Tėvynė mūsų

Edvardas Čiuldė. Dar neseniai po Lietuvą vaikštinėjo milžinai…

Written by Biciulystė Siūlo · 3 min read

Pasaulio futbolo čempionato rungtynių tarp Vokietijos ir Japonijos metu, laimint japonams, prisiminiau Sigito Gedos savo laiku išpopuliarintą mitą apie tradicinės japonų ir lietuvių kultūros panašumą ar net giminingumą.

Jeigu dabar vartoju žodį „mitas“, tai tikrai nereiškia, kad tokius S.Gedos liudijimus ir jo poezijoje atsidengiančias vizijas laikau nutolusiais nuo tikrovės dalykais. Pati Lietuva yra mitų žemė, gyvu mitu, tampančiu anosios stiprybės laidininku. Net baisu man dabar ir įsivaizduoti, kuo galiausiai Lietuva galėtų patapti, kaip nepažįstamai susmulkėtų, sublusėtų, jeigu Lietuvai iš po kojų būtų išmuštas mitas.

S.Gedos nuopelnų kurstant tikrovišką Lietuvos mitą negali vienu mostu nubraukti net tai, kad kartą jis nusikalto. Tai jaučiu pareigą dabar pastebėti, tokiu būdu užsimindamas, kad po užsitęsusių nutylėjimo metų atėjo laikas vėl prisiminti šį Lietuvos dainių.

Tikriausiai niekam kitam visame pasaulyje nėra pavykę taip talentingai ir įtaigiai atverti tautos sielos (sąmonės ir pasąmonės) giluminius archetipus kaip didžiajam poezijos guru Marcelijui Martinaičiui. Tarkime, palanki jo poetinio talento atskleidimui aplinkybė buvo ir yra tai, kad lietuvių tautinė sąmonė tokius giluminius archetipus yra užturėjusi savo prigimtyje, taigi – yra į ką gilintis. Žinoma, tai nesumažina, o kaip tik padidina poeto, kuris tuščiai neiššvaistė savo talentų, garbę.

Nesu Justino Marcinkevičiaus poetikos šalininkas, tačiau net ir aš, surambėjusios širdies žmogus, negaliu nepripažinti, kad dėl savo asmenybės taurumo ir Tėvynės idėjos pašlovinimo, J. Marcinkevičius yra tapęs gražiausiu meilės Lietuvai simboliu ir tikros asmenybės mitu arba net mitų mitu.

Mitas nėra kažkas priešinga faktinėms gyvenimo aplinkybėms, aptariamu atveju mitas ir faktas taip suauga į vieną visumą, kad jokių paviršiuje glūdinčių siūlių nelieka, taip sutampa, kad jau pernelyg laisvamaniška būtų sakyti, kad tai yra to paties reiškinio dvi skirtingas pusės.

Kas galėtų paneigti visų pasaulio kalbininkų pripažintą faktą, kad lietuvių kalba yra indoeuropiečių kalbų grupės prokalbės atminties bankas? Kas be ko, mūsų nuosmūkio laikais kažkas būtinai pasakys, kad atmintis yra nereikalingas, apsunkinantis žmogaus judėjimą į priekį bagažas, tačiau mums, santūriesiems, lietuvių kalbos visuotinio reikšmingumo faktas patvirtina mūsų intuiciją, jog pirmapradžių lietuviškų ištarų maitinančioji archetipinė sąmonė yra net labiau universalus pradas nei Europos idėja. Jeigu užmiršote, priminsiu, kad dar neseniai juokaudavome apie tai, jog pirmieji žmonės Rojuje kalbėjo lietuviškai.

Neatsitiktinai labiausiai impozantiškos figūros dar prieš gerą dešimtmetį mūsų visuomenėje buvo kalbininkai, saugantys žmogaus sąmonę nuo to, kad gyva kalba nebūtų paversta fabrikatais, o juos pakeitę apsišaukėliai, „žmogos“ atradėjai šiandien lenktyniauja vienas su kitu kalbos suplastmasinimo veiklos baruose.

Kalbėjau apie poetus ir kalbos dvasios saugotojus, nukeldamas užduotį užsiminti apie kitus tautinės sąmonės budintojus kitą kartą. Tačiau jau čia nesusivaldysiu nepastebėjęs, kad M.K. Čiurlionis matė ateitį kaip ant delno, vieną iš „Karalių pasakos“ figūrų nutapęs pagal lengvai atpažįstamą palinkusio Romualdo Ozolo povyzą.

Kas atsitiko, kad pasaulis staiga apsivertė, kokios rūdys apniko žmogaus sąmonę? O gal pavojaus varpas mušamas visai be reikalo, nes, kaip sakė vienas veikėjas, kranai dainuoja kiekvieną rytą ir pasaulis tęsiasi, taigi nieko baisaus dar nenutiko?

Katedroje sveikinant konkursą užimti pareigas laimėjusius kolegas, kalbą pasakė ir centrinės universiteto atestacinės komisijos atsiųstas atstovas, ne kartą raginęs į iškilmingą posėdį susirinkusius mokslo darbuotojus neužmiršti to, kad mokslo kalba yra anglų kalba (net ne „skaičių“ kalba, kaip būdavo sakoma anksčiau, idealizuojant matematikos pavyzdį, o anglų kalbos žodynas ir leksika, štai taip). Tačiau nepraleiskime progos dar kartą prisiminti tai, kad modernioji lietuvių tauta ir nepriklausoma Lietuvos valstybė užgimė ne iš Dzeuso galvos, o iškilo iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš filosofinės ir mokslinės refleksijos bei mito atgaivinimo sferų, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai.

Ingrida Šimonytė diskusijose bendražygio interpeliacijos metu oponentų ne kartą retoriškai klausė – kokioje pusėje, teisingoje ar neteisingoje, jie stovi?

Tarptautinės karjeros požiūriu pati I. Šimonytė neabejotinai stovi teisingoje pusėje, tačiau dabartinės valdančios koalicijos antilietuviška veikla leidžia daryti išvadą, kad visas Seimo triummoteratas toli gražu stovi ne Lietuvos pusėje. Kita vertus, šiandien, bijodamas radikaliai suvimdyti skaitytoją, net neužsiminsiu apie tokio vyrų vyro kaip Artūras Žukauskas veiklą, siekiant išstumti lietuvių kalbą iš visų viešojo gyvenimo refleksijos sferų.

Ar autorius čia vėl bando atgaivinti legendą, kad kažkada mūsų žemėje gyveno milžinai, o dabar visą mūsų gyvenimą jau vairuoja ir kontroliuoja pigmėjai, vietoj šunų vedžiojantys žiurkes, kad galiausiai žiurkės apgriaužė Tėvynės plakatą. Tačiau net ne žiurkės čia kelia didžiausią pavojų, o tų žiurkių blusos, platinančios maro užkratą, ar ne?

tiesos.lt