Atsakau: aš savo žemės, savo tėviškės ir savo Tėvynės niekada neparduosiu. Neparduosiu, nes visa tai neįkainojama. Nes visa tai per daug brangu, per daug aplaistyta prakaitu, per daug apšlakstyta krauju. Kartų kartos, gulinčios kaimo kapeliuose ir nuošaliuose pilkapiuose, žuvę mūšiuose, karuose ir sukilimuose, tremtyse ir net emigracijose man sako: neparduok.
Visa laimė, kad man nesunku paklusti Jų patarimui. Jaučiuosi neturįs moralinės teisės elgtis kitaip.
Dar atsimenu, kaip amžinos atminties mano Tėvelis iš Sudeikių kolchozo nusipirko SAVO klojimą. Norėčiau, kad jis stovėtų. Bent, kol akys mato.
Jeigu kas kitas manęs klaustų ką daryti, sakyčiau: neparduokit. Valdžios ateina ir nueina arba išeina. Bet kas nors turi likti. Ir tada telieka Tėvynė. Nes JI vienintelė.
Romas Pakalnis
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys
tiesos.lt