„1927 02 16 čia mirė Lietuvos Atgimimo Patriarchas dr. Jonas Basanavičius“ | KPD nuotr.
Yra situacijų, kai akimirksniu tampa aišku: iškilmingos priesaikos, gražūs žodžiai tėra tam tikra duoklė kažkada galingai idėjai. Ta idėja, išjudinusi Tautą valstybės sukūrimui, dar gyva, dar spinduliuoja, viešai niekas lyg ir nedrįsta jos paneigti, tačiau po tam tikrų veiksmų pamatai, kad ji jau nebepalaikoma. Kad kabinetuose – aukščiausiu lygmeniu jos jau atsisakyta. Kad visi minėjimai, skirti pagerbti valstybę kūrusias asmenybes tėra priverstinė duoklė. Nemaloni pareiga prieš dar tebesančius ištikimus idėjos šalininkus. Kurie lyg sąžinės prievaizdai pastebi visus neatitikimus tarp to, kas skelbiama ir to, kas daroma. Ir kol bus gyvas bent vienas sąžinės prievaizdas, valdžia niekada negalės ramiai gyventi. Nes dabar tapo įprasta viešai apeliuoti į kilnius patriotinius jausmus ir tuo pačiu metu patyliukais naikinti atminimą tų, kurie savo gyvenimą pašventė Tautai ir valstybei. Štai toks yra tikrasis valdžios veidas.
Ar patalpos kuriose mirė Lietuvos atgimimo patriarchas bus paverstos baru? | google.lt nuotr.
Ar patalpos kuriose mirė Lietuvos atgimimo patriarchas bus paverstos baru? | google.lt nuotr.
Užuot baigus pigią vaidybą ir atvirai pasakius, kad praeitis tapo bereikalinga našta, toliau tebevyksta gėdingas farsas. Gal jau geriau atviras, niekuo nepridengtas cinizmas negu ta apsimestinė pagarba svarbioms Lietuvai datoms, įvykiams ir asmenybėms. Taip kalbu todėl, kad pačiam asmeniškai teko įsitikinti kaip aukštų valdininkų kabinetuose netgi pats nešvankiausias sumanymas tampa į akis niekuo nekrentančiu nekaltu projektu.
Manau, ne visi yra girdėję, kad Vilniuje, Vilniaus g. 25 stovi namas, kuriame 1918-33 m. veikė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninė. Ir nors pats lietuvių ligoninės buvimas okupuotame Vilniuje jau savaime yra gana iškalbingas faktas, reikalaujantis atskiro aptarimo, tačiau šis pasakojimas ne apie tautinę diskriminaciją ir kitas lenkiškos valdžios niekšybes Lietuvių ligoninės atžvilgiu. Mus šiuo atveju labiau domina tai, kas įrašyta atminimo lentoje, įtaisytoje virš centrinio įėjimo į šį Vilniaus g. 25 pastatą. Tačiau pamatyti šią lentą nėra taip paprasta. Nežinodamas, kad tokia yra, praeivis niekada jos nepamatys. Reikia pereiti į kita gatvės pusę ir pažvelgti aukštyn, kad pamatytum ir perskaitytum: „1927 02 16 čia mirė Lietuvos Atgimimo Patriarchas dr. Jonas Basanavičius“. Čia – tai Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninėje. Šios draugijos nariu buvo ir pats dr. J. Basanavičius. Būtent todėl šis pastatas kurį laiką akylai buvo saugomas valstybės kaip turintis ne tik architektūrinę, bet ir didelę istorinę reikšmę.
Kodėl „buvo“, o ne „yra“ saugomas? Todėl, kad 2009 m. šiame pastate buvo imtasi beprecedentinio žingsnio – įkurdinti barą. Ir buvo surinkti beveik visi reikalingi parašai tam, kad juvelyrinės parduotuvės patalpose po brutalios statybinės pertvarkos galėtų vykti veikla, susijusi su prekyba maistu ir alkoholiu. Vienintelis dalykas, tada sustabdęs įsismaginusius verteivas, buvo kapitalinė siena (vidinė laikančioji siena išilgai per visą pastatą; visos patalpos, kurios yra abipus šios sienos, remiasi į ją).
Ar patalpos kuriose mirė Lietuvos atgimimo patriarchas bus paverstos baru? | google.lt nuotr.
Ar patalpos kuriose mirė Lietuvos atgimimo patriarchas bus paverstos baru? | google.lt nuotr.
Kultūros paveldo departamentas (KPD), nekreipdamas dėmesio į tai, kad savivaldybės leidimas projektui jau buvo gautas, 2009 m. dar neišdavė leidimo ardyti visos kapitalinės sienos, kaip buvo numatyta projekte. Tokį KPD sprendimą lėmė tai, kad patikrinus, buvo nustatytas tos sienos autentiškumas. Tokiu būdu tuomet buvo išsaugotas status quo. Tad šiame pastate ir toliau tęsė savo veiklą tokios įmonės ir įstaigos, kurių veikla nemenkina šio kultūrinio ir istorinio paveldo reprezentacijos: VU Teisės Klinika, Senamiesčio ūkis, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, stomatolgijos klinika, juvelyrinė parduotuvė ir t. t.
Bet praėjo „ilgi“ penkeri metai. Pasikeitė valdžios. Tiek Seime, tiek savivaldybėje. Ir štai verteivos vėl sugrįžo. Su naujais įgūdžiais, su nauja patirtimi. Šį kartą projektas jau ne toks atviras. Dabar jis turi nekaltą „kapitalinio remonto“ pavadinimą. Tikslai tokie patys, tik priemonės kitos. Ir kapitalinės sienos nebeketinama visos ardyti – tik po 2 metrus tam tikrose vietose. Ir išvadą savivaldybės tarnautojai savo antspaudais jau patvirtino: „Vidinėse patalpose dekoro elementų nėra“. Ir KPD šį kartą neprieštarauja. Viskas švaru. Neprikibsi. Juk tai tik kapitalinis remontas. O kas bus po to? Savivaldybė nežino, bet atsakymą paruošus turi: bent jau kol kas niekas dėl licencijos prekybai alkoholiu dar nesikreipė. Į pastabą, kad brėžiniuose aiškiai matyti, jog patalpos pritaikomos baro veiklai, atsakoma: ką kiekvienas individualiai mato, tai dar ne viskas… Tad, su savivaldybe viskas aišku.
Dekoruota anga-praėjimas į laiptinę | KPD nuotr.
Dekoruota anga-praėjimas į laiptinę | KPD nuotr.
Pasiaiškinkime su KPD. Paklausus kodėl yra leidžiama ardyti keliose vietose kapitalinę sieną? Po dviejų savaičių gautas atsakymas: 2009 metais atliktais žvalgomaisiais architektūros tyrimais remiantis nustatyta, kad tose vietose, kur leidžiama ardyti kapitalinę sieną, yra angos-praėjimai, sovietmečiu dalinai užmūryti. Taip, kad nieko vertingo, nieko saugotino, nieko autentiško. Barui taip reikalingi praėjimai iš patalpų kiemo pusėje į patalpas pagrindinio fasado Vilniaus g. pusėje bus prakirsti tose neva sovietmečiu dalinai užmūrytuose autentiškuose angose-praėjimuose. Iš kur KPD gavo tokią tikslią informaciją? Juk autentišką sieną tose patalpose (juvelyrinė parduotuvė, kur planuojama įkurdinti barą) sovietmečiu apmūrijo ir ją dabar dengia sovietinės mūro apdailos sluoksnis. Tad 2009 m. ekspertas ne tik pačiupinėti, bet ir pamatyti tos autentiškos sienos neturėjo jokios galimybės. Iš KPD jokio paaiškinimo dėl šių pastabų nesulaukiau. Ką gi, jie profesionalai – ką čia kažkokiems diletantams prašaliečiams aiškinti.
Dabar, einame į visai kitą šio pastato dalį pažiūrėti kaip atrodo atvira, jokiomis sovietinio mūro apdailomis nepaslėpta kapitalinė siena. Būdingas bruožas – dekoruotos angos-praėjimai į laiptines. Logiška, kad toje sienos dalyje, kuri eina per barui numatytą patalpą, turėtų būti lygiai tokios pačios angos. Juolab, kad patys KPD savo atsakyme jas mini. Tačiau šių angų dekorą ignoruoja. Gal šių angų dekoras ir sužalotas aviacinių bombų skeveldrų 1944 m., gal dalinai ir nuardytas, kad jau taip prie sovietų iš visų pusių apmūrijo, tačiau jis turi būti ieškomas, atrastas ir tada atkurtas arba užkonservuotas. Bet KPD tyli. Juk Vilniaus savivaldybės paveldosaugos skyriaus išvadai, kad vidinėse patalpose dekoro elementų nėra, departamentas jau pritarė. Traukinys nuvažiavo. Galima ardyti.
Patalpose kuriose norima įrengti barą galėjo būti Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninė. 1917 m. nuotrauka. Patalpos kuriose galėjo būti ligoninė ir kuriose dabar vyksta darbai pažymėtos raudonu ovalu | KPD archyvo nuotr.
Patalpose kuriose norima įrengti barą galėjo būti Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninė. 1917 m. nuotrauka. Patalpos kuriose galėjo būti ligoninė ir kuriose dabar vyksta darbai pažymėtos raudonu ovalu | KPD archyvo nuotr.
Kitaip tariant, viskas palikta pačių statybininkų valiai: patiks – paliksime dekorą, trukdys projektui – pašalinsime. Tai tiek apie sieną, kažkuriam laikui „apsaugojusią“ nuo kabako pastatą, kuriame užgeso dr. J. Basanavičiaus gyvybė.
Tiems, kurie išdavė leidimus, visa ši istorija apie alkoholio barą Tautos Patriarcho mirties vietoje, tėra techninis klausimas. Jie šį klausimą pernelyg nesigilindami į istorines peripetijas, sėkmingai išsprendė. O visi laiškai, raginantys atsipeikėti ir neišniekinti istorinės atminties tokiems žmonėms galėjo sukelti tik juoką bei patyčias. Ir netgi nusiųstas patikslinimas, paremtas sena nuotrauka, jog Lietuvių ligoninė, ko gero, gyvavo būtent ten, kur dabar vyksta baro statyba, nepadarė jokio įspūdžio paveldosaugininkams (iki šiol buvo žinoma, kad dr. J. Basanavičius mirė Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninės pastate, tačiau konkreti ligoninės buvimo vieta pastate nustatyta nebuvo).
Štai taip be jokios sąžinės graužaties lengva ranka buvo palaimintas baro įrengimas vieno svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų mirties vietoje. Viskas, kas čia aprašyta, atsakingoms institucijoms yra žinoma. Jos yra perspėtos. Į raginimus pakartotinai atlikti kapitalinės sienos žvalgomuosius architektūrinius tyrimus, jokios reakcijos. Į siūlymus sudaryti komisiją dr. Jono Basanavičiaus tikslesnei mirties vietai pastate nustatyti, irgi jokios reakcijos. Mat tuomet tektų laikinai stabdyti statybas, kurios dabartiniu metu, sprendžiant iš vis didesnio ardymo garso, smarkiai skubinamos.
Kaip vertinti šią atsakingų institucijų palaimintą profanaciją Tautos Patriarcho atžvilgiu? Ką jie manosi esą pergudravę? Žmones, kurie neabejingi savo istorinio paveldo atminties išsaugojimui? Juk tokiais „gudriais“ metodais veikiant netoli toks laikas, kai ir Signatarų namuose, kur buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, įsikurs koks nors „prašmatnus“ kabakas. Tam pateisinti bus išgalvotas koks imlus argumentas: kabakai skatina jaunimą domėtis savo istorija, pažiūrėkit kaip padaugėjo lankytojų Signatarų namuose…
Ir šviečiamasis kabakų vaidmuo bus įrodytas.
alkas.lt