita buvo priskirta prie Gudijos, nors ten liko daug lietuviškų gyvenviečių, net ištisinių masyvų.

Rytų Lietuvos polonizacija visiems labai suprantama ir aiški, tačiau atsiranda ir tokių, kurie kalba apie pačių lietuvių polonizavimasi „savo noru“.

Po karo Sovietų valdžia leido Vilniaus krašte atkurti lietuviškas mokyklas, bet apie 1950 m. Stalinas nusprendė, kad Vilnijos atlietuvinimas prieštaraująs Sovietų Sąjungos interesams. Beveik visos lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis. Krašte vykdyta nuožmi antilietuviška propaganda. Lietuvybė imta persekioti net labiau negu lenkų okupacijos metais. Jai buvo suduotas mirtinas smūgis. Daug kur lietuvybės ženklai išliko tik žmonių pavardėse ir vietovardžiuose (iš paviršiaus aplenkintuose), vietos žmonių lituanizmais persunktoje kalboje, taip pat tautodailėje ir papročiuose.

Sovietų Sąjungai žlungant, Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) vieningai balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę trys deputatai lenkai susilaikė. Įsisenėjęs antilietuviškumas! Vėliau lenkai visaip trukdė nepriklausomos valstybės kūrimą, kėlė antilietuvišką isteriją. Prisidėjo „apaštalaujantys“ kunigai iš Lenkijos. Imta steigti lenkų autonomines apylinkes, vykdančias Maskvos (!), o ne Vilniaus nurodymus. Iškilo reali Lietuvos padalijimo grėsmė. Teko įvesti autonominių rajonų tiesioginį valdymą. Nežiūrint Lenkijos priešiškos reakcijos, greit buvo atkurtas autonomininkų sugriautas krašto ūkis, sutvarkytas švietimas ir panaikintos komunizmo liekanos. Tačiau paslaptingos jėgos padėjo autonomijos kūrėjams išvengti bausmės. Dalis jų netgi išliko valdžioje, dėjosi lojalūs Lietuvai.

Santykiai su Lenkija gerėjo. Lietuviai į ją ėmė žiūrėti kaip į strateginę partnerę, kol Lenkija sumanė įvesti Vilnijos gyventojams lenko kortą, rodančią jų priklausymą lenkų tautai ir ištikimybę Lenkijai (kaip jie galėjo likti ištikimi Lietuvos piliečiai?), ir ypač po to, kai Lenkija pareikalavo, kad aplenkintos lietuviškos kilmės Vilnijos gyventojų pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Tai buvo nauja lenkų klasta – siekimas užbaigti okupacijos metu pradėtą krašto polonizaciją.

Vis dėlto Mažojoje Lietuvoje lietuvybė skynėsi kitokį kelią, kelią, kuris buvo palankus lietuvybei, juk ir pirmoji lietuviška knyga pasirodė Rytprūsiuose…

Mažąja Lietuva vadinama Kryžiuočių ordino pavergta lietuvių tautos dalis, daugiau negu septynis šimtmečius valdyta vokiečių, bet Lietuvos istorijoje atlikusia labai svarbų vaidmenį.

Kryžiuočių valstybėje lietuviai sudarė gausiausią ne vokiečių etninę grupę. Paskutinysis ordino magistras Albrechtas, perėjęs į Liuterio tikėjimą, tapęs pasaulietiniu Prūsijos valdovu ir dėl to netekęs popiežiaus ir katalikiškų Vakarų paramos, ėmė orientuotis į krašto autochtonus, daugiausia lietuvius (prūsai jau buvo beišnykstantys), kuriuos globodamas galėjo daug pasiekti: pavertęs liuteroniška buv. Žemaičių kunigaikštiją – sujungti Prūsijos ir Livonijos teritorijas, kaip artimas bevaikio Žygimanto Augusto giminaitis – pretenduoti į jo įpėdinius, net į Lenkijos karalystės sostą. Dėl to Albrechtas ir jo įpėdiniai globojo lietuvius: steigė jiems mokyklas, finansavo lietuviškų knygų leidimą, lietuvių kalba skelbė valdžios įsakymus. Nieko panašaus nebuvo lenkinamoje Lietuvos valstybėje. Karaliaučiuje įkurtame universitete, kaip valdžios stipendininkai, studijavo parsikviesti iš Lietuvos protestantizmo šalininkai, tarp jų ir pirmosios lietuviškos knygos parengėjas Martynas Mažvydas.

Prūsijos pastangomis įkūrus Vokietijos imperiją prasidėjo prievartinė lietuvių germanizacija. 1872  ir 1873 m. valdžios įsakymais lietuvių kalba buvo išstumta iš visų mokyklų, valdžios įstaigų, imta šalinti iš bažnyčių, apskritai visuomeninio gyvenimo. Išvystyta smarki prieš ją nukreipta propaganda. Lietuvybė buvo atkakliai persekiojama. Lietuviai priešinosi ilgai, net XX amžiuje. Tačiau jų skaičius sparčiai mažėjo. Rašomoji kalba degradavo.

Po pirmojo pasaulinio karo Mažoji Lietuva buvo padalyta į dvi dalis: mažesnioji šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas – atiteko atsikuriančiai Lietuvai, visa kita – Rytprūsiai – liko Vokietijos valdžioje. Klaipėdos krašto integravimas į Lietuvą vyko sunkiai, trukdė per ilgus šimtmečius atsiradę ekonominiai ir kultūriniai skirtumai, taip pat Vokietijos inspiruojama antilietuviška propaganda, kuri tapo brutali įsigalėjus naciams.

Rytprūsiuose lietuvių kalba merdėjo. Ypač juodos dienos prasidėjo 1933 m., kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Lietuviai buvo brutaliai persekiojami, net žudomi. Nukentėjo žymusis filosofas ir rašytojas Vydūnas, svarbiausias lietuvybės ir lietuvių kalbos Rytprūsiuose puoselėtojas. 1938 m. buvo pakeista daug vietovardžių: „sukurta“ apie 3 300 visiškai naujų, kurie pakeitė apvokietintus lietuviškus.

Prieš pat II Pasaulinį karą Hitleris atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Jame imta naikinti viską, kas lietuviška: uždarinėjo lietuviškas mokyklas, įstaigas, iš bibliotekų lietuviškas knygas išvežė į popieriaus fabriką, uždraudė net lietuviškai kalbėti.

1945–1946 m. visi suaugę Rytprūsių gyventojai buvo išgaudyti ir išgabenti į Vokietiją, dar didesnis jų skaičius – į Sibirą, kur beveik visi žuvo. Pačiuose Rytprūsiuose autochtonų nebeliko.

Stalino sprendimu 1946 m. balandžio 7 d. Rytprūsiai buvo atiduoti Rusijos Federacijai, nors su ja nesiribojo. Šią Rusijos koloniją imta apgyvendinti rusais, kuriems stengtasi įkalti į galvą absurdą, jog čia nuo amžių esanti slavų žemė (!). Painiojo Rusijos ir Prūsijos pavadinimus. Pakeitė visus vietovardžius, nesvarbu, at jie vokiški, lietuviški ar prūsiški. Net hidronimus keitė (retas atvejis žmonijos istorijoje). Naikino bet kokius čia anksčiau gyvenusių žmonių pėdsakus. „Vyresniojo brolio“ pavyzdžiu pasekė lenkai, kurie „savo“ Rytprūsių dalyje taip pat daug baltiško vardyno pakeitė lenkišku.

Dar blogesnė lietuvių  padėtis  pasidarė, kai Lietuva atsidūrė  carinės Rusijos valdžioje.

Carinė Rusija po III Respublikos padalijimo (1795 m.) gavo didžiąją to meto etninės Lietuvos dalį, tik Užnemunė buvo priskirta prie Prūsijos. Carė Jekaterina II pareiškė, kad gautasis kraštas esantis iš seno rusiškas, todėl privalo būti toliau rusinamas. Jos įpėdiniai laikėsi šiek tiek švelnesnių pažiūrų.

Prie Prūsijos prijungtoje Užnemunėje (pavadintoje Naujaisiais Rytprūsiais) valstiečių gyvenimas žymiai pagerėjo. Panaikinta baudžiava. Napoleonas šį kraštą įjungė į lenkišką Varšuvos kunigaikštiją, kuri po Vienos kongreso (1815 m.) buvo paversta Lenkijos karalyste ir pateko Rusijos valdžion. Čia galiojo Napoleono įstatymai, net tada, kai karalystė buvo panaikinta ir pasidarė paprasta Rusijos provincija, valdoma Varšuvos generalgubernatoriaus. Lietuvių gyvenamas plotas įėjo į 1867 m. sudarytą Suvalkų guberniją, davusią šiam kraštui Suvalkijos pavadinimą, o vietos lietuvius imta vadinti suvalkiečiais. Jų padėtis visą laiką buvo geresnė negu kitų lietuvių. Jie anksčiau prakuto, ėmė leisti vaikus į mokslus ir tuo būdu išaugino naują lietuvišką inteligentiją, atlikusią lemiamą vaidmenį kuriant nepriklausomą Lietuvą.

1830 ir 1863 m. sukilimus Lietuvoje vykdė sulenkėjęs privilegijuotasis sluoksnis. Buvo įtraukti ir lietuviai valstiečiai, kuriems daugiau rūpėjo baudžiavos panaikinimas negu „ponų Lenkijos“ atkūrimas. Kultūriniam krašto gyvenimui labai pakenkė Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m.

Malšinti 1863 m. sukilimą caras pavedė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui, kuris tai darė žiauriausiu būdu – viešai korė sukilėlius, dėl to gavo Koriko pravardę. Numalšinęs sukilimą jis ėmėsi brutalios prievartinės rusifikacijos. Visas viešąsias mokyklas pavertė rusiškomis, surusino visas įstaigas. Siekė rusinti net bažnyčias. Viešose vietose vertė kalbėti tik rusiškai. Uždraudė lietuvišką spaudą. Knygos galėjo būti leidžiamos tik rusišku raidynu. Tuomet lietuviai organizavo savo knygų spausdinimą užsienyje, daugiausia Prūsijoje, slaptą jų gabenimą per sieną ir platinimą Lietuvoje. Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys pasaulio istorijoje, užsitęsęs iki 1905 m. Per 40 spaudos draudimo metų nukentėjo apie 3 200 nelegalios spaudos gamintojų ir platintojų.

Vasario 16-osios Aktas atkūrė prarastą Lietuvos valstybingumą, tačiau Lietuvos nepriklausomybei realiai pasiekti dar buvo daug kliūčių.

Nepriklausomybę buvo galima pasiekti tik baigiantis I Pasauliniam karui (nusinešusiam daugybę lietuvių gyvybių, juos išblaškiusiam po įvairias šalis, labai suniokojusiam visą kraštą), ir Vasario 16-osios aktas buvo pasirašytas kaizerinės okupacijos sąlygomis. Paskui pasitraukiančių vokiečių kariuomenę slinko Raudonosios armijos daliniai su marionetine prorusiška bolševikų „valdžia“, siekiančia sukurti sovietinę Lietuvos respubliką, net hibridą Litbelą. Krašte siautėjo bermontininkai, lenkai užgrobė sostinę Vilnių. Tik lietuvių savanorių kariuomenės krauju nepriklausomybė buvo apginta. Greit buvo užgydytos karo žaizdos ir sukurta klestinti valstybė.

1939 m. rudenį, prasidėjus II pasauliniam karui, Lietuva atgavo Vilnių ir dalį lenkų okupuoto krašto. Po pusmečio Stalinas klasta okupavo Lietuvą (1940 m. birželio 15 d.).

Dar prieš įžengiant vokiečių kariuomenei per Kauno radiją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Sudaryta laikinoji vyriausybė. Tačiau vokiečių planuose vietos nepriklausomai Lietuvai nebuvo numatyta: hitlerininkai planavo Baltijos šalis paversti Vokiečių žeme. Prasidėjo nacių teroras: koncentracijos lageriuose žuvo apie 17 tūkst. Lietuvos gyventojų, daug išvežė darbams į Vokietiją. Tačiau didžiausias nacių nusikaltimas – žydų išžudymas (holokaustas).

Kaip sudėtinę Rytų krašto dalį vokiečiai suformavo Lietuvos generalinę sritį (General-Bezirk Litauen), nuo jos atskyrė lietuviškas Druskininkų, Marcinkonių, Rudnios apylinkes, kurias prijungė prie Rytprūsių, bet Lietuvos sričiai priskyrė Ašmenos ir Svyrių apskritis.

Patyrę pralaimėjimus frontuose hitlerininkai griebėsi drastiškų priemonių: vertė jaunimą eiti į savo kariuomenę ir darbo tarnybas, bet susidūrę su atkakliu lietuvių pasipriešinimu, uždarė abu Lietuvos universitetus, areštavo daug žymių visuomenės veikėjų, dalį jų išsiuntė į mirties lagerius. Neįstengdami lietuvių palaužti leido gen. Povilui Plechavičiui organizuoti lietuvišką Vietinę rinktinę, į kurią jaunimas stojo su entuziazmu. Vokiečių pastangos Rinktinę įjungti į Vermachtą nuėjo niekais. Rinktinė išsiskirstė. Hitlerininkai areštavo daug jos karininkų, dalį sušaudė, kitus išvežė į Vokietiją aerodromams saugoti (apie 3 500 vyrų), kuriuos vėliau bolševikai trėmė į Sibirą.

Antroji sovietinė okupacija atnešė tautai ir valstybei naujų kančių ir  nesuskaičiuojamų nuostolių, nes Vakarai darė dideles nuolaidas Sovietų Sąjungai.

Išstumdama vokiečius Sovietų armija 1944 m. priartėjo prie Lietuvos. Jos teritorijoje maždaug pusę metų vyko įnirtingi mūšiai, kurie baigėsi 1945 m. sausio 28 d. Klaipėdos užėmimu. Lietuviai tikėjosi, kad Santarvininkai vykdys Atlanto chartiją ir atkurs Lietuvos bei kitų Baltijos šalių nepriklausomybę. Deja, Vakarai darė Sovietų Sąjungai daug nuolaidų. Stalino hipnozės užliūliuoti tenkino jo besotį apetitą. Lengva ranka švystelėta bolševikiniam slibinui į nasrus beveik pusė Europos. Trijų milijonų lietuvių tauta buvo pasmerkta baisioms kančioms. „Mes už Sovietų Lietuvą, bet be lietuvių“ – tai atsiųsto iš Maskvos emisaro M. Suslovo žodžiai. Ir jis šį planą vykdė žiauriausiomis priemonėmis.

Beveik dešimtmetį užsitęsęs partizaninis karas (iki 1952 m. organizuotas, vėliau kovojo pavienės grupės ir atskiri partizanai) – įtikinamiausias tautos referendumas, kurį savo gyvybe pasirašė apie 20–30 tūkstančių laisvės kovotojų.

Jau 1945 m. rudenį buvo atnaujinti trėmimai į Sibirą. Jie vienas po kito tęsėsi 8 metus. Ištremtųjų skaičių nelengva nustatyti. Gali būti apie 400 tūkst. žmonių. Kaip ir anksčiau, trėmė be teismo, net kelių savaičių kūdikius ir kretančius senelius. Be teisės sugrįžti namo. Siaubingos darbo sąlygos, rūsti Sibiro gamta, ypač užpoliarėje, žudė tūkstančiais. Tačiau lietuviai nepalūžo. Ant zuperio maišo popieriaus Sibiro lietuvaičių maldaknygė, iš duonos nulipdyti rožančiai, beržo tošyje parašyti laiškai, nuo Laptevų pajūrio dirbiniai iš mamuto kaulo – tokia buvo naujoji tremtinių kūryba ir tautodailė.

Didelė nelaimė lietuvių tautai buvo prievartinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir ilgiems dešimtmečiams nuskurdinusi kaimą.

1953 m. mirus Stalinui prasidėjo vadinamasis chruščiovinis atšilimas, deja, neilgai užsitęsęs. Jį pakeitė neostalinizmas – brežnevinio tipo stagnacijos (sąstingio) epocha su senąja priespauda, bet be sadistinių žudynių. Viską tvarkė „neklystantis“ Centras, kuriam lietuvių tautos reikalai nerūpėjo. Priešingai, darė viską, kad ji išnyktų, įsilietų į „didžiąją rusų tautą“. Per dvikalbystę buvo einama prie rusiškos vienkalbystės. Šnekamoji lietuvių kalba sparčiai degradavo. Bet lietuvių tauta ir toliau tebeegzistavo, maitinama pogrindžio spaudos, slopinamų ir vos girdimų užsienio radijo laidų, kovojančių dėl žmogaus teisių disidentų veiklos.

Stalino sukurta „Blogio imperija“ artėjo prie ekonominio kracho. Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo (гласность) ir pertvarkos (перестройка) idėjos tik pagreitino jos pabaigą. Sujudo laisvės ištroškusios gyventojų masės. Estijoje ir Latvijoje susikūrė Liaudies frontai, Lietuvoje – (Persitvarkymo) Sąjūdis, nuvedęs lietuvių tautą į nepriklausomybę. Laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), pirmininkaujama Sąjūdžio vadovo Vytauto Landsbergio, 1990 m. kovo 11 d. įvykdė svarbiausią lietuvių tautos lūkestį – paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Bolševikinė imperija ėmė byrėti. Atkrito jos buvę satelitai – Rytų Europos šalys. Sovietų Sąjungos kariuomenės bandymai jėga užimti atsikuriančios Lietuvos įstaigas baigėsi nesėkme: sustabdė nesuskaičiuojamos beginklių žmonių minios. Žudynės prie TV bokšto parodė visam pasauliui tikrąjį Kremliaus vadovų veidą. Tačiau tarptautinį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą blokavo Tarybų Sąjunga. Pripažinimui pradžią padarė Islandija (1991 m. vasario 12 d.), po to Danija (kovo 1 d.), kitos Vakarų šalys – tik žlugus stalinistų pučui Maskvoje. Pagaliau Lietuvai baigėsi II Pasaulinis karas, užsitęsęs daugiau negu 50 metų. Pasaulis buvo priverstas pakoreguoti suniokotą Europos žemėlapį.

Kalbėjosi  Juozas Vercinkevičius
voruta.lt