Valstybės dėmesys savo tautos genocido nusikaltimų tyrimui yra nedovanotinai aplaidus. Šį aplaidumą grindžia valdančiojo elito požiūris ne tik į skaudžią tautos istorinę praeitį, bet ir į jos ateities perspektyvas. Tik vertindami Lietuvos dabartį galime suprasti, kodėl paminklai pokario Lietuvos partizanams statomi dažniausiai pamiškėse ir mažai lankomose vietose, o sovietmečio veikėjų skulptūros tebesipuikuoja pagrindinėse miestų aikštėse ir skveruose.
Genocidu laikytinas siekis sunaikinti, visiškai ar dalinai, nacionalinę, tautinę grupę, tos grupės narių žudymas arba sudarymas jai gyvenimo sąlygų, kurios sąlygotų dalinį ar visišką grupės sunaikinimą.
Ilgokai vyko diskusijos, ar sovietų vykdyti masiniai lietuvių trėmimai ir represijos gali būti prilyginami genocidui. 2013 m. Konstitucinis Teismas kovo 18 d. nutarimu paskelbė, kad Lietuvos teismai sovietų vykdytus trėmimus ir represijas vykstant partizaniniam karui gali prilyginti genocidui, įrodžius, kad šiais nusikaltimais buvo siekiama sunaikinti reikšmingą lietuvių tautos dalį.
Taigi sulaukėme aukščiausios Lietuvos teisinės institucijos sovietinės valdžios vykdytų represijų teisinio vertinimo.
Suprantama, kad kalbėti apie lietuvių tautos genocidą galima tik kalbant apie praeitį. Tačiau kalbėdami vien apie praeitį ir ignoruodami dabartį, nepilnai atskleisime šio pasi¬baisėtino nusikaltimo mastą ir pasekmes.
Kaltinimai valdžiai
Šiandien viešojoje erdvėje apstu drastiškų kaltinimų dabartinei valdžiai dėl jos neva vykdomo tautos genocido. Nėra abejonės, tai hipertrofuotas palyginimas. Tačiau visuomenės gyvenimo procesai verčia nerimauti. Pvz., sunku suvokti valdžios abejingumo priežastis milžiniškiems emigracijos mastams – jie žiniasklaidoje pašaipiai vadinami masine gyventojų evakuacija. Palyginimui dera pridurti, kad apie 300 tūkst. gyventojų Lietuva prarado vokiečių okupacijos metais. Daug lietuvių inteligentų, bolševikų tituluojamų „liaudies priešais“, šalis neteko 1944 m., kai bėgdami nuo Raudonosios armijos į Vokietiją pasitraukė apie 64 tūkst. gyventojų. Vien nuo 1945 iki 1951 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 130 tūkst. žmonių, neįskaitant žuvusių kalėjimuose ir lageriuose. Apie 90 tūkst. Lietuvos lenkų tautybės gyventojų repatrijavo iš Vilniaus krašto. Ir vis dėlto per 24 nepriklausomybės metus vien dėl emigracijos Lietuva prarado, vienais duomenimis, pusė milijono, kitais – apie 720 tūkst. žmonių. Statistikos sudarytojai ir patys pripažįsta, jog tai tik oficialūs duomenys. Neoficialiai iš Lietuvos emigravo žymiai daugiau darbingiausio amžiaus piliečių. Manoma, apie milijoną.
Kita vertus, ir be emigracijos šalies gyventojų sparčiai mažėja. Vien tik 2013 m. mirė 41,5 tūkst., o gimė tik 29,9 tūkst. Lietuvos piliečių. Viena moteris vidutiniškai pagimdo 1,55 vaiko, nors populiacijos palaikymui reikia bent 2,1 vaiko. Pagal gyvenimo trukmę esame Europoje paskutinėje vietoje: mūsų vyrų amžiaus vidurkis yra 68,5, o moterų – 79,5 metai (ES atitinkami vidurkiai siekia 77,4 ir 83,2 metus).
Svarbiausios Lietuvos mažo gimstamumo priežastys yra daugelio šeimų mažos pajamos, nes sunkiai suduriantiems galą su galu auginti vaikus yra per didelė prabanga. Mūsų atlyginimai vieni iš mažiausių ES (išskyrus Rumuniją ir Bulgariją). Iš 600 tūkst. Lietuvoje gyvenančių vaikų apie trečdalis jų gyvena skurde, nors šalies bendras vidaus pro¬duktas (BVP) auga sparčiausiai Europoje.
Nemažiau skausminga yra ir tai, kad Europoje ir visame pasaulyje pirmaujame ir pagal savižudybių skaičių. Mūsų šalyje kasmet nusižudo per 1000 gyventojų, t. y. 36 savižudybės 100 tūkst., tarp kurių vyrų yra 4 kartus daugiau nei moterų (kasmetinis ES vidurkis atitinkamai yra apie 10 savižudybių).
Šalies politinio elito abejingumas savosios tautos ateičiai pastebimas vos ne kiekviename žingsnyje. Pvz., negalime nepastebėti, kaip, pataikaujant didžiosioms kaimynėms, yra iškraipoma Lietuvos istorija, nematyti, kaip valdžios institucijoms ignoruojant, yra naikinami istoriniai lietuvių kultūros ir paveldo paminklai, o jų vietoje statomi prabangūs gyvenamieji namai bei sodybos, demonstratyviai užimant asmeniniams poreikiams tautos istorinei atminčiai svarbias vietas. Negalima nepastebėti, kaip gatvių reklamoje stumiami į užribį lietuviški parduotuvių, viešbučių ir kitų viešųjų vietų pavadinimai, nežinoti apie nuolat kylančius Seime mėginimus riboti valstybinį lietuvių kalbos vartojimą, destruktyvias iniciatyvas siekiant silpninti ir naikinti šeimos bei santuokos institutus, naikinti skirtumus tarp lyčių ir t.t.
Ar tai daroma sąmoningai? Tai būtų atskiras klausimas.
Emigrantai Lietuvai nereikalingi
Pakalbėkime apie keletą tokių iniciatyvų, kurios leis suvokti, kokiu mastu siekiama pakeisti mūsų nacionalinę savimonę, ištrinti nacionalinį identitetą ir pertvarkyti pačią visuomenę, kuri nesipriešintų mūsų valstybės dekonstravimui: tai nenoras suvaldyti masinę emigraciją, lietuvių kalbos, šeimos ir santuokos pagrindų silpninimas, piliečių teisės į teisingą teismą, piliečių savivaldos, jų rinkimų ir kitų konstitucinių teisių ribojimas.
Kaip minėta, apie ketvirtadalis tautos gyvena emigracijoje. Ryšiai su ja yra labai silpni. Iki 1991 metų Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo įvairiose pasaulio šalyse už Lietuvos ribų gyveno per milijoną lietuvių, dėl sovietinės okupacijos nenorėję gauti ar priimti Lietuvos SSR pilietybę. 1991-aisiais, atgavus Nepriklausomybę, tuometės valdžios sprendimu, išeivijos lietuviams Lietuvos pilietybė buvo užginta, reikalaujant atsisakyti tos šalies pilietybės, kurioje jie dešimtmečius gyveno, kurioje užaugo jų šeimos ir vaikai.
Nors išeivija ir turėjo didelę kultūrinę, ekonominę bei politinę prieškariu sukauptą tarptautinio bendradarbiavimo patirtį, to meto Lietuvos valdžia ja nepasinaudojo. Atvirkščiai, ji ribojo ir teberiboja užsienio lietuvių dalyvavimą Lietuvos valstybės politiniame ir ekonominiame gyvenime, nedėjo ir nededa pakankamai pastangų, kad užsienio lietuviai grįžtų į Tėvynę ir dirbtų Tėvynės labui.
Du dešimtmečius trunkantys mėginimai sujungti dvi tautos dalis į visumą, įteisinant dvigubą pilietybę, liko bevaisiai. Konstitucijos 12 str. nustato, kad „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Konstitucinis Teismas 2007 m. nutartyje pasirūpino, kad žodžiai atskiras atvejis būtų traktuojami kaip itin retas ir išimtinis. Po šio Konstitucinio Teismo išaiškinimo lietuvis, gyvendamas svetur, nebegali tikėtis likti savo šalies piliečiu, vos įgijęs kitos šalies pilietybę.
LŽTA siūlė įrašyti Konstitucijoje, kad „lietuviai įgyja šalies pilietybę supaprastinta tvarka“, kad „iš nieko negali būti atimta Lietuvos pilietybė, o asmenų, turinčių dvigubą pilietybę, teises ir pareigas nustato įstatymas“.
Bet, kaip matome, šios pastangos bevaisės. Belieka manyti, kad šalies politiniam elitui išeivija tėra kliuvinys ir potencialiai nelojalus rinkėjas. Taigi ketvirtadalis tautos kol kas lieka valstybės gyvenimo užribyje.
Diskriminuojanti rinkimų teisė
Kitas paradoksas. Konstitucijoje yra nurodyta, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.). „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str.).
Tačiau praktikoje tai tėra tuščia deklaracija. Akivaizdų tautos valios ribojimą matome Europos Parlamento, Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose. Pvz., Rinkimų įstatymas į savivaldybių tarybas neleidžia piliečiams laisvai išsirinkti savo seniūną ar seniūnaitį. Juos skiria vietos administracinė valdžia. Vietos bendruomenės negali siūlyti savo kandidato į savivaldybės tarybą, jos negali siūlyti savo mero, teikti kandidato į Europos Parlamentą ar Seimą. Rinkimų įstatymai tai leidžia daryti tik politinėms partijoms. Šios kandidatus į Seimą ir vietos savivaldą teikia sąrašais. Sąrašus sudaro jos pačios Piliečiai tų sąrašų keisti ar juos įtakoti negali. Kas ir už kokius nuopelnus į partijų sąrašus patenka, niekas nežino. Piliečiams suteikiama tik simbolinė teisė reitinguoti partijų siūlomus kandidatus sąrašo viduje.
Iki šių metų galiojęs vietos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas leido nepartiniams piliečiams bent asmeniškai iškelti savo kandidatūras. Tuo tarpu naujasis rinkimų kodeksas ir tai uždraudė. Jame nustatyta, kad nepartiniai piliečiai gali sudaryti rinkimų komitetus. Bet šiems komitetams sukurtos tokios sąlygos, kad beveik niekas jų steigti nenori. Pvz., norint įsteigti bent vieną rinkimų komitetą Vilniuje, reikia suburti ne mažiau šimto bendraminčių. Su kiekvienu iš jų reikia pasirašyti jungtinės veiklos sutartis, jas įregistruoti VRK , o iš savo santaupų finansuoti rinkiminę kampaniją, reklamą, įskaitant užstatus už kiekvieną kandidatą. Tuo tarpu politinių partijų kandidatai yra finansuojami mokesčių mokėtojų lėšomis. Politinėms partijoms valstybė skiria milijonines lėšas, kurios naudojamos jų kandidatų reklamai ir agitacijai. Tokiomis nelygiavertėmis sąlygomis nepartiniams kandidatams rungtyniauti rinkimuose yra beprasmiška. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo rinkimų komitetai negalėjo turėti jokių kitokių pavadinimų, išskyrus raides A, B, C ir pan. Taigi rinkėjas privalėjo vadovautis tik sveika nuovoka atskiriant, kokiai žmonių grupei atstovauja pvz., rinkimų komitetas pavadinimu „A“. Ši tvarka nustatyta ir Europos Parlamento rinkimų įstatyme. Dėl tokio absurdo ir dėl to, kad įstatymai diskriminuoja nepartinius piliečius, Lietuvos žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į Lietuvos vyriausiajį administracinį teismą, o šis į Konstitucinį Teismą. 2014 m. spalio 13 d. KT paskelbė nutarimą, kad EP rinkimų įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Šis KT nutarimas privertė Seimą pataisyti analogišką diskriminacinę nuostatą ir savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme. Dabar rinkimų komitetai jau turi teisę skelbti savo pavadinimus. Tai rodo, kaip sunkiai savivalda skinasi kelią mūsų šalyje.
Teismai be teisingumo
Konstitucijos 109 straipsnis skelbia, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisė į teisingą teismą apima žmogaus teisių garantijų visumą. Teismas yra institucija, tarianti galutinį žodį sprendžiant ginčus ir apsaugant žmogaus teises. Nuo to, kiek teisingumo yra valstybėje, priklauso piliečių pasitikėjimas ja, jų ryžtas ginti savo valstybę.
Tačiau šiandien, įvairių tyrimų duomenimis, teismų darbu pasitiki apie trečdalis Lietuvos gyventojų. Dauguma jų mano, kad teismų veikla mažiausiai kontroliuojama, o teismai šališki.
Daugelį metų vykstantis bevaisis Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui ir genocido bylų nagrinėjimas yra akivaizdus to įrodymas. Pvz., Martinos Bikuličienės mėginimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn stribų papulkininkį Vasiliauską ir teisiamojo tyčiojimasis teisme iš nukentėjusiosios partizano dukters, galiausiai dešimtmečiais vilkinamas šios bylos nagrinėjimas, rodo genocido bylų tyrėjų ir teismų šališkumą genocido vykdytojų atžvilgiu. Paradoksalu, kad genocido, nusikaltimų žmogiškumui ir karo nusikaltimų bylose remiamasi tik nusikaltėlių liudijimais, t.y. remiamasi KGB archyvine medžiaga ir KGB agentų liudijimais, kitaip tariant smurtautojų parodymais, atmetant rezistencijos dalyvių liudijimus. Šio pobūdžio bylose KGB agento liudijimas priimamas kaip faktas, o garbaus amžiaus nukentėjusiųjų liudijimai nuvertinami ir atmetami.
Deja, anot Seimo nario Arimanto Dumčiaus, tai yra moralinė mūsų visuomenės problema, kai okupacinio režimo pasipriešinimo dalyviai niekinami KGB agentų liudijimais ar iš KGB archyvinių bylų paimtomis nuostatomis.
Anądien radijo laidoje kažkoks pilietis postringavo, girdi, jei „stribai“ pokariu nebūtų naikinę savo tautiečių, Lietuvoje aukų būtų buvę nepalyginamai daugiau. Šis mankurtiškas samprotavimas liudija akivaizdžią mūsų visuomenės sąmonės deformaciją, kai žmonės okupaciją ir prievartą priima kaip duotybę ir neišvengiamybę, kai pasipriešinimas prievartai sutapatinamas su nusikaltimu, o susitaikymas su prievarta laikomas kone gėriu.
Kartais susidaro įspūdis, kad šia morale yra grindžiamas ir mūsų šalies politinio elito požiūris į savo tautą bei jos perspektyvą. Tad nėra ko stebėtis, kad Lietuvoje nukentėjusieji neturi teisės į teisingą teismą, kad žmonės kaltina teismus bei ikiteisminio tyrimo proceso pareigūnus korupcija, šališkumu ir antikonstitucinių įstatymų taikymu.
Svarbu ir tai, kad visuomenei iki šiol užginta dalyvauti teisingumo vykdyme. Nuo 1992 metų visuomenės atstovai t.y. tarėjai, buvo išgyvendinti iš teismų. Šiandien Lietuva kone vienintelė ES valstybė, kurios teismuose nėra visuomenės atstovų. Šią problemą mėgino spręsti Prezidentė pirmosios kadencijos pradžioje. Deja, iki šiol to daryti niekas neskuba. Motyvuojama, kad mūsų demokratija silpna, pilietinė visuomenė nesusiformavusi, kad visuomenės atstovams teismuose stinga lėšų ir pan. Tačiau visai nesvarstoma, kiek kainuoja piliečių pasitikėjimas teismais, kiek kainuoja patriotizmas ir piliečių pasitikėjimas savo valstybe. Kartais kyla abejonės, ar mūsų valdančiajam elitui apskirtai reikalinga savarankiška valstybė.
Be patriotizmo ir pilietiškumo
Demokratinės valstybės gyvenime ypatingą vaidmenį vaidina nevyriausybinės organizacijos ir įvairūs pilietiniai judėjimai. 2014 m. Seimas priėmė Lietuvos nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymą, kuriuo numatyta įsteigti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų tarybą.
20014 m. lapkričio 27 d. Mokslų akademijoje buvo su¬rengta mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“, kuri svarstė, kaip esant masinei emigracijai, nedarbui ir skurdui Lietuvoje kurti pilietinę visuomenę. Joje aptartas ir minėtas įstatymas.
Išsakyta daug karčių pastabų. Pirmiausia, kad šis įstatymas iškreipia nevyriausybinių organizacijų (NVO) savarankiškumo principus ir prieštarauja Europos Tarybos Ministrų komiteto 2007 m. rekomendacijoms dėl NVO teisinio statuso Europoje, o Rekomendacijos imperatyviai draudžia valdžiai tiesiogiai kištis į NVO veiklą ir valdymą. Deja, pagal šį įstatymą NVO tarybos sudėtį bei jos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Taryba taip pat sudaroma lygiomis dalimis iš valdžios ir NVO deleguotų atstovų – pusė vienų ir pusė kitų. Taigi apie NVO tarybos savarankiškumą nedera net kalbėti. Taikliai pastebėjo Lietuvos nepriklausomybės atstatymo Akto signataras Algirdas Endriukaitis, suabejojęs pilietinės visuomenės kūrimu, nesant pačios Lietuvos vals-tybės išlikimo garantijų. Ar galima pilietinė visuomenė be savo valstybės?- klausė jis.
Šiemet platų atgarsį įgijo žemės pardavimo užsieniečiams klausimas. Lenkai savo įstatymais ribojo ne tik žemės, bet ir kitokio nekilnojamojo turto pardavimą užsieniečiams. Pastariesiems laisvai buvo leista įsigyti ne daugiau, kaip 0,5 ha žemės savo poreikiams tenkinti. Norintiems įsigyti jos daugiau, reikėjo gauti Lenkijos VRM sutikimą, Krašto apsaugos ministerijos išvadas, kad užsieniečio nekilnojamojo turto įsigijimas nekenks valstybės gynybiniam ir nacionaliniam saugumui bei valstybės interesams. Štai tokius saugi¬klius saugant savo nacionalinį turtą buvo nustatę mūsų kaimynai, kurių teritorija penkis kartus didesnė už Lietuvos, o gyventojų – dešimt kartų daugiau negu Lietuvoje.
Ne mažiau savo nacionalinį turtą saugo Prancūzija ir Vokietija. Pastarojoje žemės pardavimą, jeigu plotas didesnis už nustatytą ( pvz., Saksonijoje – 0,5 ha), tvirtina vietos valdžios institucija.
Lietuvoje iki šių metų svarbiausias nacionalinis turtas – žemė – apskritai nebuvo saugomas. Jokių viešų duomenų, kiek žemės Lietuvoje turi išpirkę užsienio piliečiai, jų įsteigtos dukterinės ar kitokios įmonės, iki šiol nebuvo. Iš visų ES šalių narių Lietuvoje vienam asmeniui leidžiama turėti daugiausia žemės – po 500 ha. Vengrijoje ir Lenkijoje po 300 ha, Rumunijoje – 200 ha. Priimti saugikliai dėl žemės pardavimo užsieniečiams yra deklaratyvūs, nes įstatyme yra aibė spragų, kaip šiuos draudimus apeiti. Galima tik retoriškai klausti, kodėl politinis elitas nėra suinteresuotas išsaugoti Lietuvos žemę?
Referendumų baimė
Konstitucijos 9 str. nustatyta, kad svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu, kad referendumas skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę.
Tačiau tai tėra tuščia deklaracija. Surinkti 300 tūkst. referendumo iniciatorių parašų yra neįprastai didelis įstatymo reikalavimas. Tai sudaro daugiau, nei 12 proc. Lietuvos rinkėjų. Kai kuriose ES šalyse šis reikalavimas neviršija 1,5 – 3 procentų, o daugiausia 5 procentai. Be to 300 tūkst. parašų Lietuvoje surinkti ypač sunku vien dėl demografinių priežasčių ir emigracijos, nes, nes kaip minėjau, ketvirtadalis Lietuvos rinkėjų jau emigravo.
Nepaisant to, įvyko neįtikėtinas dalykas – šiemet referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams iniciatoriai surinko per 300 tūkst. rinkėjų parašų. Visi esame liudininkai to, kas įvyko.
Nesiimu spręsti dėl tikrųjų referendumo tikslų. Buvo kalbama, kad referendumas neva prieštarauja stojimo į ES sutarčiai, kad juo neva pareiškiama, jog Lietuva išstoja iš ES. Tačiau, anot teisės profesoriaus Alfonso Vaišvilos, žemės užsieniečiams pardavimo draudimas ar nacionalinės valiutos išsaugojimas yra tik du stojimo į ES sutarties punktai, dėl kurių Lietuva gali iš naujo derėtis su ES. Jo profesionaliu įsitikinimu, tarptautinės sutartys ne tik sudaromos, bet ir koreguojamos. Antai Didžioji Britanija, atsisakiusi euro, o šiuo
metu besirengianti britams taikyti vienokią, o kitų ES valstybių piliečiams kitokią pašalpų teikimo tvarką, netapo ir netampa ES sankcijų auka, negresia jai ir pašalinimas iš ES. Ypač smarkiai stojimo į ES sutartį yra pakoregavusi Vengrija. Sankcijas už sutarties koregavimą bandyta taikyti Austrijai, bet vėliau jos tyliai atšauktos. Ir tai suprantama, nes Europos Sąjunga yra laisvų demokratinių valstybių sąjunga, kuri nuolatos keičiasi, vadinasi, koreguojami ir nacionalinių valstybių tarpusavio santykiai, ir santykis su centrinėmis ES institucijomis.
Galimybę koreguoti stojimo į ES sutartį numato ir Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ preambulė. Ji duoda pagrindą nuosavybės teisę į žemę pripažinti tik Lietuvos piliečiams, nes tai garantija, kad kartu su žeme nebus parduodamas ir tautos suverenitetas – ateityje tai galėtų įžiebti net tarptautinius konfliktus.
Tačiau valdžia ėmė ir uždraudė ne tik šį, bet ir apskritai referendumus, jei tik jų tikslai galimai prieštarautų Konstitucijai. Kokie tikslai prieštarauja arba neprieštarauja Konstitucijai, nuo šiol spręs Seimas, teisingiau Seimo teisininkai. Štai kuo pavirto piliečių konstitucinė teisė spręsti svarbiausius tautos klausimus.
Konstitucinis Teismas
Kita vertus, be Seimo, niekas negali suvaržyti Tautai priklausančių suverenių galių“ (Konst. 3 str.). Tačiau, anot A.Vaišvilos, mūsų valstybė turi dvi Konstitucijas – viena rašytinė, kita – aiškinamoji, kuri paremta Konstitucijos “dvasios turiniu” ir kurią pastaruoju metu vis dažniau taiko Konstitucinis Teismas. Ką įžvelgs KT Konstitucijos „dvasios turinyje”, niekas negali prognozuoti. Šios “dvasios” vyrauja KT sprendime dėl šeimos sampratos, nors Konstitucijos kūrėjai tokios šeimos sampratos, kokią nustatė KT, net sapne negirdėjo. Štai Seimo narys teisininkas Mantas Adomėnas, vertindamas KT 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą, legalizavusį „kitas šeimos formas“, klausia: „kas įvyksta, jei grupelė žmonių niekam už savo sprendimus neatskaitinga […] imasi ne aiškinti, o papildyti Konstituciją, t. y. faktiškai keisti jos turinį“?
Seimo narys prof. Povilas Gylys KT 2014 m. vasario 26 d. nutarimą sveikatos apsaugos klausimu pavadino „konstituciniu perversmu sveikatos srityje“, „eiliniu niekieno nerinktų žmonių grupės bandymu vogčiomis keisti Konstituciją“, o patį KT apkaltino, kad jis veikia nevalstybiškai.
Tautininkų sąjunga viešai pareiškė, kad KT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas, jog klausimą dėl asmenvardžių rašymo pasuose nelietuviškais rašmenimis turi išspręsti kalbininkai, sudaro „teisines prielaidas politikams daryti spaudimą Valstybinei kalbos komisijai, kad ši teiktų konstitucinį lietuvių kalbos statusą paneigiančius siūlymus“, patį KT pavadino „politinių grupių užsakymo vykdytoju“.
Čia būtina paminėti, kad 1991 m. sausio 31 d. Aukščiausioji Taryba nustatė tvarką, kaip rašyti nelietuviškus vardus ir pavardes Lietuvos Respublikos pasuose. 1999 m. spalio 21 d. Konstitucinis Teismas pripažino, kad nustatytoji tvarka atitinka Konstitucijos 14 straipsnį, apibrėžiantį lietuvių kalbos valstybinį statusą. Tačiau pagal 2014 m. vasario 27 d. KT sprendimą tą tvarką jau bus galima pakeisti, jei tik pritars profesionalūs kalbininkai. Tik neaišku, kokiu pagrindu KT suteikia administracinei institucijai – Valstybinei kalbos komisijai – konstitucinius įgaliojimus, kurių neturi pats KT, nes valstybinei kalbos komisijai suteikti konstitucinius įgaliojimus, kad ji pakeistų lietuvių kalbos valstybinį statusą ir leistų pavardes pasuose rašyti nelietuviškais rašmenimis, gali tik du subjektai: tauta referendumo būdu ir Seimas ne mažiau kaip 2/3 balsų (Konstitucijos 148 str.).
Tačiau, anot profesoriaus A.Vaišvilos, pats KT pirmininkas viešai yra pripažinęs, kad „Konstitucijos išaiškinimas jau tampa kaip konstitucinės normos arba kelių normų arba principų papildymas.“ Taigi, KT atvirai deklaruoja, kad gali papildyti ir keisti Konstituciją, kurti naujas konstitucines normas, suspenduoti galiojančias arba esamoms tekstinėms Konstitucijos prasmėms suteikti naujas, net diametraliai priešingas prasmes.
Anot profesoriaus, KT tapo politizuota institucija, kuri, regis, perima vis daugiau valstybės valdymo ir priežiūros funkcijų. Svarbu tai, kad KT nutarimai, jų argumentacija yra strategiškai reikšmingi visam teisiniam politiniam Lietuvos gyvenimui. Tuo būdu įtvirtinamos visuomenės vertybės arba, atvirkščiai, – šimtmečius puoselėtos vertybės netenka iki tol turėtos konstitucinės apsaugos. KT pateikia pavyzdį, kaip elgtis visai teismų sistemai. Toks Konstitucijos savinimasis, bandymai apriboti Tautos suverenitetą, blokuojant jos iniciatyvą keisti Konstituciją, paneigia pačią tiesioginės demokratijos idėją, įtvirtintą Konstitucijos 4-a¬jame straipsnyje.
Svarbiausia, kad visa tai daroma su politinio elito pritarimu. Nesinori tikėti, kad mūsų išrinktieji yra abejingi savo šalies likimui, kad jie susitaiko su tautos nykimu ir valstybės praradimu, kurių palydovais tapo išvešėjusi korupcija, teisinis nihilizmas, pamatinių vertybių niekinimas ir globali, vartotojiška gyvensena. Mūsų politikams nedera pamiršti, kad be savarankiškos ir nepriklausomos valstybės nebūna ir savarankiško elito. Todėl Lietuvos praeities vertinimas, teisingumo atstatymas, lietuvių tautos perspektyva – tai pagrindinės šakos, kurios augina ir ateities politikus. Tegalima jiems palinkėti drąsos pripažinti klaidas ir imtis istorinės atsakomybės už savo tautos ir valstybės likimą. Jie turi nevengti naujovių, tačiau visada atsakingai ginti piliečių ir valstybės nacionalinius interesus, nes ES ateitį lems būtent nacionalinės valstybės. Tik gerbdama nacionalinių valstybių interesus, nuolatos atsinaujindama ES išsaugos savo patrauklumą. Taigi ar teisingai suvokia mūsų politinis elitas savo istorinę misiją, be čia išvardintų aspektų, atskleis ir jo požiūris į sovietų vykdytus masinius lietuvių trėmimus, represijas ir istorinės praeities įamžinimą.
Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas
(Kalba, pasakyta visuomeninės tarybos prie LR Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos surengtoje apskritojo stalo diskusijoje)
POZICIJA, 2014 m. Nr.4.(624)