Yra toks Herberto Wellso romanas „Pasaulių karas” (1898). Ten vaizduojamas tarpplanetinis konfliktas – marsiečių įsiveržimas..Žmonija bejėgė, tik netikėtai jiems į pagalbą ateina biologinis ginklas – ateiviai išmiršta nuo viruso… Nežinia, kiek kaltas dabartinis virusas, tačiau kol kas karų pakanka ir savoje planetoje. Kai kas mano, jog karas – žmonių padermės būsena, jog karas niekada nesibaigia. Pertraukos tarp karų reikalingos tik kaip pasiruošimas naujajam karui. Nuo 1945 m. pasaulis kaip ir nežino globalaus „karštojo” karo, nors ne vieną dešimtmetį visų sąmonę slėgė kabojimas ties atominio susinaikinimo galimybe. Ginklavimosi varžybų neatlaikius Sovietų Sąjungai ir pasibaigus „šaltajam karui”, rodėsi, kad žmonija pagaliau žengia į taikaus sambūvio laikus – Amerikos pavyzdžiu plito globalaus pasaulio idėja, karą pakeitė kova dėl naujų rinkų, viskas tarytum apsivertė „aukštyn kojom” – kvaila kariauti, kai galime draugauti, keliauti, pažinti, naudotis visomis gyvenimo privilegijomis ir kartu kurti pridėtinę vertę, tarptautinę, visuotinai įdomią kultūrą. Žmonija, rodėsi, artėja prie tai, apie ką svajojo tūkstantmečius – prie Utopijos, prie Prarastojo rojaus, prie galimybės susigrąžinti, pasak Macelio Prousto, „prarastąjį laiką”. Aktyvus žmogus dabartiniame pasaulyje nugyvena keleto šimtų gyvenimus. Tačiau aiškėja, kad ilgasis taikos metas tebuvo iliuzija, kad buvo brandinamas ir ruošiamas naujas karas – tiesa, ne toks, kurį žinome iš istorijos, bet šiuolaikinis, kibernetinis, galbūt biologinis, ne mažiau pavojingas ir lygiai toks pat pasaulinis – Herberto Wellso išreikšta katastrofos nuojauta vėl tampa aktuali.
Lietuviai nesusikalba
Pasaulinis konfliktas pasiekė ir Lietuvą. Tiesa, tie, kas kasdien žiūri televiziją ir klausosi radijo laidų, beveik nieko nepastebi, niekas lyg ir nesikeičia: vyksta tos pačios viktorinos, televizijos žaidimai, koncertai, rodomi serialai, skaitomos žinios, pranešinėjamos kultūros ir sporto naujienos. Daugeliui gerai nusiteikusių žmonių neaišku, daugelis lietuvių nesupranta, iš kur atsirado tas „Šeimų gynimo maršas”, ko jis „marširuoja”, ko siekia, ką gina ir panašiai. Nesupranta, nes iš inercijos pasitiki radiju ir televizija, o alternatyvių žinių šaltinių neieško, nėra įpratę naudotis internetu kaip informacijos šaltiniu, pagaliau, suvokti ir susigaudyti pranešimų ir juos lydinčių komentarų, dažniausiai vienas kitą kategoriškai neigiančių, sraute nėra lengva. Jei neturi pasirinkęs patikimų autorių, kurių mintis ir komentarus seki, internetinė erdvė atrodo tik kaip rietenų laukas, į kurį tenka numoti ranka.
Lygiai taip pat „Šeimų maršo” dalyviai, nepasitikintys oficialiaisiais propagandos ruporais, nesupranta likusių lietuvių ir negali atsistebėti didelės tautos dalies pasyvumu ir abejingumu. Juk užsimota sunaikinti viską, už ką taip sunkiai ir ilgai kovojo mūsų protėviai, seneliais ir tėvai – knygnešiai ir daraktoriai, „aušrininkai” ir savanoriai, tremtiniai, rezistentai ir emigrantai – turėti savo tautinę kultūrą, suvokti ir toliau be ideologinių iškraipymų tirti nacionalinę istoriją, stiprinti savo nacionalinį identitetą ir skleisti lietuvių tautinį savitumą pasaulyje. Per pastarąjį pusmetį naujoji valdžia rodo plačiausią užmojį pakirsti tautos egzistencinio stuburo šaknis – taip atrodo šeimų gynimo maršo dalyviams. Ir ta iš oficialiųjų ir svarbiausių žiniasklaidos priemonių sklindanti agresija, su kuria puolamas, žeminamas ir niekinamas šeimų maršas, tik patvirtina jų nerimo pagrįstumą ir iškilusio pavojaus mastą.
Pasaulis kaip projektas
Dar tebesitęsiant šaltajam karui, Amerikai vienas svarbiausių uždavinių buvo modeliuoti pasaulį taip, kad Sovietų Sąjunga (vėliau – Rusija) nesujungtų savo galių su Kinija. Ir jiems pavyko – abi komunizmą „kuriančios” šalys nedraugavo. Amerikai pavyko iš Kinijos padaryti hibridą – vienpartinę diktatūrinę šalį paversti pusiau kapitalistine. Jie sukišo daug milijardų, perkėlė daugybę įmonių į Kiniją, nukreipdama jos interesą į pasaulinės ekonominius procesus. Ilgainiui visgi atsitiko tai, ko amerikiečiai nebuvo suplanavę – kinai išmoko gaminti visuotinei rinkai ne tik primityvius vienkartinius daiktelius, bet ir, tarkime, automobilius, kurių šiandien pasauliui parduoda tiek, kiek Amerika ir Japonija kartu sudėjus. Kitas globalus projektas buvo Europa – iš jos padaryti stiprų monolitą, skaitlingą vartotojų rinką. Europos „bėda”, žvelgiant globaliu žvilgsniu, – jos kalbinis, tautinis, istorinis susiskaldymas, atminties naratyvai, trukdantys susikalbėti. Ir spręsti šią „problemą” padeda globali kultūra, atviros mokslo ir darbo rinkos, patogaus, visur atpažįstamo aptarnavimo industrija, beviziai režimai, tie patys prekybos, maitinimo, apgyvendinimo ir kitokie tinklai. Visa tai yra gerokas žingsnis išsvajotosios Utopijos link, tačiau žingsnis toli gražu ne paskutinis, nes tautiniai, rasiniai ir lytiniai skirtumai išlieka.
Taigi dabartinis karas – ne prieš vieną kurią tautą, religiją ar kultūrą, bet prieš jas visas. Tik karas – ne primityvus, išorinis, bet „gudrus”, vidinis – viskas turi įvykti savaime, tautos, jų valdantieji elitai turi taip viską pateikti, taip įkalbėti savo rinkėjus, kad šie nebenorėtų būti „vakarykščiais” atsilikėliais, kad patys jungtųsi prie globalaus pasaulio, išsižadėdami tautinių vėliavų, o palaipsniui – ir visos tautinės kultūros, tautinės istorijos, tradicinės religijos ir t. t. Prisikasta iki suvokimo, kad būtent „tradicinė” šeima yra ta ląstelė, kuri užtikrina nacionalinės kalbos, papročių, istorijos žinių ir tautinių vertybių perimamumą, todėl dėmesį ir energiją reikia nukeipti į tokios šeimos sunaikinimą, išplaunant pačią „šeimos” sąvoką, kalbant apie socialinę lytį ir pan. Jau seniai Europoje nevykdoma jokia šeimų skatinimo politika. Prieš tai Lietuvą valdę „valstiečiai” po daugelio metų sugrąžino „vaiko” pinigus, tačiau graži ir kilni idėja – pasiūti ir aprengti kiekvieną pradinuką tautiniu rūbeliu buvo užjuokta ir suniekinta. Užtat skatinama imigracija, įsivežtiniai vaikai, mišrios šeimos, vienalytės santuokos, įsivaikinti ar paslaugų biuruose užsisakyti vaikai. Atvykėliams suplanuota mokėti po 600 eurų už kiekvieną šeimos narį. Nesunku nuspėti, jog mokant motinai europietei tokią sumą už kiekvieną vaiką, minusinis gimstamumo rodiklis kaip mat pasikeistų į teigiamą. Beje, yra vienintelė pasaulyje pasiturinti valstybė, kurios gyventojų prieaugis nuolat ir stabiliai didėja. Tai Izraelis. Ten šeima gali pasirinkti: gyventi „kaip visi”, arba niekur nedirbti, tik gimdyti ir auginti vaikus. Kuo daugiau vaikų „duoda Dievas”, tuo šeimos pajamos didesnės. Ir tokios šeimos ne niekinamos, nėra laikomos „parazitinėmis” veltėdėmis, bet atvirkščiai – gerbiamos kaip valstybės ir tautinio (kartu ir religinio) identiteto garantas.
Kas nugalės?
Taigi Utopinė valstybė, kurią marksistai siekė sukurti „iš apačios” – per klasių kovą, dabar kuriama globalistų (jų genetinis ryšys su marksizmu iš esmės nekelia abejonių) „iš viršaus”. Visas pasaulio finansinis kapitalas sukauptas vienos nedidelės interesų grupuotės rankose. Finansininkai yra galingesni už bet kurią atskirą valstybę. Jie diktuoja madas – kas turi pinigų, užsako muziką. Jiems reikalinga bukagalvių mankurtų pasaulinė bendruomenė: be tautinių, religinių, rasinių, lytinių ir kitokių skirtumų, „nekamuojama” istorinės atminties ir kitokių rudimentų, šiek tiek narkotizuota ir paskendusi paviršutiniškos gerovėje transe. Šis projektas sėkmingai vykdomas ir savanoriškai įgyvendinamas daugelyje valstybių. Kai kur procesui nepasiruošta taip nuosekliai, todėl ne taip seniai laisvę atgavusiose ir dar nespėjusiose ja atsidžiaugti Rytų Europos valstybėse iš „pažangaus” pasaulio ateinančios „normos” ir naujosios taisyklės atrodo dar svetimos, nepriimtinos, jų diegimas atrodo prievartinis ir skubotas. Čia „tradicionalistų” pasipriešinimas didžiausias. Tačiau ar jie turi šansų nugalėti, t. y. apginti nacionalinį identitetą, dėl kurio taip ilgai kovota, apie kurį taip ilgai svajota? Finansinis kapitalas yra nepaprastai galingas, jis sukuria nacionalinėse valstybėse specialias politines partijas (tokias, kaip mūsų „Laisvės” partija), kurių tiesioginis uždavinys ir tikslas yra parengti, įdiegti įstatyminę bazę ir galiausiai visą šalį inkorporuoti į bendrą globalią valstybę, globalųjį pasaulį.
Ar šį tikslą globalistams pavyks įgyvendinti – klausimas gali pasirodyti retorinis, nes „istorijos rato” kaip ir nepasuksi atgal. Visgi gali ir nepavykti – baimės yra pagrįstos. Su mažomis tautomis vienaip ar kitaip ilgainiui įmanoma susidoroti, tačiau jei ims ir „nubus” kuri nors iš „didžiųjų” tautų ir „nepasirašys” „didžiojo” susitarimo arba pasitrauks iš jo? Šiandien yra gana sunku tuo patikėti, nes didžiųjų šalių žiniasklaida yra jau kaip ir užprogramuota dirbti viena kryptimi, o prieštaraujantys balsai reiškiasi tik iš periferinių sakyklų. Spaudos laisvė jau kaip ir neegzistuoja. Darosi akivaizdu, kad rinkimų rezultatais bus vis labiau manipuliuojama. Pagaliau, judama prie to, kad referendumai, kaip „tautų balsai”, būtų uždrausti ir eliminuoti. Taigi jau kuriant globalųjį pasaulį tam tikra prievarta (kaip „laikina” blogybė) neišvengiama. O iš istorijos žinantiems utopinių valstybių kūrimo pavyzdžius ar skaičiusiems pranašingus George Orwelo romaną „1984-ji” (1947), akivaizdu taip pat, kad išlaikyti „globalios” valstybės stabilumą bus įmanoma tik įvedus totalią diktatūrą. Ir totalią cenzūrą – čia prisimintinas Ray Bradbury romanas „451 pagal Fareiheitą” (1953), kur ateities visuomenė rodoma kaip visuomenė be knygos. Iš knygų – visas blogis: jos atgaivina istoriją, žadina nacionalinius jausmus ir apskritai skleidžia visokias valdantiesiems nereikalingas idėjas, skatina savarankišką mąstymą. Taigi knygos, jei kur dar atrandamos slaptavietėse, viešai deginamos aikštėse, o jas skaičiusieji izoliuojami nuo visuomenės lageriuose. Tad matome, jog dabarties „pažanga” kartoja „seną tiesą” – utopija ir diktatūra yra neatsiejamos (net ir „Rojuje” buvo absoliuti Dievo diktatūra).
Antroji kliūtis, galinti sutrukdyti įgyvendinti globalistų viziją – tai „pamirštas” faktas, kad „pasaulis” – tai ne vien Europa ir Šiaurės Amerika. Musulmonai tik ir laukia, kad iki smulkiausių dalelių susiskaldžiusi ir susipriešinusi silpna Europa (beje, ir Amerika) taptų jų gardžiu kąsneliu – keliasdešimt milijonų musulmonų, vienijamų fundamentalios religijos, europietiškąjį identitetą panaikintų per kokį pusšimtį metų. Panašų scenarijų turi paruošę ir kinai. Jie įpratę mąstyti tūkstantmečiais, tad globalistų „paruošiamasis darbas” jiems labai palankus, tūkstantmečius galįs sutrumpinti iki šimtmečių. Taigi globalistų projektas, panašu, kiek per ankstyvas. Didžiųjų revoliucijų didieji projektai dažniausiai ir žlugdavo dėl to, jog buvo skuboti ir iš esmės „utopiniai”. Dabartinis keičia ne visą planetą, bet baltųjų rasę – yra nukreiptas ją suskaldyti, susilpninti, pasak Joe Bideno programinio šūkio, „To end the supremacy of the white” {„Baigti baltosios rasės dominavimą”}. Toks baltųjų savanoriškas charakiri, pasidarytas iš per daug gero gyvenimo.
Kur judės Lietuva? Kuris scenarijus jai priimtinas?
Išmušė valanda, kai kiekvienas lietuvis turi susimąstyti ties šiuo hamletišku klausimu.
Vos prieš šimtą metų kiekvienas lietuvis sirgo užsitęsusia širdies liga, kuri vadinosi „Mes be Vilniaus nenurimsim!” Pamatyti trispalvę Gedimino kalne buvo svajonių svajonė, išspaudžianti ašaras. Iš štai dabar, ir šimtui metų nepraėjus, iš kurių penkiasdešimt Gedimino kalne kabojo trispalvės parodija, norėtųsi, kad vilniečiais tapę provincijos lietuviai savęs paklaustų – ar rastų savyje jėgų pražygiuoti su trispalve Gedimino prospektu? Ar pakeliui nualptų, neatlaikę pažeminimo ir gėdos? Kas atsitiko, kad įvyko tokia metamorfozė? Lietuvis geras, tolerantiškas, jis, manau, nekaltas. Kalta aplinka… Ji sugeneravo karštą norą išsivaduoti iš tautinio provincialumo, tapti moderniu, neatsilikti nuo pažangaus pasaulio, žengti koja kojon į šviesų rytojų: „Marš marš, tra-ta-ta!”
respublika.lt
