Teisme susikurapkino tautos atstovai. Laurynas Kasčiūnas išvadino Valių Ąžuolą rusišku dubu. Viktoras Pranckietis puolė ginti Ąžuolą ir Kasčiūną pavadino kaščiunstva, o tai, anot Eglės Samoškaitės, rusiškai reiškia „godumą“, „savanaudiškumą“.
Turiu patikslinti ir papildyti.
Visų pirma, įdomu, kad mūsų kultūroje ąžuolas yra komplimentas, o rusų kalboje tai įžeidimas. Mūsų vyras kaip ąžuolai – tvirti, atlaikantys stipriausias vėtras bei žaibus. Rusų vyri ąžuolai yra kvailoki kietakakčiai.
Rusas neapsidžiaugs pavadintas ąžuolu. Komplimentu „дубовый мужик” arba “мужчина как дуб” naujo draugo neįgysite. Kodėl – nežinau. Gal jiems ąžuolo medienos kietumas kelia asociacijų su galvos kietumu, o tai ne visada skamba kaip pagyrimas.
Čia galėtume prisiminti etimologų svarstymus, kad slavų kalbose ąžuolas kadaise turėjo tiesiog „medžio“ reikšmę. С дуба рухнуть “išdribti iš ąžuolo“ reiškia neadekvatumą arba negebėjimą sveikai mąstyti. Tai atitinka lietuvišką supratimą apie asmenį, iškritusį iš medžio.
Laurynas Kasčiūnas kolegos Valiaus pavardę tik išvertė į rusų kalbą, o Viktoras Pranskietis įbrido giliau ir iš Kasčiūno sukūrė kaščiunstvą.
Šio daiktavardžio reikšmė ne „godumas“ ar „savanaudiškumas“, o „šventvagystė“. Suprask, Laurynas Kasčiūnas yra šventvagis. Iš tiesų tai yra paronomazija – retorinė figūra, gretinanti vienodai arba panašiai skambančių, bet skirtingos reikšmės žodžius: mento mentalitetas; atsisėdo ant kanapos, parūkė kanapės ir užvertė kanopas (Eligijaus Railos, lietuviškojo Ezopo, kūryba).
Seimo nariams ir / ar signatarams nėra pirmiena vienas kitą vadinti augmenijos rūšimis. Rimvydas Valatka kadaise Viktorą Pranskietį apibūdino kaip „nutaisiusį aktinidijos veidą“.
O šiandien Seimo tautosakos rinkinys vėl praturtėjo.